ISTORIJA
2023.01.10.KAI STOJOME KARTU Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuvos valstybe 100-mečiui
Vytautas Šilas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas
Lietuvą tverdamas Dievas / Josios pusiau nedalino... .Broliai, ko žiūrite?! / Vieną teturite / Lietuvą, brangią Tėvynę... Adomas Jakštas Mažajai Lietuvai, 1923 m. sausio 14 d.
Šiandien visa lietuvių tauta naudojasi istorinio 1923 metų Sukilimo, lėmusio Klaipėdos krašto įsiliejimą į Lietuvos valstybės sudėtį, išdavomis. Klaipėdos krašto lietuvių– lietuvininkų (kitaip, mažlietuvių) inspiruotas Klaipėdos krašto sukilimas, nuvertė tuomet šį kraštą administravusią Prancūzijos okupacinę valdžią, paleido jos suformuotą vokišką administracinį organą – direktoriją ir leido Klaipėdos kraštui „prisijungti prie Lietuvos Respublikos“. Kai kurie lietuvių istorikai ir politologai tokį virsmą pristato kaip „Kauno valdžios“ karinę akciją, nematydami jokio aktyvesnio pačių lietuvininkų vaidmens šiame istoriniame procese. Išeitų, kad vietos lietuviai per visą prancūzų okupaciją sėdėjo rankas sudėję ir kažko laukė... Tad prisiminkime Klaipėdos krašto sukilimo genezę.
1918 metų lapkričio mėnesį keturios I pasaulinio karo išsekintos imperijos – Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Rusijos ir Osmanų beviltiškai žlugo. Vokietiją pribaigė lapkričio 9 d. įvykusi socialistinė revoliucija, nuvertusi jos imperatorių Vilhelmą II. Pagaliau, lapkričio 11 d. karą pralaimėjusi Vokietija su Antantės (Santarvės) kariniu aljansu pasirašė kapituliacines Kompjeno (pranc. Compiègne) paliaubas. Pirmasis Pasaulinis karas faktiškai baigėsi. Vokietijos ir jos valdytų svetimų teritorijų (taigi ir Mažosios Lietuvos) likimą sprendė nugalėtoja Antantė.
Tuo tarpu Mažosios Lietuvos Tautinė Tarybą (MLTT) sudaryta„atstovauti prūsų lietuvius vokiečių ir kitų tautų, ypač Santarvės akyse“neoficialiojoje Mažosios Lietuvos sostinėje Tilžėje 1918 m. lapkričio 30 dieną pasirašė politinę deklaraciją, skirtą diplomatams ir politikams, dabar žinomą Tilžės Aktovardu. Jos signatarai reikalavo „remdamiesi ant Vilsono paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos“. Apeliuota į JAV prezidento Tomo Vilsono (Wilson Thomas) tautų apsisprendimo teisę vadinamoje 14 punktų deklaracijoje. Iš tiesų joje buvo kalbama tik apie nepriklausomą Lenkijos valstybę ir Austro-Vengrijoje buvusių tautų apsisprendimo teisę, bet ne apie lietuvių teises.
Heraldiko Rolando Rimkūno Mažosios Lietuvos herbo projektas
Grįžkime į 1919 metus. Sausio 18 d. Pirmojo pasaulinio karo laimėtojos Paryžiaus Versalyje pradėjo taikos konferenciją, kuri su pertraukomis tęsėsi metus. Gi, balandžio 8 d.TilžėsAkto signatara ikreipėsi į Antantės Ambasadorių konferenciją kviesdami ją nuspręsti prie atgimstančios Lietuvos valstybėsprijungti irvisą Mažąją Lietuvą. Buvo kalbama apie teritoriją „kur Labguva, Vėluva, Įsrutis, Darkiemis, Galdapė, kur mūsų tėvų tėvai savo gražiąją kalbą vartojo ir lietuviškai gyveno“. Tarsi užbėgdamas siekiui sujungti tautinėje valstybėje visas etnines lietuvių žemes vienas pirmųjų pasipriešino lenkų politikas, radikalus lenkų nacionalizmo ideologas Romanas Dmovskis (Roman Dmowski). Jis dar 1918 m. spalio 8 d. nusiuntė memorandumą JAV prezidentui T. Vilsonui teigdamas, kad „lietuvių gentis yra nesubrendusi savarankiškam valstybingumui“ ir todėl Lenkijos valstybės sienos turi apimti ir Lietuvą su ta Rytprūsių dalimi, kur gyvena lietuviai. Be komentarų!
