VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

07 30. Skapiškietis Bronius Bickus: gyvenimas Sibire (Pabaiga)

Srednia (1949–1952)

Bickai beveik metus gyveno 52 kvartale. Nebelikus aplink miško, persikėlė į gyvenvietę Srednia. Ten buvo pastatyta mokykla ir Bronius, Skapiškyje beveik baigęs 4 klases, pradėjo mokytis 2-oje klasėje, nes nemokėjo rusų kalbos. Mokytoja, nepamena jos pavardės, nežino ar ji buvo gruzinė, ar bulgarė – Anna Fomičina, Bronių primygtinai kalbino ir labai vertė stoti į pionierius. „Aš priešas, mane labai nuskriaudė, tai kaip aš garbinsiu Staliną“ – sakydavo Bronius. Mokytojai Annai Fomičinai talkino lietuviai mokytojai Vytautas Kriščiūnas, Donatas Valevičius (Sibire sukūrė šeimą, vedė Jadzė Jokantaitę). Jie organizuodavo vaidinimus, ir, pasinaudodami Broniaus gabumais, įkalbindavo ir ragindavo jį sakyti eilėraščius. Bronius prisimena, kad jam dažnai reikėdavo deklamuoti eilėraščius. Iki šiandien atsimena eilėraštį „Tankisto pasakojimą“ ir labai emocingai jį deklamuoja.

Broniui Bickui ir dabar neišdyla iš atminties buvęs mokytojas Donatas Valevičius, nes pasak Broniaus, tokių gerų žmonių yra labai nedaug: jis daug kartų yra davęs po rublį, kad paauglys Bronius galėtų nusipirkti bilietą ir pasižiūrėti kino filmą, kuris jam buvo labai įdomus. Retai į Serednios gyvenvietę atveždavo kino filmus. Bronius pasakoja: „Žinoma, pinigų bilietui į kino salę neturėdavau, tai Donatas Valevičius, matydamas mane trinantis apie salės palanges, kad nors bent kiek pamatyčiau, ką rodo – duodavo rublį, kad mane įleistų vidun... Nors ir gyvenau tolokai, tačiau dalyvavau mokytojo laidotuvėse“. 

Srednioj barakai jau buvo tobulesni – buvo koridorius ir kambariai, kiekviename kambaryje – dvi šeimos. Bickai gyveno kartu su Sipavičiene (vyras buvęs partizanas, nušautas Lietuvoje, į Sibirą buvo atvežta motina su trim vaikais; viena iš dukrų – Marytė). Moteris yra pasakojusi, kad namuose iš jų „banditų“ šeimos, viskas jau buvo išvogta, atimta, tad rusai atvažiavę išvežti, apžiūrėję spintas ir pamatę, kad jos tuščios, patys papjovė kiaulę ir paragino susidėti mėsą...

Su Sipavičiais Bickai gyveno kartu apie pora metų. Čia jau buvo kita tvarka: komendantas nebeskaičiuodavo tremtinių, tad jiems nei ryte, nei vakare nebereikėdavo stoti į rikiuotę.

Archyvinės pažymos apie reabilitaciją faksimilė (Broniaus Bickaus asmeninis archyvas)

Bronius,  jau Lietuvoje rūkęs, Sibire nebegalėjo rūkyti – nebuvo ko. „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ – kalba Bronius. Sibire klimatas sveikas, pagrindinis maistas čeremša (panašus į česnaką). Sibiras, kaip sako B. Bickus, jį ir išgelbėjo nuo šios baisios ligos.

Tačiau jo tėvelio Antano Bickaus, sergančio tuberkulioze, Sibiras nebeišgelbėjo. Srednioj Bickų šeimą ištiko didžiulė netektis: po trejų metų tremties mirė šeimos tėvas. Kartu, tik ne viename vagone, į Sibirą išvežtas gydytojas iš Kupiškio Kriščiūnas su sūnumi mokytoju Vytautu Kriščiūnu, bei kiti gydytojai Antanui Bickui griežtai draudė rūkyti, bet tėvas draudimo nepaisė ir rūkė. Daugiausia machorką. Bronius su skausmu prisimena tėvo priešmirtines kančias. Jam trūko oro, tad, nebegalėdamas atsistoti, ropojo po baraką iš kampo į kampą, kamuojamas didžiausių skausmų, oro trūkumo.

Bronius minėtoje knygoje „Skapiškis“ rašo: „Kur apsigyvendavom, ten įkurdavom savas lietuviškas kapines, kryžius statydavom iš maumedžio, kapus aptverdavom tvorele“ (P. 166).

