ISTORIJA
08 09. Angliakasių tarpusavio santykiai
Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter
Politinių bei ekonominių priežasčių verčiami, uždarbiavimo tikslams, XIX amžiuje lietuviai vyko Amerikon. Jie keliavo į Amerikos miškingąją Pensilvanijos valstiją, apsigyvendami besikuriančiuose angliakasių miesteliuose. Juose ne tik dirbo sveikatai kenksmingą darbą, bet ir statėsi bendras katalikiškas bažnyčias su lenkais. Tačiau susikivirčiję kokia kalba turi būti laikomos mišios, išsiskirstė kas sau ir statėsi lietuviškus maldos namus, bei mokyklas. Anglies kasyklos šioje vietovėje pradėjo plėstis 1800 – aisiais metais. 1910 - aisiais veikė 22 kasyklos, iš kurių anglis į industrinius centrus, buvo gabenama vagonuose.
Išsilaipinę Niujorko uoste ir nuvykę į Pensylvanijos šiaurę, emigrantai dirbo tamsiuose drėgnuose tuneliuose, kuriuose knibždėjo žiurkės. Tuneliai buvo prisipildę dujų, kuriuose bet kuria minutę galėjo įvykti sprogimas. Ramsčiai, kuriais buvo sutvirtinamos slegiamos žemės sluoksnio bei uolienų tunelių lubos, nuolat girgždėjo virš angliakasių galvų. Kartais jos įgriūdavo, palaidodamos vyrus po žeme, arba suplodavo juos kaip blynus. Tuomet jų kūnai kastuvu buvo skutami nuo žemės paviršiaus. Vidutiniškai per dvi darbo dienas, žūdavo trys angliakasiai. Žuvusiojo kūną kompanija pristatydavo namo. Be jokių pasiaiškinimų ar užuojautos žodžių, jį palikdavo verandoje, prie durų, Sutraiškyti kūnai buvo gražinami kavos dėžutėse.
Angliakasys vidutiniškai uždirbdavo 400 dolerių per metus. Šeimos reikmėms to nepakako. Tad žmona prisiimdavo nuomininkus kuriems patarnaudavo. Sūnūs turėdavo palikti mokyklos suolą būdami aštuonerių ar devynerių metu amžiaus. Vaikai įsidarbindavo anglies smulkintojais dideliame anglies apdirbimo fabrike. Liaunomis rankomis už 45 centus per dieną, nuo konvejerio rinkdavo anglies gabalus. Pardavimo tikslams gabalai buvo susmulkinami atitinkamai pagal formą. Paruošta prekybai anglis vadinosi: ,,žirnis’’, ,,riešutas’’, ‘’ryžius’’, ,,grikis’’, ,,kruopa’’, ,,kiaušinis’’ ir t.t.
Į po žeme glūdinčius klodus pirmiausia atvyko emigrantai iš Anglijos ir Velso. Dauguma iš jų buvo dirbę Didžiosios Britanijos anglies kasyklose. Kadangi vokiečiai buvo sumanesni, dirbo inžinierinį darbą. Laikotarpyje tarp 1850 -1860 – ųjų metų, į Ameriką atvyko airiai. Jie gelbėjosi nuo jų gimtinę ištikusio bulvių maro, vadinamo ,,An Gorta Mor’’, įvykusio 1845 – 1849 metais. Ištikus, praktiškai nebuvo ką valgyti, nes Airijos virtuvė buvo priklausoma nuo bulvių. Darbas šachtose nepelnė didelių pinigų, tačiau juos tenkino faktas, kad dirba. Airiai taip pat vyko tikėdamiesi išsigelbėti nuo anglų ketinimo anuliuoti airių naciją. Jie lipo į sauskimšus laivus ir plaukė tam, kad juoduose urvuose dirbtų vergo darbus. Teigiama, kad emigravimo pasekoje Airija prarado apie puse savo gyventojų. Airiai iš prigimties buvo žemdirbiai, tad savaime aišku, neturėjo jokio supratimo apie anglies kasimą. Todėl jiems buvo pasiūlytas įgūdžių nereikalaujantis darbas ir menkai apmokamas darbas. Per kurį laiką, airiai įgijo reikiamų įgūdžių ir buvo kvalifikuoti aukštesniam užmokesčiui. 1880 – 1890 – ųjų metų laikotarpyje, atvyko būsimi angliakasiai iš Rytų Europos: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Slovakijos, Italijos. Kadangi lietuviai neturėjo jokių anglies išgavimo įgūdžių, lemtis jiems lėmė darbuotis labai sunkiai ir už menką atlygį. Padėtį sunkino nemokėjimas anglų kalbos. Dėl minėtos priežasties, neretai lietuvis likdavo be jokio užmokesčio. Nesugebėdavo išsireikalauti atlygio.
