VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09 27. Gimtieji namai prie Nevėžio

Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Panevėžio katedroje XVIII a. sukurta medinė žydo skulptūra tarsi iš aukščiau žvelgia į nuo seno mieste gyvenusių gentainių istoriją.

„Atsisukau atgal ir pamačiau visokias neteisybes, kurios vyksta po ta saule; ir liejasi skriaudžiamųjų ašaros, o užuojautos nėra; skriaudėjų rankose jėga, tik  užuojautos nėra“, – kalbėjęs pamokslininkas Ekleziastas. Nacijos lyderis Jokūbas ir dvylika jo sūnų suformavo dvylika genčių, o priėmus Izra vardą su dieviškumo žyme – el (dieviškasis), įprasmintas ir monoteistinis Dievas. 50-ieji, 70-ieji ir 135-ieji Kristaus metai galutinai baigė pirmąją istorinės reikšmės kelionę link judaizmo ir krikščionybės sankirtos. Žydai liko ties svarbiu ir šiandienos pasauliui – taikos riboženkliu. „Pasaulio egzistavimas remiasi trimis vertybėmis: teisingumo, tiesa ir taika“. Malda už taiką buvo viena iš svarbiausių, kartojama net tris kartus dienoje. Išmnčiai sakę, kad viena iš svarbiausių mokytumo uždavinių – kuriant teisingus įstatymus tvirtinti taiką.

Bet ir su žydo malda lūpose istorijos kelias sukiojosi tarp egzistavimo, žūties, tarp sėslaus ir genamo žmogaus patirčių. Gal todėl nuo Abraomo laikų ir žydai ieškojo atsakymų į klausimą: tad kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Turtai, gyvenimo malonumai, žinios? „Tikroji žmogaus vertė matuojama tuo, kaip jis išsilaisvino iš egoizmo ir kokiais būdais jis to pasiekė“,  –  rašė Albertas Einšteinas.

Istorija teigia, kad Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas 1323 m. Hanzos miestams siuntė žinią, kuria į savo kraštą kvietė žydus. Panevėžys – vėlyvai susikūręs miestas. Prekiaudami, mainydami ir melsdamiesi, prie Nevėžio jie atsirado jau XVI amžiuje. Žydmas aškenaziams  kelią atvėrė Panevėžio įkūrėjo vardą turintis Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras.

Devynis žydus nuo nacių išgelbėjusios (vieną – pabėgusį iš Vilniaus geto) Markevičių šeimos palikuonis panevėžietis Vidmantas Markevičius, gimtinės aplankyti į Panevėžį atvykęs Urijus Ševelis ir Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas

Po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos Seimo, visuotinio žydų surašymo jau pastebima žydų trauka link Panevėžio. Naujajame Panevėžyje fiksuojama 13 žydų šeimų: Abramovičiaus, Berelio, Eljaševičiaus, Izraelovičiaus, Jakubovičiaus, Mejerovičiaus, Moizefovičiaus ir kitų. 1800-siais jau gyveno 188, o po dešimtmečio – per 300 žydų. XIX a. viduryje žydų bendruomenė sudarė 60 proc. miesto gyventojų. Caro valdžia skatino emigraciją. Todėl ir Pietų Afrikoje, JAV, Palestinoje pradėjo rastis panevėžiečių žydų bendruomenių.

Štetlas, jidiš kalba – tipingas žydų miestelis. Tradiciškai kūrėsi judrioje vietoje. Išilgai pagrindinio kelio – žydų turgus. Krautuvėlės, įvairių dirbinių dirbtuvėlės, smuklė, kromelninkų kelias. Netoliese turgaus – namai, sinagoga, link upės – pirtis. „Žydai pabirę visoje Kauno gubernijoje. Labai griežtai laikosi Talmudo nuostatų ir kitų savo religijos papročių. Į aštuntą dieną už gimusį vyriškos lyties žydą rabinas meldžiasi; specialiai tai gebantis atlikti žydas pasišvenčia apipjaustymo operacijos aktui. Tik tada – pirmadienį, ketvirtadienį arba šeštadienį – naujagimiui suteikiamas dažniausiai  neseniai mirusiojo giminaičio vardas. Buvo ir kitokių papročių. Mergaitė aštuntą dieną atnešama į sinagogą ir ten jai suteikiamas vardas“, – XIX a. viduryje, stebėjęs ir fiksavęs Kauno gubernijos, Panevėžio miestiečių gyvenimą bei žmones, rašė  generalinio štabo papulkininkis, Rusijos imperatoriškosios geografijos draugijos narys Dmitrijus Fiodorovičius. XIX  a. viduryje Panevėžyje gyveno 1757 katalikai, 356 žydai, 253 pravoslavai, 47 karaimai, 227 liuteronai, 2 kalvinistai. Sinagogos, kiti maldos namai. Mieste vydavo 3 metinės mugės ir 2 turgūs kiekvieną savaitę. Ir žydams pakako veiklos.