Srednioj Bronius mokėsi tris metus ir, baigęs 4 klases, pradėjo dirbti. Dirbo ir lankydamas mokyklą – vasaros atostogų metu – skusdavo – nužievindavo medžius. Kad daugiau uždirbtų Bronius ėmėsi dirbti rogutes, pačiūžas.

Iš Lietuvos pradėjo gauti siuntinius, kurie Bickų šeimą gelbėjo nuo bado. Juos siuntė tėviškės kaimynai. Gaudavo kas mėnesį ir siuntinyje daugiausia būdavo lašiniai. Prižiūrėtojai stebėjosi, jiems buvo nesuprantama: atsiuntė tokius netikusius žmones, o kaimynai juos gelbėja. Tačiau Bronius prisimena ir baisią mirtį badu, kai ištindavo pirmiausia kojos, o paskui ir visas kūnas.

Į gyvenvietę siuntinius atveždavo iš Skapiškio miestelio ištremtas Bronius Gavenavičius. Jam atvažiavus visi skubėdavo su viltimi – gal ir aš gausiu siuntinį...

Iškirtus aplinkui miškus, komendantas leido tremtiniams išvykti į kitą gyvenvietę. 

Bickai išsikėlė į Butyrskio tarybinį ūkį.

Butyrskis (1952–1954)

Butyrskis yra Angaros pakrantėje, arčiau Irkutsko. Čia Bickai daugiau kaip dvejus metus gyveno dviejų galų namelyje. Kitame gale gyveno Vytautas Skardžius su seserimi Birute ir motina.

Adelė Bickienė Butyrsko tarybiniame ūkyje dirbo lauko darbininke, įsigijo ožką. Aplinkui buvo geras juodžemis, tad kur ūkis nenaudojo žemės, leisdavo tremtiniams ką nori pasisodinti.

Pagrindinė Butyrskio tarybinio ūkio technika – arkliai. Jų ūkyje buvo apie 50. Bronius įsidarbino arklininku: prižiūrėjo arklius, dirbo piemeniu: vasarą ganė vietos gyventojų karves. Karves ganė raitas su mongolų veislės arkliu, kurį vadino „Bohatyr“. B. Bickus pasakoja, kad pradžioje buvo labai sunku: karvių negalėjo suvaldyti. Tačiau greitai priprato: žinojo karves „vedles“, žinojo, kur jos gali bėgti ir neleisdavo joms plačiai išsisklaidyti. Tačiau per dvi – tris dienas šuoliais pajodinėjus – juk jaunuoliui taip smagu – arklys nebepaeidavo. Tad ganymui jis galėjo pasiimti kitą, pailsėjusį arklį.

Broniui reikėjo prižiūrėti ir didžiulį veislinį vokiečių veislės jautį. Žiemą dirbo arklidėje ir kas antrą dieną reikėjo prajodinėti apie 20 „Orlovo“ veislės arklių, buvo ir „mongolų“ veislės – mažų, tačiau labai greitų arklių. Butyrsko tarybinis ūkis buvo labai mažas, tad ir viršininkų nedaug: buvo tik viršininkas, jau nebebuvo net komendanto.

Bronius buvo užsirašęs, kad gimęs 1937 metais – mat jaunesniems „maloletkom“ daugiau mokėjo – tačiau viršininkas gana greitai išsiaiškino. Barė, bet perdaug nepyko.

B. Bickus prisimena, kad netoli ūkio buvo nedidelės neaptvertos rusų kapinės. Rusai, lankydami artimųjų kapus, palikdavo duonos, mėsos, sumuštinių, kitokio maisto, vyno, degtinės (jeigu tai mirusio išgeriančio kapas – būtinai būdavo įpilta stiklinė degtinės). Broniaus ganomos karvės užuosdavo duoną ir eidavo tiesiai į kapines. Nenorėdamas, kad karvės tryptų kapus, Bronius nujodavo pirmiau ir surinkdavo duoną. O rusai labai patenkinti kalbėdavo, kad kažkoks tai jų giminaitis – numirėlis – atsikėlė ir suvalgė paliktą maistą.

Butyrske Bronių, kaip jau minėta, Dievo malonė ištraukė iš mirties nasrų. Sulaukęs 18-os Sibire „prigėrė“.

Butyrskio tarybiniame ūkyje, netoli Angaros buvo ežerėlis, kurį Bronius, mėgdamas gimnastiką, perplaukdavo pirmyn ir atgal. Jaunuolis, kaip minėta, ganė gyvenvietės žmonių karves. Jų buvo apie 30. Už dieną ganiavos duodavo po litrą pieno, tad valgyti turėjo, badu nemirė. 