1919 m. balandžio mėnesį į Taikos konferencijos sesiją Paryžiaus Versalyje išvyko MLTT nariai, jos generalinis sekretorius Erdmonas Simonaitis ir Jurgis Margys. Berlyne jie pasimatė su Antantės karinės misijos pirmininku prancūzų generolu Šarliu Žozefu Diupė (Charles Joseph Dupont). Šis jiems atskleidė, kad dėl sprendimo jau susitarta: kaip aiški Lietuvos ir Vokietijos siena pasirinktas Nemunas, tačiau lietuviams konferencijoje nebus leista dalyvauti, „kad jie netorpeduotų tokio sprendimo priėmimo“. Simonaitis ir Margys buvo pritrenkti tokios žinios, nes juk MLTT savo raštais reikalavo visos Mažosios Lietuvos teritorijos. Na, o tam faktui, kad Mažoji Lietuva yra lietuvių žemė ar Antantės valstybės tuomet kaip nors priešgyniavo? Ne!
Klaipėdos krašto sukilimo atminimo medalis (iš V.Kavaliausko kolekcijos)
1919 m. birželio 28 d. nutarius nuo Vokietijos atskirti Klaipėdos kraštą, Versalio taikos sutartis buvo pasirašyta. Dėl jo atskyrimo protestavusiems vokiečiams Konferencijos pirmininkas Žoržas Klemanso (Georges Clemenceau) argumentavo taip:
Šis kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviška. Tas faktas, kad Klaipėdos miestas didžia dalimi yra vokiškas, negalėtų pateisinti viso krašto palikimo Vokietijos suverenumui, ypač dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienatinis Lietuvos išėjimas į jūrą“.
Tie, kas tikėjosi,kad po tokio Ž. Klemenso pareiškimo ši šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis bus besąlygiškai perduota Lietuvos valstybei, labai klydo. Mat Versalio taikos konferencijos lyderė Prancūzija numatė šią etninę lietuvių žemę pavesti savo sąjungininkei Lenkijai. Iš pradžių Klaipėdos kraštas buvo pavestas Antantės aljanso administravimui. Kol „lietuvių teritorijos statusas dar nėra nustatytas“, t. y. kol Lietuvos valstybė dar neturi pripažintų sienų ir nėra pripažinta „de jure“. Lietuvai leista suprasti, susitvarkykite su kaimynu (Lenkija), palaukite ir gausite. Teko laukti. Antantės dalyvė Didžioji Britanija pripažino Lietuvą jau 1919 m., bet tik de facto, ne de jure. Prancūzija de fakto pripažino tik Lietuvos vyriausybę it tik kitais metais. Nors demokratą V. Vilsoną pakeitusiam respublikonų prezidentui V. Hardingui lietuviai 1921 m. gegužės 31 d. perdavė surinktą 1 milijoną parašų už Lietuvos pripažinimą ir nors Lietuvos valstybė netrukus tapo Tautų Sąjungos (dab. SNO pirmtako) nare, ją JAV pripažino de jure tik 1922 m. liepos 28 d. Mat tuomet baigėsi Rusijos Pilietinis karas, o iki tol JAV Vyriausybė vis dar tikėjosi, kad bolševikai Rusijoje bus nugalėti, o Lietuva grįš į jos sudėtį. Likusios JAV partnerės Antantėje – Didžioji Britanija, Italija, Japonija ir Prancūzija Lietuvą de jure pripažino tik 1922 m. gruodžio 20. Vienok, ir po to Prancūzija toliau rezgė Klaipėdos krašto perdavimo Lenkijai planą.