Vos ne iki XIX a. pabaigos Lietuvos kaime, kaip 1999 m. yra kalbėjęs Š. Liekis, „vyravo vadinamoji pliuralistinė visuomenė, kurioje kiekviena etnokonfesinė grupė, esant mažam socialiniam mobilumui, užėmė griežtai apibrėžtą socialinę ekonominę nišą“. 1897 m. surašymo duomenimis, Panevėžyje buvo  505 žydai prekybininkai, o tai – 83 proc. visų prekeivių. Nors miestas gydė daug žaizdų, tačiau ir šiandien pasižvalgęs buvusioje Turgaus, dabar Laisvės aikštėje arba netoli jos gali atpažinti charakteringus žydų mūrinius namus. Tai švietimo įstaigos, viešbutis, Žydų liaudies bankas, kitos įstaigos, sinagogų trupiniai, jas menančių sienų antspaudai sovietinėje statyboje, pirklių namai...  Kiekvienas jų mums pasakoja miesto ir žmonių istoriją.

Po Telšių, Panevėžys buvo žinomas kaip reikšmingiausias Toros studijų centras. Jau 1897 m. žydų bendruomenė turėjo vieną pagrindinę sinagogą, pastatyta 1764 metais, vėliau skaičiuotos 8, 7, 12, o gal ir 15 maldos namų. Šiandien tematome arba griūvenas, arba gatvės mūrų eilėje įsitvirtinusį kurios nors fragmentą, ne pagal paskirtį naudotą statinį.

Rabinas Joselis Šlioma Kahanemanas – vienas autoritetingiausių. Buvo veiklus europinių organizacijų, Lietuvos Steigiamojo Seimo narys ir atstovavo ne tik Panevėžio, bet visos Lietuvos žydų bendruomenėms. Rabino J. Kahanemano pastangomis įkurta Didžioji ješyva (didžiulį pripažinimą gavusi religinių studijų mokykla). Panevėžyje gimė jo vaikai Estera  (1922) ir Izaokas (1928). 1940 m. balandyje, vykdydamas diplomatinę misiją, J. Kahanemanas su sūnumi Abraomu išvyko į užsienį. Ši lemtinga kelionė išgelbėjo juos nuo mirties. J. Kahanemano iniciatyva Izraelyje buvo pastatyta per karą tėvus praradusiems žydų vaikams prieglauda, Bnei Brako mieste Panevėžio ješiva

Jau apie XIX a. vidurį  Panevėžys tapo vienas iš reikšmingų Haskalos (žydų Apšvietos judėjimas, inspiravęs švietimo plėtrą) judėjimo centrų. Dar 1853 metais atidyta pirmosios pakopos žydų mokykla. Mokyta Toros paslapčių, bendrojo lavinimo dalykų (matematika, kalbos). Tarpukaryje visos mokyklos buvo privačios. Už mokslą buvo mokama. Kartais Švietimo ministerija suteikdavo grantų. Dėstė 5 mokytojai ir mokėsi apie 60 berniukų. Kita dalis vaikų išsilavinimą gavo žydų maldos namuose. Joje dirbo šviesuolis mokytojas J. L. Gordonas. 1877 m. mokykloje buvo mokoma amato. Veikė ankstyvosios privačios mergaičių ir berniukų  mokyklos (1860, 1909 m.).

1909 m. mieste buvo įkurta ješiva – žydų dvasinė mokykla (seminarija). Netampantys rabinais turėjo teisę būti žydų religinių mokyklų mokytojais. Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo Leiba Gavronski, žymaus arbatos firmos savininko Visotskio duktė. Dvasinis vadovas – Isaakas Rabinovičius (Itselė  Ponevėžer), mokslo žmogus, pedagogas. Ješivoje pagrindiniu mokymosi dalyku buvo Talmudo ir jo komentarų studijos. Taip pat studijuota religijos filosofija, etika bei kitos disciplinos. Pirmojo pasaulinio karo metais Panevėžio ješiva persikėlė į Mariupolį (Ukraina) .