Tarybinio ūkio direktorius Ilimovskis davė jam ganymui, kaip jau minėta, arklį „Bohatyr“. Tą įsimintiną 1952-ųjų dieną, kaip ir įprasta, per pietus karves, parvarė namo ir nusprendė išsimaudyti. Prijojęs prie ežerėlio, paleido arklį. Tądien kartu maudėsi ir kiti. Bronius pasakoja: „Perplauki ežerėlį, kitoj pusėj pasėdi, pailsi ir grįžti atgal“. Tą kartą per ežerėlį plaukė su pažįstamu. Grįžtant, ežero viduryje Bronius pajuto, kad nebeturi jėgų, rankos ir kojos tarsi paralyžiuotos. Draugas pasiūlė uždėti ranką ant jo peties – padėsiąs plaukti. Tačiau kiek paplaukus jis pasakė, kad nebeturįs jėgų ir liepė nuimti ranką.

Bronius, paleidęs draugo petį, pajuto, kad šalta kojom ir jis grimzta į dugną. Nieko neskaudėjo, pajuto kažką minkštą po kojom, pajuto, kad išburbuliavo iš jo oras ir jis ėmė kilti į paviršių. Iškilęs į viršų, krante pamatė draugą, tačiau šis nesiskubino į vandenį. Bronius nugrimzdo ir antrą kartą, ir vėl buvo iškeltas į paviršių. Iškeltas buvo ir trečią kartą, tačiau nieko nebematė ir nebepamena. Tik tada, kai krante susirinkę vyrai ir paaugliai pamatė, kad „skenduolis“ nebejuda, puolė ir ištempė už plaukų. Išvilktą į krantą, Bronių atgaivino. Po to gal savaitę labai skaudėjo galvą. Tad ši „antroji mirtis“, kaip sako pats Bronius, prarijo maudymosi apetitą.

Irkutske statant HESą, užlietos didelės teritorijos, nemažai ir Butyrsko tarybiniam ūkiui priklausiusių žemių, tad nebeliko ką veikti, todėl Bickai persikėlė į Baikalo pusę, į Talcus, kur gyveno nepilnus dvejus metus.

Talcai (1954–1955)

Talcuose miško pramonės ūkio centre Bronius dirbo staliumi – čia buvo didelės medžio dirbtuvės. Mama Adelė Bickuvienė šiame ūkyje dirbo valytoja.

 Miško pramonės ūkis „Talcinskij“ –  pirmas Broniaus Bickaus susidūrimas su medžiu: darė langus ir Rusijoje taip mėgstamas „langinyčias“, filingavas duris. Čia, Sibire, Bronius pradėjo vaikams gaminti ragatkes, pistoletus: fabrikinių žaislų nebuvo ir tėvai noriai pirkdavo vaikams tokius Broniaus pagamintus žaislus.

Talcinskij Bronių palietė trečia „mirtis“. 1955 m. miško pramonės centras gavo dvejas naujas universalias UDS stakles. Dabar, kaip sako Bronius, jų ir muziejuje vargiai besurasi, o tada tai buvo didelė naujovė. Vėliau, pagal jų pavyzdį, panašias stakles Bronius pasigamino namuose jau sugrįžęs į Lietuvą. Prižiūrėtojai, matydami Broniaus apsukrumą, paskyrė jį dirbti prie šių naujų staklių. Davė jam ir pagalbininką rusą Viktorą Kondrašenką. Šiomis staklėmis jie turėjo supjaustyti didžiulius dviejų kvadratinių metrų fanieros lakštus – parengti dugnus būsimoms dėžėms.

Pagalbininkas, leisdamas fanieros plokštę ir jos neišlaikydamas, netikėtai pasuko į šoną ir ši, visa jėga ir greičiu trenkė Broniui į vidurius. Vaikinas pajuto nepaprastą skausmą. Tačiau nuvežus jį į ambulatoriją, gydytoja nekreipė dėmesio ir tik kai Bronius pradėjo vemti kraujais, išrašė tyrimams į Irkutską. 60 km. kelionė tokiam ligoniui brezentu dengta mašina –  „Viliuku“, kuris kratėsi per duobes, buvo nepaprastai skausminga. Sužeidė jį apie pusę devynių ryte, o ligoninę Irkutske pasiekė tik vienuoliktą valandą vakare. Gydytojai pamatę, kad jau prasidėjusi gangrena, sakė: „Nieko nebebus ir nebeapsimoka pjaustyti“ (t. y. operuoti). Tačiau vienas gydytojas vis tik ėmėsi operuoti: prapjovė vidurius, išvalė, mat sudraskytos žarnos buvo susimaišiusios su išmatomis, kokią tai dalį visiškai sudraskytų žarnų pašalino. Bronius sako, turįs operacijos aprašą, ten detaliai surašyta, kas buvo.