Nemažai dirbančiųjų netenkino esamos salygos ir užmokestis, kuris buvo įšaldytas jau kelis metus. Airių kilmės angliakasiai būrėsi į bendruomenes. Turėjo savo atstovus, kurie stojo atviron kovon su Amerikos kapitalistais. Būtent airis John Mitchell, 29 nerių metų tapo angliakasių prezidentu ir buvo pagrindinis angliakasių rasmtis 1902 metais vykusio streiko metu. 1870s – aisiais susikūrusi airių grupuotė ir pasivadinusi Molly Maguires vardu, įvykdė keletą kriminalinių nusikaltimų.
Atvykėliai iš Rytų Eoropos akivaizdžiai buvo spaudžiami ir nepageidaujami. Neteisingai buvo interpretuotas vidurių šiltinės antplūdis 1885 metų birželio mėnesį išleistame laikraštyje. Jame rašoma, kad epidemijos priežastis – emigrantai, gyvenantys antisanitarinėmis salygomis. Iš tikro, šiltinė paplito miestelio fermeriui užteršus gėlą vandens šaltinį. Emigrantų gyvenimo vieta - miestelio pakraštys. Jie buvo atokiai įsikūrę toli nuo vandens šaltinių. Anų metų ,, The Philadelphia Inquirer“ rašė: ,,…Plymouth mieste situacija nekinta. Atvykėliai iš Vengrijos, gyvenantys priemiestyje, gyvena baisiose salygose. Šios kolonijos gyventojai skęsta dulkėse. Žinoma, kad viename kambaryje gyvena apie dvidešimt žmonių. Jie neišduoda sergančiųjų skaičiaus. Jiems pasiūlyta pakeisti gyvenimo sąlygas arba vietovę.’’
Nežiūrint bendrai dirbamo darbo, santykiai tarp atvykėlių nebuvo draugiški. Protestantai iš Velso niekino airių katalikus. Airiai skriaudė lietuvius. Nenorėjo darbuotis vienoje šachtoje vadindami juos Poles arba slavais. ,,Dar ir šiandien seneliai su ašaromis prisimena pirmųjų metų išeivijos dienas, - rašo D. Petrauskaitė, kuomet airiai skaldydavo akmenimis jų galvas su panieka stumdydavo vienas nuo kito, kol pagaliau vargšas lietuvis nukrisdavo kur gatvėje, iš ko airiukai turėdavo daug juoko. Airiai kenkė lietuviams ir versle – aludėse neužsimokėję gerdavo alų. Solidarumas ir vienybė nebuvo būdingas atvykėlių tarpe.
Emigrantai dalinosi į rases. Žemesnei rasei priklausė lietuviai. Jie tai jautė ir išgyveno. Prie jų nepuliarumo prisidėjo faktas, kad agentai angliakasius iš Rytų Europos siųsdavo užpildyti stereikuojančiųjų angliakalbių vietas kasyklose. Angliakalbiai streikavo 1875 ir 1887 metais. Anuomet 1890 – ųjų metų vasario 26 dienos ,,The Philadelphia Inquirer’’ rašė, ,,….jie vykdavo su žmonomis ir vaikais, rankose laikydami lagaminus, kuriuose buvo sudėtos užgyventos vertybės. Vyrai turėjo gėrimo, tabako.’’ Streiklaužiai buvo vadinami ,,nepakenčiamais šašais’’. Vėliau airių angliakasiai emigrantams iš Rytų Europos siūlė ,,angliškas klases’’. Klasių metu buvo sutiekiami keiksmažodžių pagrindai. Tokiu airių poegiu piktinosi net šachtose dirbę meistrai.
