VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

07 30. Skapiškietis Bronius Bickus: gyvenimas Sibire (I dalis)

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Totorių kaimo našlys Antanas Bickus (1882–1949 03 15) vedė Rakučių kaimo Kupiškio parapijos (Kupiškio ir Šimonių parapijų riba), gausios ir turtingos šeimos dukrą Adelę Šlapelytę (1887–1967). Su pirma žmonaŠlekyte buvo susilaukęs 1924 m. gimusio sūnaus Antano (1924–1947) ir dukros Onos (Čeikienės).

Meninės prigimties skardžiabalsė dainininkė Adelė Šlapelytė buvo garsi audėja, tad turėjo prisiaudusi daug lininių lovos užtiesalų – kapų, kurios, kaip matysime, labai pravertė Sibire. Adelė  buvo Kupiškio bažnyčios choristė, su choru dalyvavo pirmoje Dainų šventėje.

Antanas Bickus buvo stalius – išgarsėjęs meistras: viską gebėjo padaryti – dirbdavo ratus, net statines alui. Keliantis į vienkiemį jis pats pasistatė visus pastatus.

Bronius Bickus 2012 m. vasarą (dr. Aldonos Vasiliauskienės asmeninis archyvas)

Antanas ir Adelė Bickai susilaukė dviejų sūnų. Tačiau vyresnysis sūnus Vytukas labai peršalo ir mirė nesulaukęs metų.

1933 m. gruodžio pabaigoje gimė antras sūnus Bronius. Tačiau dokumentuose užrašyta, kad Bronius Bickus gimė 1934 m. sausio 15 d. Tad Antano ir Adelės Bickų šeimoje Bronius išaugo vienintelis. Vos gimęs Bronius irgi smarkiai peršalo ir krikštyti jį vežė naktį. Kad liko kūdikystėje Bronius liko gyvas – tikras stebuklas. Tačiau peršalimas paliko pėdsakus – susirgo tuberkulioze. Kaip pasakoja Bronius – jis dar du kartus – jau Sibire buvo prie mirties – „mirė“:  „Butyrskio“ tarybiniame ūkyje ir miško pramonės centre „Talcinskij“ (apie tai rašysime vėliau), tačiau, kaip sako Bronius, Dievo ranka globojo ir jis vis išlikdavo gyvas.

Bickai laikė kelias karves, jų pieną veždavo parduoti į Skapiškio pieninę. Karo metais didelis išsigelbėjimas žmonėms buvo Antano Bickaus įrengta erdvi slėptuvė, kurioje per bombardavimą sutilpdavo keliolika žmonių.

1940 m. – karo metais Bronius Bickus pradėjo lankyti Skapiškio pradžios mokyklą senajame pastate Kalvarnikų gatvėje (dabar Dariaus ir Girėno gatvė), kuris ir dabar stovi, tačiau niekam nebereikalingas. Mokė mokytojaŽemaitytė.Paskutinius metus prieš išvežant į Sibirą Bronius mokėsi jau naujoje mokykloje.

Dar  visai vaikas, mokydamasis trečioje  klasėje, Bronius, aišku slapčia, pradėjo rūkyti: traukdavo dūmelį eidamas į mokyklą, o parūkęs giliai išsižiojęs kvėpuodavo, kad niekas neužuostų dūmų kvapo. Nuo rūkymo gydytojai jam pripažino tuberkuliozę...

Bronius Bickus (viduryje) su tėvais: motina Adele Bickiene  ir tėvu Antanu Bickumi 1943 m.  liepos 1 d. Skapiškis (Broniaus Bickaus asmeninis archyvas)