Versalio sutarties dalyviams šią sutartį ratifikavus, Antantės Ambasadorių konferencija 1920 m. vasario 15 d. Klaipėdos kraštą galiausiai paskyrė ... Prancūzijos globai. Klaipėdos krašto valdytoju tapęs ir vyriausiojo komisaro titulą gavęs Prancūzijos departamentų pareigūnas advokatas Gabrielis Žanas Petisnė (Gabriel Jean Petisne) ėmė propaguoti įtartiną Freištato (laisvosios Klaipėdos valstybės) idėją. Jis 1921 m. liepos 7 d. kreipėsi į Ambasadorių konferenciją, kad toji suteiktų Klaipėdos kraštui valstybinį savarankiškumą, leidžiantį čia ateiti Lenkijai. Neužilgo, prancūzų suformuota provokiška Klaipėdos krašto direktorija leido Lenkijai atidaryti savo konsulatą (atidaryta 1921 m. gruodžio 6 d.). 1922 m. balandžio 6 d. Santarvės (Antantės) vardu buvo sudaryta ekonominė sutartis tarp Lenkijos ir Klaipėdos, leidusi lenkams čia įsigyti nuosavybę, gyventi, verstis prekyba ir naudotis Klaipėdos uostu. Radosi ir kitų ženklų, kad Lenkija siekia įsitvirtinti Klaipėdos mieste. Antai ji rengėsi atidaryti Klaipėdoje lenkų universitetą, į kurį studijuoti vyktų jaunuoliai iš pačios Lenkijos. Buvęs Lenkijos vyriausybės atstovu Klaipėdai Česlovas Andryčius (Czesław Andrycz) tuomet aiškino: „Klaipėdoje lenkų dar neturime, bet mes juos atvešime“.
Dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lenkijos globai aiškinosi, 1922 m. rugpjūčio mėnesį čia iškilmingai sutiktas kairysis prancūzų politikas senatorius Anatolis Pjeras Monzi (Anatole Pjer de Monzie). Jis atvyko įsitikinęs, kad Lietuva yra viso labo tik maištinga Lenkijos provincija, kad lietuviai yra nepajėgūs turėti savo valstybę ir todėl reikia stiprinti Lenkiją (jos kaimynių sąskaitą).
Freištato idėjos rėmėja Klaipėdoje tapo radikalių pažiūrų kraštiečių organizacija Heimatbund (Tėvynės sąjunga, mažlietuviai ją vadino Namynės buntu), turėjusi skyrius Karaliaučiuje ir Tilžėje. Iš pradžių bergždžiai reikalavusi Klaipėdos krašto sugrąžinimo Vokietijai, ji 1921 m. įkūrė „Laisvos Mėmelio valstybės darbo grupę“ Freištatui įgyvendinti. Heimatbundininkai Freištatui jam jau buvo sukūrę geltonos ir raudonos spalvos vėliavą (šias spalvas turi dabartinė Klaipėdos miesto vėliava). Beje, 1925 m. birželio 9 d. Lietuvos Ministrų Kabinetas autonominio Klaipėdos krašto vėliava patvirtino tautinę Mažosios Lietuvos vėliavą (žalia-balta-raudona)!
Bene 1922 metų rugpjūtį, pasitarti kaip priešintis bręstančiai Freištatogrėsmei grupė mažlietuvių susitiko su Lietuvos konsulu Klaipėdoje Jonu Žiliumi. Mano supratimu tai buvo E. Simonaitis, Jurgis Bruvelaitis ir Vilius Šaulinskis, gal ir dar kas nors. Mažosios Lietuvos istoriko politologo Martyno Gelžinio žodžiais „Klaipėdiečiai sugebėjo J. Žilių patraukti savo pusėn ir jo asmenyje laimėjo savo planų rėmėją“. Visi sutarė, kad prancūzai laisva valia Klaipėdos krašto Lietuvos valstybei neperduos, kad reikia drastiško sprendimo.