Nikolajui I paskelbus karinės tarnybos įstatymą, kitos priežastys privertė žydus pradėti emigruoti.Dov Levinas (Trumpa žydų istorija Lietuvoje. Vertė J. Morkus, p. 66-68) rašo, kad 1915 m. kovo pradžioje valdžia ištrėmė visus Palangos žydus. Gegužės 4 d. buvo išleistas įsakymas ištremti visus žydus iš Kauno gubernijos. Tame tarpe ir iš Panevėžio. Kasdien valdžia paskelbdavo vis naujus potvarkius, kuriuos garsino ant namų klijuojamuose lapuose. Trėmimai į Rusijos gilumą caro įsakymu buvo vykdomi geležinkeliu, samdytomis vežimų gurguolėmis vyko gegužės 5–10 dienomis. Į Jekaterinoslavlio, Penzos, Tambovo ir kitas Rusijos gubernijas buvo ištremta daugiau nei 120 tūlstančių žmonių.

Tai svarbu žinoti ir Lietuvos svečiams ir juos kalbinantiems žurnalistams, atremiant kai kurių žydų interviu išsakytus kaltinimus Lietuvai dėl priverstinės emigracijos.

1920 m.  rugsėjo 26 dieną buvo atidaryta Panevėžio žydų gimnazija – pasaulietinė mokykla, kurioje mokėsi ir berniukai, ir mergaitės. Baigdami jie įgydavo techninį išsilavinimą. Žinomas mokytojas Zalmanas Rabinovčius (mirė 1933 m.). 1925 m. įsteigta žydų progimnazija. Dėstyta jidiš kalba.

Tuo metu Lietuvoje labai trūko išsilavinusių mokytojų, bet išimtis buvo Panevėžio žydų gimnazija. 1927 m. birželio 14 d. padėtas žydų gimnazijos pastato (Elektros g. 15) kertinis akmuo, o 1928 m. spalyje  naujame pastate jau prasidėjo mokslas. Pastatyta už žydų bendruomenės surinktas lėšas (111 390 Lt). Dalis statybinių medžiagų buvo gautos dovanų, statybininkai dirbo be atlyginimo. Tai buvo pasaulietinės krypties mokykla su dėstomąja hebrajų kalba.

Ramygalos g. pastate atidaryta religinė mergaičių gimnazija. Į ją buvo priimamos mergaitės, gavusios aštuonmetį išsilavinimą. Toje gimnazijoje vienu metu mokėsi 180 mergaičių. Mokoma buvo matematikos, kitų pagrindinių disciplinų bei choreografijos.

Panevėžio žydų mergaičių gimnazijos „Javne“(1924 m.)pavadinimas kilęs iš kitados Palestinoje veikusio žydų kultūros ir švietimo centro „Javne“ (vėliau tapusio žydų švietimo simboliu) pavadinimo. Gimnaziją įkūrė ir rėmė Lietuvos žydų mokyklų, mokslo ir auklėjimo tokio pat pavadinimo draugija. Ši privati religinės krypties mokykla, kurioje daugiausia čia mokėsi pasiturinčių žydų dukros. Mokykloje didelės įtakos turėjo žydų religinės organizacijos ir rabinai. Be bendrojo lavinimo dalykų gimnazijoje mokyta buities darbų ir skambinti fortepijonu. Mokymo lygis buvo aukštas. Mokykla įsikūrė specialiai jai pastatytame pastate – didelės ir šviesios klasės, centrinis šildymas, erdvus kiemas.

Galima minėti daug Panevėžyje dirbusių pedagogų. Vienas iškiliųjų – pasaulietinėje mokykloje dėstęs Vilniaus ortodoksų šeimoje augęs garsus poetas Jehuda Leiba (Yehuda Leiba, Leibušas) Gordonas (1830–1892). Iki 1872 m. (1860 m ?) gyveno ir kūrė Panevėžyje. Jis buvo vienas iš aistringiausių Haskalos šalininkų, siekęs plėtoti žydų jaunuolių mąstymą, atskleisti tamsiojo fanatiškumo visuomenei daromą žalą. Haskalos laikotarpio šūkiu tapo 1861 m. jo parašyta eilutė: „Pabusk, mano tauta!“

Buvo skaitoma ir Panevėžyje gimusio, jidiš rašiusio poeto Davido Framo (1903–1988) kūryba. Biblioteka, pavadinta garsaus rašytojo Jitshoko Leibušo  Peretzo vardu, sukaupė daugiau nei 1600 knygų, mieste buvo didžiausia. 1933 m. biblioteka turėjo 200 abonentų.