Gyvi prisiminimai
Kaip iš tikro sekėsi lietuviamas gyventi, atspindi palikti įrašai. Tačiau Amerikoje galima sutikti ir šnektelti su jų palikuonimis. Viena iš jų Mari Luos Hresko, gyvenanti Naujojo Džersio valstijoje ir skambinanti pijaninu. Susitikimo metu ji paminėjo, kad yra kilusi iš mišrios angliakasių šeimos: jos tėvas lietuvis, motina airė. Jos tėvas, būsimos nuotakos širdį pavergė nesunkiai, tačiau susidūrė su kita kliūtimi. Airių šeima ne už ka nonorėjo žento iš lietuvių tarpo. Tačiau dukra klausė širdies o ne tėvų balso. Šeimos nariai ilgai įsižiūrėję, perpratę lietuvio būdą sutiko įsileisti į savo tarpą. Moteris minėjo, kad jis turėjo palikti savo tėvu namus ir persikėlė pas žmoną. Mari augino močiutė – airė. Lietuvė močiutė nemokėjo anglų kalbos, tad bendravimas buvo ribotas. Tačiau ji skambino pijaninu. Jos klausydamasi mažoji Mari žavėjosi ir vieną dien panoro muzikuoti. Dėl anglų kalbos stokos lietuvė negalėjo patenkinti jos smalsumo. Tuomet teko airei močiutei pasiskolinus natų prirašytą knygą, žinias perduoti mažąjai Mari.
Moteris minėjo, kad anuomet angliakasių miesteliuose veikė dviejų rūšių mokykos: katalikiškos, kuriose mokė vienuolės ir reguliarios. Katalikiškos buvo laikomos prestižinėmis. Kadangi tėvas į kasyklas vykdavo ne kasdien, tik pagal iškvietimą, šeima gyveno nepritekliuose. Nuomavo namą, kurį teko susiremontuoti. Prieš tai stovėjusi medinė pirkia buvo apgriuvusi. Kaip Mari pamena, jai paūgėjus, vieną dien iš gyvenamo būsto buvo liepta išsikelti. Komapnija nustatė, kad po šio namo pamatais glūdi anglies klodai. Ji pamena, kad rūbus siūdavo ir megzdavo močiutė airė. Kuomet ji išaugdavo, juos atiduodavo mažesniesiems. Problema buvo batai. Suplyšus odai, į bato vidų buvo įdedamas kartono gabalas. Tuo būdu buvo užkamšomos skylės. Vasaros metu mažieji angliakasiukai vykdavo prie upės. Už 25 centus vaikus gabendavo sunkvežimis. Autobusų tuomet nebuvo.
Mari iki šiol nevago jokios žuvies. Atsivalgė vaikystėje. Kadangi mėsa buvo brangus skanėstas, šeimos galvai teko gaudyti žuvį. Ja šeima ir mito. Lietuvė močiutė augino karvę, jos kieme vaikštinėjo vištos. Lietuviai gyvenimą sau lengvino augindami gyvulius.
Nesantaika tarp airių ir lietuvių ruseno iš mažumės. Mari pamena, kaip jos iš mokyklos grįžtantį brolį sučiupo airiukai, mat jis įžengė į airių teritoriją. Kaip minėjau tautos gyveno kolonijomis. Du iš jų, sugniaužę laikė brolio rankas, o trečiasis kumsčiais smogė į jo veidą. Iki šiol Mari negali pamiršti šio vaizdo.
Šiuo metu situacija pakito. Tautos ir rasės nebesilaiko viena nuo kitos atokiai, bet stengiasi susilieti, papildyti viena kitą.
Atgal
.jpg)