„Banditų“ šeima

Žemės Bickai turėję tik 10 ha (iš šio ploto apie pora ha buvo miško), buože nebuvo laikomi, tačiau pokaryje jie buvo priskirti banditų šeimai. Sūnus Antanas, įkalbinėjamas ir verčiamas būti skrebu, sakė: „Geriau žūsiu, bet žydberniams netarnausiu“. Tad su juo buvo žiauriai susidorota. 1945 m. gegužės 8 d. skrebai – žiaurumu išgarsėjęs Jonas Perkūnas (Janis Perkans ar Perkuns) su Kreipšių kaimo Janulioniu, švęsdami pergalės dieną, gėrė Totoriuose pas Vizbarą. Girti grįždami į Skapiškį pasiėmė nuo plūgo, laukuose dirbusį Antaną Bickų, įsisodino į vežimą „lineiką“, išsivežė Vengriškio miško pusėn ir netoli eigulio sodybos užkankino: perskėlė galvą, numušė du pirštus (mat jis ranka prisidengė šautuvo buože daužomą galvą), o tada dviem šūviais į krūtinę – nužudė. Adelė Bickienėėjo skrebynan sužinoti, kurioje vietoje jis paliktas. Po ilgų maldavimų apytikriai buvo paminėta vieta. Rado apmestą šakomis, parsivežė ir palaidojoŠvedukalnyje. Skrebai leido palaidoti, tik įsakė nevežti į bažnyčią ir niekam nesakyti. Tačiau žmonės greitai sužinojo ir į Švedukalnį, nepaisant valdžios draudimo, jų susirinko gausybė.

Taip Bickai tapo „banditais“. Skrebų vadinami banditais, jie ruošėsi išvežimui į Sibirą. 1948 m. gegužės 20 d. didžiausio vežimo metu juos išvežė iš savo namų – Totorių vienkiemio. Bickai gyveno Totorių vienkiemyje (vienas kilometras nuo  Totorių kaimo ir pora kilometrų nuo Skapiškio). Į Sibirą gyvuliniuose vagonuose vežė beveik mėnesį.

Tremtis

Prasidėjus vežimams, tėvai Bronių išsiųsdavo iš namų: jeigu juos išveš, tai nors sūnus pasiliks Lietuvoje.

Ir tą 1948-ųjų gegužės naktį (iš 19-osios į 20-ąją) Broniaus namuose nebuvo, nakvojo Kreipšių kaime pas giminaičius Jaseckus (Henrikas Jaseckas antros eilės Broniaus pusbrolis). Ryte Bronius sugrįžo namo. Buvo ramu. Mama melžė karves. Staiga pamatė, kad ne nuo Skapiškio, o iš priešingos pusės – Totoriųkaimo atvažiuoja dvi padvados, o paskui jas eina vilkstinė skrebų. Bronius su mama parėjo į namus. Tėvas sūnui liepė bėgti, tačiau vaikas, susidūręs su ginkluotu skrebu, sugrįžo atgal.

Pasiruošti išvežimui šeimai davė dvi valandas. Tačiau tėvai, jausdami grėsmę, kaip jau minėta, buvo iš anksto pasirengę. Leido pasiimti 0,5 tonos. Tėvas, sakydamas, kad važiuoja mirčiai, jokių staliaus įrankių neėmė. Vaikiškus savo įrankius pasiėmė Bronius, kurie Sibire labai pravertė.

Iš Totorių juos atvežė prie Skapiškio į Dailiūnų kaimo pakraštyje esančias žvyrduobes. Visus į jas išmetė. Ne vienas pagalvojo, kad bus sušaudyti ir užkasti – niekam nebereikės kasti duobių, tik užkasti lavonus. Tad nerimastingai laukė... Vakare atvažiavo kariuomenės mašina ir grupelėmis – visą parą – ėmė juos vežti, neaiškindami kur. Pasirodė vežė į Kupiškio geležinkelio stotį. Ryte prie vagono atėjo Adelės Šlapelytės Bickienės sesuo Julija Šlapelytė. Ji tuo metu dirbo Kupiškio pašte ir norėjo pasiimti sesers sūnų Bronių, nes jis buvo silpnos sveikatos ir, kaip jau minėta, sirgo tuberkulioze. Tačiau tetai pasiimti keturiolikamečio vaikinuko neleido.

Tremiamieji vagone, po gultais, susikrovė pasiimtus daiktus. Bronius gulėjo viename gulte su Rudolfu Kazlausku iš Kandrėnėlių kaimo, kuris leido jam gultis prie langelio – ligoniui buvo labai reikalingas grynesnis oras. 