Vilniuje gimęs Uriah Katzenelenbogenas išvertė lietuvių liaudies dainų. 1914 m.  pradėjo leisti laikraštį „Naš kraj“ („Mūsų kraštas“). Jis siekė skatinti lietuvių ir žydų bendrystę, pozityviai pažvelgti į visų tautų kultūrų paveldą. Panevėžyje redagavo  antologiją „Lite“ („Lietuva“, 1914–1922). Broliai Šaulis (Shauil) ir Uriachas  Katzenellenbogenai pasakojo apie  žydų gyvenimą, aktualijas, skelbė atsidavimą Lietuvai. 1922 m. dvi antologijos knygos išleistos žinomo Panevėžio leidėjoNaftalio Feigensono spaustuvėje.

Jau XX pabaigą siekė jidiš kalba rašiusio poeto Hiršos Ošerovičiaus (1908–1994) gyvenimas. Kaip ir Mykolas Sluckis, gimė Panevėžyje. 1928 m. baigė Panevėžio žydų hebrajišką gimnaziją, Vytauto Didžiojo universitete teisę. Nežiūrint į negandas, ideologinius kaltinimus, bausmes, tolesnį savo gyvenimą siejo su Lietuva. Kūryba buvo gausi, apdovanota premijomis. Poema „Main Ponevež“ („Mano Panevėžys“) atsiminė gimtinę.

O štai advokatas Naftalis Fridmanas atstovavo rusifikuotos inteligentijos sluoksnį. 1907 m. Kaune buvo išrinktas į trečiąją valstybės (Rusijos) Dūmą. Mažai bendravo su žydų bendruomene. Caro valdžia juo pasitikėjo. Sakoma, kad bene vienintelis toks Panevėžio krašte. Nors ir privilegijuotas, bet buvo tylus, romus, mėgęs komfortą. Gyveno dideliame name su vešliu sodu. Tvarkė žmonių nuosavybės, paveldėjimo teisinius reikalus.

Apie 1905 m. Panevėžyje aktyviai veikė Bundo organizacija. Burdama darbininkiškąją žydų bendruomenę, liko aktyvi ir vėliau. Kažin, ar ji iškovojo prastam žmogui teisių. Juk apie 80 proc. Slabodkės per šešeris metus emigravo. Dabar jie naujų kelių ieškojo Amerikoje, Afrikoje.

Nepaisant įvairių istorinių peripetijų, žydai pradėjo grįžti į Panevėžį. Daug žmonėms nuveikė ir Šiaulių gimnazijos auklėtinis, Panevėžio advokatas Naftalis Fridmanas (1862–1921). Miesto dūmos narys, Panevėžio miesto valdybos narys, Rusijos Valstybės Dūmos narys iki pat 1917-ųjų metų. Pirmojo pasaulinio karo metu Vyriausiojoje taryboje rūpinęsis pabėgėliais.

1923 m. Panevėžyje gyveno 19147 miestelėnų, 6845 (36 proc.) buvo žydai. Daugelis dirbo pagal profesiją. Jau 1920 m. buvo fiksuota, kad iš 94 verslą pradėjusių vystyti miestelėnų – 55 žydai. 1931 m. mieste veikė 216 parduotuvių, 163 šeimininkai buvo žydai. 1939 m. mieste buvo 263 kvalifikuoti amatininkai: daugiausia siuvėjai, batsiuviai, mėsininkai, modistės, skardininkai, kepėjai, gydytojai, korsetų siūvėjai, 4 fotografai ir kt. Žydai vaidino svarbų vaidmenį Panevėžio ekonominiame gyvenime. Jie buvo lyderiai prekybos versle, eksportuojant linus, grūdus. Buvo stambių, Lietuvai reikšmingų malūnų savininkai, kiti pramonininkai, vystę ir vatos bei klijuotės, cheminių dažų pramonės šakas, bankininkystę – B. Rubinšteinas, M. Rabinovičius, H. Chazenas, L. B. Chazenas, I. Bregovskis, Š. Ramas, J. Lopertas, E. Rotenšteinas, J. Levinas, R. Kacinas, Ch. Šacas ir kiti.

