VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

09 24. Aisčių ir lietuvių keliais (II dalis)

Vaidotas Bartkus

Tekę matyti ir įrodinėjimų, kad Nemuno vardas yra vienas iš gausokų ugro-finizmų baltuose, tačiau jo vardą perskaitę graikiškai - bus kilęs nuo „anemos“, reiškiančio vėjo gauname vėjo kelią upe arba šiek tiek kitoje su Mensko - mažosios menės traktuote ir Nemuno - vėjo menės prasmę. Tada tenka ir romėnų kelių lentelėse pateiktą Dauguvos – seli vardą atiduoti nė pasėliams ir sėliams, o būtent helėnų žyniams – seli. Žinoma, toks požiūris eina prieš visas buvusias teorijas, ir, anaiptol, ne viskas taip iš pirmo žvilgsnio paprasta, kaip ir Ventos pavadinimą sugretinus su lotynų ventum – vėjas, nes yra germaniškas wind, slaviškas veter- vėtra bei mūsų kaime kumpio vindzinimas dūmuose, pagaliau ir istorinis Livonijos kronikų paliudijimas kažkuriuos Vendus spaustus ordino prie Ventos Latvijoje ir pastačiusius net jų magistro rezidenciją – Wendeną, tačiau tai priduoda su visomis Vėtrūnomis argumentą ir Nemuno vėjizavimui, kadangi latvių šventę lygo vieną kartą reikia pradėti kildinti iš romėnų žodžio reiškiančio surišimą, taigi sutuokimą. Taigi,vėl iškeliu pas mus skirtingai nuo romėnų įtakų, dar netyrinėtą ankstėlesnio už juos Lietuvos helėnizavimo problematiką, nes iš žalvario amžiaus radinių prie Šernų Klaipėdos pašonėje yra žinoma ir lieta finikiečių dievo Tešubos figūrėlė, tad ryšiai net su Trojos laikų pietryčių Europa yra daiktiškai įrodyti. Be abejo, darbo čia per akis visiems, o pirmiausia tektų išrinkus visas lietuvių ir helėnų kalbų leksines bendrybes jas chronologizuoti – atrinkti kas iš poledynmečio, kas iš indoeuropietiškos žemdirbystės slinkties, o kas iš istorinių laikų per Hellesponto-Dnepro-Dauguvos vandens kelius, išskirtinį dėmesį skiriant toms bendrybėms, kurių neturį slavai, nes tai rodytų tiesioginius kontaktus. Čia derėtų vieną kartą pastebėti ir graikų šermuonėlio- galinthias panašumą ar galindas, kaip ir Kulmo žemės vardo tiesioginį vertimą į lotynų – Šiaudų žemė ir atsakyti į klausimą, kas ir kodėl pirmieji sudarinėjo šiauresnės Europos žemėlapius bei bandė kuo plačiau įsigalėti, tačiau jei pavykdavo, dažniausiai vietinių po šimtmečio kito būdavo, vis tiek, asimiliuojami, kaip ir aisčiai Estijoje. Kuo gi mums svarbi visų pirma Nemuno vardo greta gausių aukštaičiuose Liminų ir Liminėlių,(prūs.Limna),kurie graikams tereiškia ežerą – ir Ukrainos „limaną“- (žr.ir Sožės intaką)analizė? Ogi, tuo, kad leidžia atmesti visas panfinougruiškas teorijas mūsų poledynmetį Pabaltijyje priskyrusių vien sau, nors Estijos finougrų ten ateita nuo Uralo gerokai vėliau, kai prie tų kalnų staiga atšąlo. Logika kuria vadovautasi etnologiniuose tyrimuose ir sovietmečiu buvo tokia. Aha, jei mūsų pabaltijis akmens amžiuje finougriškas, tai mūsų protėviai bus atėję ne su Madleno ir Svidrų antgalių kultūromis, o gal gerokai vėliau su Virvelinės keramikos kultūra. Rodžiau prof.Z.Zinkevičiui, kurio visokie pabarimai ir man tik į naudą, kad pvz. teigtas mūsų finougrizmų sąraše Kirgus, tėra prūsų išsikergliojęs šermukšnis, todėl pirmas mūsų uždavinys dar kartą gerai peržiūrėti bei pasverti, visgi, stiprokas net genetikoje, visapuses įtakas, bei nepražiūrėti mūsų pabėgėlių aisčių gerokai vėliau ištirpusių Estijoje.