Iš Kupiškio prekinio traukinio sąstatas pajudėjo į tolimas Sibiro platybes, atimdamas Broniui 8 jaunystės metus... Traukinys į Rusijos gilumą važiavo pro Daugpilį.

Skrebai ir prižiūrėtojai, perkraudami daiktus, nemaža maišų pasilikdavo sau, o kai ką tiesiog išmesdavo (matyt, kažkas tokių išmetimų jau laukdavo). Taip buvo išmesti ir Broniaus kailinukai, kurių taip reikėjo Sibiro žiemos šaltyje. Buvo pasakyta, kad jie nebetelpa – nėra kur atsisėsti...

Stotyse, traukiniui sustojus, gamtiniams reikalams atlikti, kelionės į nežinią išvargintiems žmonėms leisdavo lįsti po vagonais. Vietiniai gyventojai, valydami stotį, sakė: „Tai gyvuliai, ne žmonės. Pridergia ir palieka, tikri banditai“.

Vežė pro Uralą. Jį pravažiavus, traukinys sustojo Tomske ir visus – vyrus ir moteris – išrengę nuogai, varė maudytis. Drabužius nuo blusų ir utėlių iššutino karštyje. Tremtiniams išsimaudžius, jie buvo suvaryti į tuos pačius vagonus.

Pravažiavus Irkutską, „keliauninkai“ mašinomis buvo vežami į Talcus, o iš ten – į gyvenvietes. Juos vežė taip vadinamais gazogeneratoriais – tai vikšriniai, malkomis kūrenami traktoriai. Pirma gyvenvietė už 5–6 km. – Kardon. Čia buvo paliktos kelios tremtinių šeimos, o kiti vežami toliau.

Bickams per 8 tremties metus teko gyventi net penkiose gyvenvietėse:  52 kvartale, Srednia, Butyrskij, Talcai, Bolšaja Rečka (didelė upė).

52-as kvartalas (1948–1949)

Sibire 52-me kvartale vietinių gyventojų nebuvo, o tremtinių laukė seni 3 ar 4 barakai. Atvežtuosius apgyvendino maždaug 50 m. ilgumo be jokių pertvarų barakuose, kuriuose anksčiau buvo laikyti japonų belaisviai – tą liudijo paliktas labai mažo dydžio apavas.

Kiekviename barake buvo dvejos durys: viename jo gale ir kitame. Į baraką sugrūdo po 20 ir daugiau šeimų. Kadangi tokiai gausybei žmonių nebeužteko gultų, tai tremtiniai turėjo pasidirbti naujus narus virš jau esančių – tad gavosi dviejų aukštų gultai – narai. Atsivežtus daiktus žmonės laikė po narais ant grindų.

Tremtiniai buvo atvežti miško ruošimo darbams. Paaugliai irgi turėjo dirbti: valydavo kelią traktoriams, skuto medžius, kirsdavo išdžiuvusius medžius.

Iš miško traktoriais atitempdavo 20–30 m. ilgio rąstus. Sandėly juos rūšiuodavo:  matuodavo ir pjaustydavo į 6–7 m. ilgio rąstus, kuriuos rankomis sukraudavo į 8 metrų  aukščio rietuves („štabelius“), kiekvienoje jų buvo vienodo storio ir vienos rūšies medžiai. Talcuose buvo stiklo fabrikas, tad metrines malkas veždavo ten – kurui.

Parengus kelią, nuo rietuvių viršaus rąstus ridendavo į apačioje stovinčias traktoriaus tempiamas roges. Atvežus juos prie Angaros, sumesdavo į upę ir rąstai plaukdavo iki Irkutsko. Čia juos gaudė, rišo į sielius ir baržomis tempė tolyn.

Paaugliai traktoriams kelią – vadinamą ledenką –pradėdavo ruošti vasarą: iškasdavo griovelius, kuriuos pradėjus šalti pripildydavo Angaros upės vandens. Prie traktoriaus prikabindavo po 30 rogių. Paskutines roges išjudindavo, jos trenkdavosi į priešais esančias ir išjudindavo visą sąstatą. Ir sąstatas pajudėdavo pakalnėn. Tokie keliai buvo ruošiami tarpukalnėse, kur nebuvo labai statu.