Iš 15 Panevėžyje gyvenusių gydytojų, 11 buvo žydai: stomatologai, rentgenologas, vaikų gydytojai, ginekologai.  Miesto žmonės ilgai puoselėjo  visiems gyventojams padėjusiems įveikti ligas gydytojų Judelio-Faivušo Boroko, Arielio Golombeko, Šachnelio Abraomo Mero ir kt. atminimą.

Panevėžio žydų Folksbank vadinosi Europos kredito banku. 1929 m. turėjo 984 narius. Šiam bankui priklausė nemažai nedidelių gyvenamųjų pastatų ir tuščių sklypų. Buvo vykdoma  būsto kreditavimo programa. Panevėžyje buvo ir viena iš  Europos centrinio banko atšakų (kita Kybartuose). Greta kitų bankų veikė ir  žemės ūkiui skirto Europos kreditinių bankų  asociacijos Lietuvoje skyrius. Veikė Europos pirklių asociacija, verslininkų asociacija. Žydai dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje. Žydų įnašas į miesto ekonomiką, kultūrą ir minties raidą yra didžiulis, bet dabar sunkiai išskiriamas iš bendro paveldo fono.

Vienas didžiųjų žydų bendruomenės rūpesčių – pagalba vaikams. 1930 m. įrengtame pastate buvo apgyvendinti ir išlaikomi 75 našlaičiai. Gemiluth-Keseda (Somech-Nofim) organizacija be palūkanų suteikdavo paskolas socialiai remtiniems žmonėms. OZE  iš savo biudžeto, kurį sudarė narių mokesčiai ir parama iš Folksbank,  išlaikė žydų vaikų organizuotas vasaros atostogų stovyklas, remdavo gydymo paslaugas. Kneseth Yisrael teikė medicininę paralmą vargšams, apmokėdavo už neturtingiems mokiniams skiriamą maitinimą. 1933 m. ši asociacija įkūrė pagalbos žydams komitetą Chevrah-Kadisha.

„Kaip našlaitis aš ištroškęs laukiau švelnių rankų ir į mano lūpas įdedamo jidiš žodžio...“ – rašė Panevėžyje 1903 m. gimęs poetas Davidas Framas. Bet 1941-aisiais juos žudė. Batais įspirdavo, lyg sviedinius, mažas galveles į iškastą duobę...

1940 m. birželio mėnesį, pasikeitus santvarkai, prasidėjo pirmieji sovietų trėmimai, kurių neišvengė ir žydai. 1941 m. birželio mėnesį siaubą kėlė jau nacių  pirmieji žydų areštai ir žudynės. 57 sušaudyti Staniūnų miške. 1941 m. liepos mėnesį Skerdyklos, Tilvyčio, Jungio, Upytės ir Klaipėdos gatvių teritorijoje buvo įrengtas Žydų getas. Iš pradžių jame gyveno 4423 žmonės, iš kurių buvo 417 vaikų iki 6 metų amžiaus. Getas likviduotas 1941 m. rugpjūčio 17 dieną. Visi žydai sušaudyti: 8 tūkstančiai  Kurganavos miške (netoli Taruškų); 4,5 tūkstančiai. žydų – Žaliojoje girioje (Klimbalos apylinkėje). Masinių žudynių vietose šiuo metu pastatyti paminklai ir atminties ženklai su užrašais. Karo metais buvo sunaikinta 95 procentų Panevėžio žydų.

Garsiųjų Panevėžio žydų atvaizdus matome įamžintus  žinomo miesto fotografo Leibos Slonimskio darbuose. Dabar miestas, jo kultūra ne į gerą  pasikeitė. Žydų atmintį puoselėja nedidelė Panevėžio žydų bendruomenė. Jai vadovaujantis Genadijus Kofmanas stengiasi rasti ryšių su pasaulyje išsibarsčiusiais panevėžiečiais, sutikti gimtinėn atvyksiančius, pagerbti istoriją kūrusius ir karo metais žydus gelbėjusius žmones, fiksuoti gyvąją istoriją.

 

Atgal