Istorikas dr.T.Baranauskas recenzavęs prof.E.Jovaišos monografiją ne be reikalo bus gynęs galimą gotų pėdsaką pabaltijye, nes pridursiu, yra išlikusi baltuose ir istorinė Pagudė bei dešimtys vietovardžių, žyminčių gudus. Priekaištauti bent kiek darbščiajam, fundamentalius archeologinius etnologinius tyrimus atliekančiam E.Jovaišai, atmušusiams visas slavų teorijas apie jų kilmę baltų teritorijose būtų paprasčiausiai nesąžininga, tačiau įveikti blogį - istorinę politiką geriausia juk gerumu. Dėl šios priežasties padovanokime slavams jų savarankiškos itin senobiškos kilmės išaiškinimą, kad vėl nekiltų norų niekam šnairuoti į mūsų žemes, bet pirmiausia pastebėkime, kad V.Sedovo žemėlapiui apie slavus pusžeminių kultūrose, kaip ir V.Bumblauskui niekinusiam viešai baltus žeminėse dar vėlesniame laike reikalingas ir jų gyvenimo jose priežasties atskleidimas, kadangi žinomos ne tik gerokai anksčiau žalvario amžiuje Samantonių vietoje stovėję trobos, ir namai, kaip ir Europos viduryje. Tai neabejotinas didžiųjų karų ir kovų reliktas – pusžeminėse bei žeminėse žmonės su jų turteliu būdavo žymiai sunkiau kariaujančių plėšikų aptinkami. Pagaliau tai ir nuolatinių slavų pabėgėlių nuo gotų, hunų, gepidų, avarų plaikimas. Centrinės ir rytinės Europos slavai bus patyrę dramatiškų išgyvenimų ir padunojėje su hunų- vengrų – hungary valstybės susidarymu, bulgarų tiurkų skverbimusi, nuolatinių santykių su Romos ir Bizantijos imperijomis suvedinėjime, tačiau eikime prie jų ištakų.

Slavėnų mitologijoje yra ryškus jų pasaulio medžio ąžuolo - „dub“ vaidmuo. Dar poledynmetyje pamažu atšįlant orams ir plintant ąžuolams nuo Dunojaus į šiaurę baltai savame Ąžuolo-Agilos pavadinime bus įtvirtinę jų sodinimo – iš gilės – „želudj“ pavadinimą bei žinoję iš ko ir kodėl reikia skobti tvirtus dubenis. Baltai marias, kaip ir baskai Senojoje Europoje vadinę tuomet jūra. Nesistebėkite, itin archajiškų baskų reliktų rimčiausi mokslininkai aptinka netgi finų kalbose. Taigi, iš čia gauname žodžio duburys – dubuo jūroje kilmę, o tuo pačiu ir chronologinį datavimą: iki žemdirbystės atkeliavimo. Pradžioje mano paties, o vėliau aptikus, kad ir kitų, paviršutiniškas etruskų - „ruskij“ gretinimas tekėlė šypsnį. Visgi, man įsiskaičius į etruskų pavadinimą helėnų kalba gavosi netikėtai išėjo -“iš ažuoliuko“, alb.,graik. ąžuolas yra druis. Taigi, galimas teigimas, kodėl rusai sako ne rusas, o kad jis rusiškas, būtų toks. Lotynams išstumiant etruskus iš Italijos į šiaurę šie bus organizavę dalį slavėnų gyventojų saviems karams, o tada jiems, panašiai kaip ir aisčių estams, užsitvirtino ir vardas nuo etruskų – iš ažuoliuko, mat priesaga „isk“ helėnuose yra mažybiškumas. Taigi mitologinis „dub“ vaidmuo bus padėjęs itin stipriai įtvirtinti ir naują slavėnų, kurių bendras seniausias žymuo bent nuo ledynmečio tebėra - „dub“ dalies pavadinimą „ruskij“ pavidale. Kur dar jų rusalka – undinė ir ruslo – upės vaga, perkūno kultas, žirgo „konj“ pavadinimas sietinas su helėnų medžiokle? „Ruskij“ netikėtame pavidale išnyra vėliau dar Tacito aprašytuose Romos karuose su šiauresnėmis, dar Prolemėjaus žemėlapyje su galindais, sūdinais minimomis, betgi Tacito galimai klaidingai germanams priskirtomis gentimis – Cheruski (čekrusai?), gyvenusioms gal apie Tiuringiją, taigi, prie pat slaviškos Čekoslovakijos. Šių gi, įkrėtusių Romai pocezariniame imperatoriaus Augusto laikmetyje, savo pilietiniame kare nugalėjo kilmingasis Segeste – kas paneigtų, kad tai pažodžiui pergalėjęs ir kaimynus hestus – aisčius ar iš jų, kaip dažnai būdavo, atsikviestas vadas ? Nenuostabu, kad tokia galinga slavėnų gentis, Ptolemėjaus minima kaip šiaurės ruskai – boruskai, vėliau Moravijoje įkūrė pirmą slavų valstybę, o nusilpusi nuo nuolatinių karų su germanais, baltais ir azijatais, pasiekė net sąlyginai ramesnės Ukrainos žemes, kur buvo įkurta Kijevo Rusia, bei getiškai išrodantis Žitomiras. Atskiro aiškinimo reikalautų ir slavėnų – venedų, antų, sklavinų bent jau leksinės kilmės aiškinimas. Tikriausiai dalis vėlesnių romėnų, bėgusių nuo tarpusavio karų Ilyrijos pakraščiuose bus įdiegę rusams ir kitiems apie „dub“ besibūrusiems savąjį – vėjo: ventum pavadinimą, vendų pavidale, panašiai kaip mūsuose – tik diegę upių, kyšulio vardus savo monetomis. Tačiau, tai jau visai kita gili trrumpai čia užgriebta tema, kaip ir slavų kilties, reikalaujanti daugybės padrikų duomenų sudėliojimo į buvusios tikrovės mozaiką. Juk tik grybštelėtos, iš dalies paliestos ankstesnės temos reikalauja pilnutinio archeologijos, mitologijos bei istorijos ir muzikologijos, paleogenetikos ir antropolgijos, taigi, visos etnologijos faktų gretinimo.