Tuo tarpu Klaipėdos klausimui ištirti ir referuoti Ambasadorių konferencija galiausiai sudarė specialią komisiją. Jai vadovauti buvo paskirtas Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijos Politikos ir Prekybos departamento direktoriaus pavaduotojas Žiulis Larošas (Jules Laroche). Joje taip pat dalyvavo Britanijos atstovas Orme’as Gartonas Sargentas, Italijos atstovas Omnis ir Japonijos atstovas Miyakoshi. Į pirmą posėdį Komisija susirinko 1922 m. spalio 16 d., kad išklausytų Klaipėdos krašto vyr. komisaro Gabrielio Petisné pranešimo. Jau numačiusi kaip išspręsti politinį Klaipėdos krašto likimą, ji į Paryžiuje 1922 m. lapkričio 3-4 dienomis surengtą Ambasadorių konferencijos sesiją pasikvietė Klaipėdos krašto atstovus lietuvius ir vokiečius su savo nuomonėmis. Didelėje mažlietuvių delegacijoje dalyvavo Mažosios Lietuvos kultūros ir politikos veikėjai, lietuvybės puoselėtojai E. Simonaitis, Jokūbas Stikliorius, Vilius Gaigalaitis, Adomas Brakas, Jonas Labrencas, Jonas Birškus, Jokūbas Bruožaitis, Jonas Dovilas, Jurgis Reizgys, ir Martynas Jankus. Jie reikalavo Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos. Vokiečių atstovai freištatininkai (valdininkai, verslininkai, stambūs žemvaldžiai) reikalavo, kad Klaipėdos kraštas būtų galutinai paskelbtas Freištatu. Buvo numatyta, kad J. Larošo komisija savo sprendimą paskelbs 1923 m. sausio 10 dieną. Vargu ar kas tuomet abejojo, kad Komisijos sprendimas bus ne Freištato labui.
J. Žilius, pasikalbėjęs su Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) centro valdybos pirmininku rašytoju Vincu Mickevičiumi-Krėve, įtakojo jį, kad iniciatyvos Klaipėdos krašto išlaisvinimui iš okupacinės prancūzų valdžios turėtų imtis LŠS. 1922 m. lapkričio 16 d. LŠS Centro valdybos būstinėje Kaune, dalyvaujant E. Simonaičiui ir Klaipėdos šaulių skyriaus vadui Jurgiui Bruvelaičiui, įvyko slaptas LŽS valdybos prezidiumo posėdis. Prieita išvados, jog tam, kad lietuviai galėtų Klaipėdos kraštą perimtų į savo rankas, reikia ginkluotos akcijos – sukilimo. E. Simonaitis aiškino, kad vietiniai krašto gyventojai yra praktiški materialistai, pasyvūs ir patys nesukils, tad sukilimą reikia vykdyti Šaulių Sąjungos jėgomis, t.y. „savais Didžiosios Lietuvos žmonėmis ir, suprantama, viską atliekant klaipėdiečių vardu“. Savo ruožtu klaipėdiečiai iš savo žmonių sudarytų krašto vyriausybę. Tokį sprendimą labai rėmė J. Brūvelaitis. Ir taip, V. Mickevičius-Krėvė mažlietuvių vardu buvo įgaliotas sukilimo klausimu pasikalbėti su Lietuvos premjeru Ernestu Galvanausku.
1922 m. lapkričio 17 d. iš Paryžiaus „gerai informuotų šaltinių“ atėjo žinia, kad Ž. Larošė komisijos sprendimu Klaipėdos kraštą bus rekomenduojama 15-ai metų paversti laisvąja valstybe, kontroliuojama Tautų Sąjungos. Kitą dieną apie tai jau rašė ir Europos laikraščiai. Tuomet, 1922 m. lapkričio 20d. E. Galvanauskas Klaipėdos krašto išlaisvinimo klausimą iškėlė ministrų kabineto posėdyje, kuriame buvo aptarta galima tolimesnių veiksmų strategija. Visiems buvo aišku, kad be pačių klaipėdiečių dalyvavimo apsieiti jokiu būdu negalima: teisinę atsakomybę už vykdomą sukilimo operaciją prisiimti, ją legitimuoti irgi turėjo patys klaipėdiečiai. 1923 m. sausio 2-6 dienomis premjeras E. Galvanauskas dėl vadavimo operacijos tarėsi su jai vadovauti apsiėmusiu pulkininku Jonu Polovinsku, Lietuvos atstovu Klaipėdoje J. Žiliumi ir lietuvininkų lyderiais E. Simonaičiu, J. Bruvelaičiu.