Po paros, daktaras per patikrinimą pasakė „Stebuklas, kad tu likai gyvas“. Ligoninėj 8 dienas jam lašino lašelinę ir tik po 8 dienų pradėjo duoti gerti vandens. Išėjęs iš ligoninės dar 4 mėnesius gavo biuletenį. Per tą laiką dirbo tik sau. Tad prisišienavo ožkai šieno, nes kaip tik buvo vidurvasaris, dirbo kitus darbus namuose.

Broniaus pagalbininkas prie staklių po kelių dienų irgi gavo smūgį. Tad turėjo tobulinti stakles. Pasibaigus biuleteniui Bronius grįžo jau prie patobulintų staklių. Talcųmiškų pramonės ūkyje Bronius dirbo iki 1955 m., kol buvo likviduotos dirbtuvės, mat, čia buvo žema vieta ir statant Irkutsko HESą buvo ruošiamasi užliejimui, tad viską likvidavo. Likvidavo ir netoliese buvusį stiklo fabriką. Prieš užliejant, reikėjo išvalyti teritoriją. Zonų valymas, kaip sakė Bronius, buvo pelningas, mokėjo nemažus pinigus. Kartais į dieną pavykdavo uždirbti po 100 rublių, tuo metu tai buvo itin dideli pinigai.

Iš Talcų Bronius Bickus su motina Adele Bickienepersikėlė į Bolšaja Rečka – paskutiniąją  jų gyvenvietę Sibire.

Bolšaja Rečka (1955–1956)

Prie Angaros buvo įsikūręs miško pramonės ūkis Bolšaja Rečka, tai ta pati organizacija ir tas pats miškų pramonės ūkis kaip ir Talcuose. Nuo Irkutsko dar toliau – apie 60 km. Čia jau leido tremtiniams statyti valdiškus namus, kuriuose jie patys gyvendavo. Bronius namą statė su Vytautu Skardžiumi. Jie, sunėrę pamatinį maumedžio vainiką, per kelis vasaros mėnesius pastatė – jį statė laikinam gyvenimui. Abi šeimos turėjo po tris kambarius, nebebuvo baisūs ir šalčiai, nors 40 laipsnių šaltis, kaip sako Bronius, sausame klimate nėra atšiaurus.

Gyvendami Bolšaja Rečka Bronius su mama patyrė didžiausią džiaugsmą – sužinojo, kad jie paleidžiami iš tremties ir galės sugrįžti į Tėvynę.

Bronius Bickus su žmona Elvyra Bickuviene prie koplytstulpio Dievo tarnui Mečislovui Reiniui (tautodailininkas Antanas Ruškys) ir Rūpintojėlio pirmąjai piligrimystei M. Reinio keliais, minint Dievo tarno 60-ąsias mirties metines atminti (tautodailininkas Pranas Kaziūnas) (dr. Aldonos Vasiliauskienės asmeninis archyvas)

Reabilitacija

Reabilitavus, buvo priteistas grąžinti turtas ir leista sugrįžti į Lietuvą. Bronius Bickus saugo dokumentą – Archyvinę pažymą apie reabilitaciją. Joje rašoma, kadBickienė Anelė ir Bickus Bronius 1956 m. gegužės 5 d. nutartimi paleisti iš spec. tremties. LTSR Vidaus Reikalų ministerijos 1989 m. rugsėjo 13 d. pažymoje Nr. 6/6 – P – 5986 nurodytas tremties laikas: nuo 1948 m. gegužės 22 d. iki 1956 m. birželio 29 d. Archyvinę pažymą pasirašė viršininkas A. Pečiulis ir vyr. inspektorius E. Petrauskas. 

Sužinojęs, kad leis sugrįžti į gimtinę, Bronius tą pačią dieną ėmėsi darbo: pasidarė lagaminus, susidėjo savo pasidirbtus staliaus įrankius, kuriuos turi ir dabar. Pasirengimas grįžimui, kaip sako Bronius, buvo žaibiškas – kelios dienos – taip troško kuo greičiau sugrįžti į Lietuvą.

Pasiekė Irkutską. Iš ten per Maskvą 1956 m. vasarą jau buvo išsiilgtoje, išsvajotoje, išsapnuotoje Lietuvoje.

Atgal