Taigi, pereikime dabar prie gotų kilmės. J.Statkutė-Rosales pagrįstai reikalauja atsakymų, ko gi verti šie žinomo kalbininko I.Duridanovo pateikti sulyginimai: trakų pusinas yra lietuvių pušynas; trakų iūras reiškė vandenį — lietuvių jūra yra marės; tačiau pati itin skuba su atsakymais vien jau skyrelių pavadinimais bei išvadomis: „Baltiška Dakų kalba“ baigiamas teiginiu, kad „Dakija buvo Dunojaus gudų valstybė“. Jūros kiltį buvau pateikęs aukščiau, o dėl pušyno štai ką paaiškinsiu. Helėniškai pušis yra – „peuke“, taigi mes ją irgi būsime turėję ir dalinęsi tikriausiai poledynmečio, o ne indogermanische sklidimo kontaktų metu. Į tai būtina atkreipti dėmesį, kadangi tai raktas ir Ptolemėjo žemėlapio genties- Peukinų vardo išaiškinimui. Taigi, garbi senovės tyrėja neturėjusi tinkamo kalbinio išaiškinimo neišvengiamai bus nuslydusi slidaus panbaltizmo paviršutinišku keliu. Žinomas kalbininkas I.Duridanovas visai teisngai daro išvadą: „trakų kalba yra genetiškai susijusi su baltų kalbomis“. J.Statkutės-Rozales skyrelis pretenzingu pavadinimu II skyriuje „Dakijos getai“, „ Kas buvo Getai, dakai , trakai?“ skuba teigti – kadangi dakai ir trakai itin giminingi getams, pirmųjų kalba pasak jos ir kitų paviršuolių yra baltų, todėl getai-gudai yra buvę baltai. Negalima tokia seklia lingvistine analize kelti didžių teorijų. Jos teigtas vien keltų ir baltų etnosų buvimas Senojoje Europoje atrodo, išvis, absurdu – be kalbos chronologizavimo taip kalbėti neleistina.