E. Simonaičio, kurį E. Galvanauskas skyrė politiniu sukilimo operacijos vadovu, pastangomis buvo surasti patikimi kandidatai, sutikę įeiti į pasipriešinimo prancūzų valdžiai (oficialiai – į pasipriešinimą jos paskirtai provokiškai direktorijai) politinį organą Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą (VMLGK). Apie šio komiteto sukūrimą buvo paskelbta 1922 m. gruodžio 18 d. Jo pirmininku tapo autoritetingas tautinio sąjūdžio veikėjas, žymus spaudos darbuotojas, vienas iš Mažosios Lietuvos tautinės tarybos steigėjų, istorinio Tilžės Akto signataras Martynas Jankus (Apie jį ir kitus to meto Mažosios Lietuvos veikėjus vertingos dokumentinės medžiagos rasime plačioje didelės informacinės vertės dr. Domo Kauno monografijoje „Martynas Jankus“, Vilnius, 2021).
Susikūrus VMGK žmonės Klaipėdos krašte subruzdo. E. Simonaitis: „Daug kas nesuprato, ką čia gelbėti, kokiu būdu gelbėti, ar vargšus šelpdami ar protestais, bet apie jėgą beveik niekas negalvojo“. Jau gruodžio 19 d. Šilutės viešbučio „Germania” salėje, įvyko pirmasis VMLGK surengtas vietos lietuvių susirinkimas. Jame buvo priimta rezoliucija, pareikalavusi, kad kraštą imtų valdyti patys lietuviai. Susirinkimai už susijungimą su Lietuvos valstybe buvo surengti ir kitose krašto vietovėse.
1923 m. sausio 7 d Gelbėjimo komitetas pakvietė Lietuvos šauliusparamai: „Jūs žinote, kad mūsų mažai yra, kad mes esame neprityrę kovotojai, dėl to mes šiandien šaukiamės Jūsų pagelbos“. Sausio 9 d. Gelbėjimo komiteto manifestas „Visiems gyventojams Klaipėdos krašte“ (lietuviškai ir vokiškai), paskelbė, kad komitetas ima visą krašto valdžią į savo rankas ir paveda E. Simonaičiui per 3 dienas sudaryti naują direktoriją. Tą dieną pagal numatytą planą ir prasidėjo Klaipėdos krašto išlaisvinimo operacija. Šios operacijos vado Jono Budrio (Polovinskas taip pakeitė savo pavardę) vadovaujami Lietuvos šauliai, kariai savanoriai su raiščiais „MLS“ (Mažosios Lietuvos savanoris), sausio 10d. įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė, Pagėgiai buvo užimti be pasipriešinimo dar tą pačią dieną. Kaip prisiminė karinės operacijos dalyvis Jonas Tapulionis, sukilėlių sutikti ūkininkai mielai pasikalbėdavo su jais ir atsakydavo į klausimus, o vienas senelis atsiklaupęs ant kelio, pasirėmė lazda ir akis pakėlęs į dangų, pasakė: „Dabar galiu mirti, jau pamačiau lietuviškus „žalnierius“.
Klaipėdos krašto vokiečiai faktiškai nesipriešino sukilėlių daliniams. Mat Vokietija per savo atstovą Klaipėdoje paramino aršesnius vietinius vokietininkus, patardama jiems nesivelti į konfliktus mitinguose prieš Freištatą ir už susijungimą su Lietuva. Matomai Lietuvą ji laikė gana silpna, tikėdamasi kada nors atsiimsianti Klaipėdą.
Ankstų sausio 15d. rytą prasidėjo apsuptos Klaipėdos puolimas.Apie vidurdienį Klaipėdos prefektūros lange, kur rezidavo vyriausiasis prancūzų komisaras G. Petisnė, pasirodė „balta vėliava“. Vakare vyriausiasis karinės operacijos vadas J. Budrys ir komisaras G. Petisnė pasirašė paliaubas. Taip buvo įgyvendinama 1918 m. Tilžės Akto valia. Kai kitą dieną prancūzams į pagalbą atplaukė Lenkijos karo laivas Komendant Piłsudski, jau buvo vėlu – lenkams teko nešdintis atgal...
Politinę atsakomybę už įvykius Klaipėdos krašte prisiėmęs Martyno Jankaus vadovaujamas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje sukvietė Klaipėdos krašto Seimą (su per 120 delegatų!). Seimo Deklaracijoje buvo pareikštas sprendimas:„Vienbalsiai nutariame prisijungti prie Lietuvos Respublikos“. Jisir tapo pagrindu Lietuvos Vyriausybei įjungti Klaipėdos kraštą į valstybės sudėtįde fakto, o Antantės Ambasadorių konferencijai 1923 m. vasario 16 d. pripažinti Lietuvos jurisdikciją Klaipėdos kraštui de jure.