Bronius prisimena, kad kartą žievindamas medžius ir eidamas atbulas, nepastebėjo krašto ir krito žemyn nuo 7 m. aukščio. Nors atsipeikėjęs nieko nepajuto, tačiau po kurio  laiko užėjo tokie skausmai, kad reikėjo gydytis Irkutske.

Broniaus mama Adelė Bickienė turėjo gaminti kurą traktoriams: paruošti tam tikro dydžio kaladėles (vadinosi „gazo čiurka“). Tėvas – stalius Antanas Bickus –  gamino „drankas“ – stogams dengti skeltas lentas, daugiausia pušines. O Bronius, kaip ir kiti tremtinių vaikai, dirbo įvairius darbus.

Vaikų darbas buvo rinkti atsargas žiemai. Tad jie laipiojo po aukštus kedrų medžius, rinko kankorėžius, gliaudė riešutėlius – kedrų sėklas. Paupiuose buvo labai daug serbentų: juodųjų, raudonųjų, baltųjų – kuriuos rinkdavo vaikai.

Bronius prisimena, kad rytais išėjus iš barako, matydavo prie jo vaikščiojančias meškas. Tačiau greitai naikinant aplinkinius miškus, jos pasirodydavo vis rečiau. Apie barakus buvo daug šaltiniuotų upelių, kuriuose veisėsi žuvys. Antanas Bickus pagamino bučių ir gaudydavo žuvį. Sūnus Bronius jam talkino.

Valgė kas ką turėjo iš Lietuvos, tačiau ištekliai greitai baigėsi. Parduotuvės nebuvo, o duonos duodavo tiek, kiek užsidirbdavo. Vaikai nieko negaudavo. Bronių, kaip ir kitus, nuolat kankino alkis, tad valgė viską, kas pakliūdavo į rankas.

Gyvenimas 52-me kvartale buvo griežtas. Tremtiniai kas rytą ir vakarą turėjo stoti į rikiuotę ir komendantas Patapovas visus suskaičiuodavo: šaukdavo pavardėm ir tikrindavo, ar kas nors nepabėgo...

Audėja Adelė Bickienė į Sibirą išsivežė daug lininių kapų. Jos labai patiko viršininkui Potapovui. Tad jai padovanojus kapą, viršininkas leisdavo Broniui važiuoti iš gyvenvietės į Irkutską, esantį už 50 km. pas gydytoją, tikrintis dėl tuberkuliozės. Vasarą Bronius iki Angaros – 25 km. – eidavo pėsčiomis, nuo Angaros, jau buvo taip vadinamas „didysis kelias“, tad jam, nors ir vaikui, iškėlus rankoje pinigėlius – 10 rublių – vairuotojai sustodavo ir paveždavo.

1999 m. išleistoje Skapiškietės mokytojos Aliutės Elenos Markevičiūtės sudarytoje knygoje „Skapiškis“ Bronius Bickus prisiminimuose yra rašęs: „Sirgau plaučių tuberkulioze. Du kartus per metus reikėdavo vykti į Irkutską pasitikrinti. Komendantui mūsų ligos nerūpėjo. Kad mane išleistų mama komendantui kiekvieną kartą duodavo  kokį nors daiktą. Kol sirgau, mama atidavė viską, ką geresnio turėjo. Aš eidavau per taigą 25 km. iki didžiojo kelio, iškeldavau rankoje 10 rublių, tada vairuotojai sustodavo. Kai vykdavau į Irkutską, draugai įdėdavo pinigų peiliukams ar šiaip kokiems mažmožiams. Vaistų nebuvo. Mano ligą išgydė Sibiro grynas oras... Kai man reikėdavo vykti į Irkutską žiemą, važiuodavau iki Angaros paskutinėse rogėse  ant rąstų.  Kelionė trukdavo 2 valandas“ (P. 165).

Už 4 km. nuo 52 kvartalo buvo Srednia gyvenvietė. Tremtiniai ten ėjo ir statė namelius...

Atgal