Pabandykime į visa tai gotų kilties problematikoje pažvelgti giliau, turėdami galvoje, kad tokiuose tyrimuose itin svarbu atraminiai terminai – tarp jų ir medžiotojų periodo ąžuolas atstojęs plieną, o vėlesnio žemdirbių ir kviečiai bei javai. Išdėstę jų lingvistinį plitimą žemėlapyje aiškiai pamatysime slinkties į visas puses iš Artimųjų rytų pėdsakus: Šumero zyd, graikų kviečiai sitos -gal iš čia ir mūsų sietas, o slavų žemdirbių lig šiol turimas „žito su žatva ir žitj“ gal davęs pradžią ir gudui – krūmui. Prūsai bus užkonservavę senąjį duonelės vardą – „geits“, (gotų - hwaiteis, germanų - weizen), o kitose kalbose jis jau bus nubėgęs pirma raide į sateminių kalbų tėkmę. Iš čia turime kildinti senovės Getų vardą – javų,duonos vaikai. Beje, žodžių duona ir geits analizė rodo, kad jie abu bus kilę iš itin archajiško ugnis pavadinimo – duona, sanskrito dhana, kaip ir geits savo prasme bus degena, tik pirmoji bus ėjusi šiek tiek į mus anksčiau, o antroji – dar ir kviečių pavidale – vėliau. Duona bus davusi ir keltų miestų pavadinimą – dunum, kaip ir Dunojui – Danubei. Šie visi žodžiai su žemdirbyste neišvengiamai kisdami prieš tūkstantmečius keliavo su technologijomis iš pietų šį šiaurę. O pabandykite čia atpažinti dar ir norvegų ugnį – tuli ir pajusite tikrąjį nostratinės, o ne indoeuropinės lingvistikos gilumą bei grožį. Taigi, draugingais apibūdinami Getai dar gerokai prieš Kristaus gimimą buvę žemdirbiais, greta karališkųjų skitų ir, sakyčiau, yra pagrindo, visgi, juos sieti ir su slavėnišku substratu, būtent dėl išlaikyto žito-žatva dualumo, kurio bent kol kas neradau pjovusio, kirtusio javus prūsuose, nors upė Prutas padniestrėje link Getų žemių kelia naujas problemas. Gal tai getų mainiusių duoną į kailius ir medų bei vašką kelio į prūsus žymuo? Pagaliau Getų kalbos identifikavimui ir klasifikavimui gal lemiamu būtų aplinkinių šnektos: skirtingų pusių bulgarų – ukrainiečių ir į slaviškas žemes įsiterpusi gerokai vėliau finougriška vengrų, nors būta ir ilyriškų, trakiškų, makedoniškų įtakų, kaip ir baltiškų vietovardžių – Gandra. Dakai gi savus miestus laikė Dievo šventovėmis vardai su – dava, tačiau, deja, neišlikę kaip jie vadino ąžuolą, ir kam juos skirti tebėra didžiulė mokslo problema. Sakyčiau, kad gotų vardas bus kilęs gerokai vėliau - radęsis šiek tiek transformavus getų pavadinimą, nes priebalsės yra žymiai tvirtesnis dalykas bei balsės, kažkur gerai žinomos Černiachovo kultūros šiaurės vakarų pakraštyje, o gotai susidarę iš šiek tiek baltiško, germaniško, slaviško, skitiškai sarmatiško – iranėniško, ir, gal būt, net keltiško substrato. Konstatuojant pagrindinį lemiamu bus zoomorfinis - žvėriškas gotų dirbinių stilius, sietinas su skitų tradicija, todėl gotai laikytini ne baltais, kaip bando teigti J.Stakutė-Rosales, o visgi, paribiniu skirtingų etnosų ir tautų dariniu, kur bus susiplakę bendrai kovai su Romos imperija, žudžiusia net savus kilmingiausius šviesuolius, kurie siūlė vergiją keisti į laisvą samdą, t. y. į prūsams ir mums jau vėl pažįstamą rinkos ekonomiką. Žinoma naują mįslę užmena ir būtinas gretinimas, o gal ir siejimas, paneigiantis ligšiolinius kalbininkų išvedžiojimus: žodis ir gudas, kuris, kaip ir vardas - germanų worts atitikmuo verčia vėl apmąsyti ir runraštiją.

Pušies vardo paleolingvistinė, medžių gamtinio išplitimo - paleogeografinė analizė, rodytų, kad slavų „sosna“ yra iškritusi iš helėnų-trakų-baltų bendrybių, tikėtina, besiradusių nuo poledynmečio, išsivaikščiojimų krypties, todėl, kad jiems pušis, tai, kas gretimiems yra juodasis bukas, o prūsams – iš ten išnėręs kiškis. Prisiminus Bukovinos pavadinimą Karpatuose, vėlgi reikia teigti slavus buvus centrinės Europos, o ne šiaurinės gyventojais savo ištakose, rituliojusiose tūkstantmečiais jų „dubravose“ – ąžuolų bei bukų giraitėse nuo poledyninio atšilimo, o mūsų protėvius buvus šiek tiek šiauriau.

Atgal