Lenkų istoriko diplomato Segiusz Mikulicz vertinimu (Klajpeda w politice europejskej 1918-1939, Warszawa, 1976, 352 psl.) „Lietuvos laimėjimas Klaipėdoje buvo didelis Prancūzijos, o ypač Lenkijos pralaimėjimas“. Nei britai, o tuo labiau prancūzai negalėjo atleisti lietuviams už juos pažeminantį laisvinimo žygį ir atkeršijo už tai: 1923 m. kovo 15 d. Antantės Ambasadorių konferencija pripažino kaip teisėtą Lenkijos sieną su jos okupuota pietryčių Lietuva (su Vilniumi, Seinais, Punsku)! S. Mikuličiaus pripažinimu „Už Lenkijos interesų pažeidimą Klaipėdoje Lenkija iš Vakarų valstybių išgavo savo rytinių sienų pripažinimą, paliekant Lenkijai Vilnių“. Šis aktas, kurio Lietuva tuomet nepripažino, buvo laikomas „didele lenkų diplomatijos sėkme“...
Istorija kartais mėgsta pamokančiai kartotis. Pasibaigus II pasauliniam karui Europoje, didžiosios valstybės nugalėtojos nutarė dar kartą apmažinti Vokietijos valdytą teritoriją. Visų argumentų neminėsime, pateiksime rezultatą. Britų premjeras V. Čerčilis, laikydamas teisėtu ir galiojančiu tą 1923 m. sprendimą dėl Lenkijos-Lietuvos valstybės sienų, pasiūlė savo sąjungininkui J. Stalinui atiduoti Lenkijai 2/3 Vokietijos valdytų Rytprūsių kaip kompensaciją už Lenkijos prarastas „lenkiškas“ Lvivo ir Vilniaus žemes (!). Stalinas, pasiėmęs laikotarpiui „iki taikos konferencijos“ 1/3 Rytprūsių – Karaliaučiaus kraštą, su tuo sutiko. Kodėl šios teritorijos jis neprijungė aneksuotos Lietuvos, nors Vokietijoje atsikūrusi Mažosios Lietuvos taryba to reikalavo, yra ne šio straipsnio tema.
Kartukovojusių lietuvių tautos žmonių lietuvininkų, žemaičių, aukštaičių, visų 1923 metų sukilimo dalyvių dėka turime nors dalį Mažosios Lietuvos – Klaipėdos kraštą, o jame į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtrauktą Kuršių neriją ir Lietuvos ekonomikai labai reikalingą Klaipėdos uostą valdome mes patys, bet ne svetimi.
Klaipėdos Krašto išlaisvinime (gelbėjime) iš prolenkiškos Prancūzijos globos E. Simonaitis iškelia Lietuvos Konsulo Klaipėdoj Jono Žiliaus-Jonilos vaidmenį. Jo žodžiais „Jeigu reikėjo gauti sutikimą Mažosios Lietuvos vaduotojus surinkti Didžiojoje Lietuvoje tai tik per jį. Mūsų vyriausybė anais laikais nieko nenorėjo žinoti apie atvadavimą, kadangi ji netikėjo, kad jis pasiseks. Man yra gerai žinoma, kiek čia ponas Žilius vargo turėjo ir kiek jis nuveikė“. O vyriausiais Klaipėdos krašto sukilimo karinės operacijos vadas Jonas Budrys (Polovinskas) konstatavo: „Nebūtų Simonaičio, nebūtų ir 1923 m. sukilimo“. Ir pridūrė: „Ranka rankon drauge dirbdami laimėjome“.
Klaipėdos krašto sukilimas yra akivaizdus pasididžiavimo vertas istorinio teisingumo atstatymo žygis. Todėl Sausio 15-oji, greta Mindaugo karūnavimo, Žalgirio mūšio, Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios atmintinų dienų, yra laikytina viena pačių lemtingiausių Lietuvos istorijos datų ir turėtų būti ypač pakiliai minima.
Atgal
.jpg)
