ISTORIJA
11 05. Aisčių ir lietuvių bei piktų keliais (Pabaiga)
Vaidotas Bartkus
Mokslui bei kalbotyrai aiškinantis tautos kilmę būtinas ir visai kitoks kur kas realistiškesnis ir sudėtingesnis baltų kultūros bei jų kalbų susidarymo modelis su abejų pirmojo poledyninio migravimo krypčių protėvynėmis iš Madleno bei Svidrų kultūrų – atitinkamai nuo Oderio pabaltijo bei priekarpačių regionų bei vėlesnėmis stipriomis keramikos, žemdirbystės ir gyvulininkystės bei metalų įvaldymo technologijų kaip ir kitų kultūrinių slinkčių – pvz., prieuralės „kurganų“ įtakomis. Tada ir teoriškai rekonstruota indoeuropiečių prokalbė telieka skirtingų kalbėsenų samplaika, kurioje gal ryškesnė žemdirbių įtaka. Laikantis senojo modelio jis padeda toliau tarpti ir baltų atėjūnų - arijų teorijos, nesusimąstant, kad dėlto iš savo praeities kultūros išbraukiame penketą-šešetą tūkstantmečių iš turtingiausio pabaltijo mezolito – medžiotojų, žvejų, gamtos gėrybių rinkėjų Didžiojo Lokio, išsaugoto žemaičių herbe Telšiuose, epochos, o tuo pačiu kertame bei menkiname ir savas šaknis. Dėl arijų vardo kilmės mokslas tebediskutuoja. Gal šis persų genties vardas susijęs su skitų kilties mitu ir tereiškia paprastą artoją (- latv.arijs), tačiau bet kuriuo atveju nebeaišku, kodėl mes turėdami poledyninę istoriją ir itin archajišką genetinį fondą turime bandyti save itin susieti su vėlesniais klajojusiais iranėnais – persais ir skitais.
Žinoma, dvejų kalbėsenų – medžioklių bei žemdirbystės susidūrimas, jo ypatumų atskleidimas yra viena aktualiausių ir sunkiausių kalbotyros problemų, tačiau ir čia mūsų darbščiųjų kalbininkų jau yra pramintų takelių. Vien pastebėjimas, kad lietuvių veiksmažodžio kaitymo sistema yra unikali, vietinė, išskyrus bendraindoeuropiniu vadinamą būsimąjį laiką, leidžia pastarąjį gretinti su laukimo, taigi derliaus laukuose svarba ir atitinkamu žemdirbystės atkeliavimo į pabaltijį laikmečiu, o likęs veiksmažodžio kaitymo unikalumas priskirtinas būtent ankstesniam, bet ne kažkodėl priimtam vėlesniam laikotarpiui - „po atėjimo“, kurio būta gi tūkstantmečiais anksčiau. Veiksmas yra bene svarbiausioji žmogiškos būties dalis, todėl jo svarba kalbos susiformavimui yra neginčytina, o iš čia gauname ir naują kalbotyros – leksikos bei istorinės gramatikos uždavinį: jos reiškinių chronologizavimą. Kalbininkų atlikti lyginamieji darbai yra milžiniškas mūsų praeities lobynas greta turtingos tautosakos, tačiau nereikia užmiršti, kad kalbinių faktų istorines interpretacijas jie konstravo pagal savo laikmečio kilties (etnogenezės) tyrimams svarbių kitų mokslų duomenis. Praėjusio šimtmečio antroje pusėje plušusių mokslavyrių neabejotinas nuopelnas buvo tai, kad jei sugebėjo paneigti nuo J.Dlugošo plitusias ir kiyų lenkų propaguotas teorijas, jog baltai bei lietuviai susiformavo itin vėlai. ir pastūmėjo šią datą dviem trimis tūkstantmečiais anksčiau. Dabar turime gerą galimybę sukurti ir baltų – vietinės kilmės, t.y. autochtonų kalbinę teoriją, tačiau tam reikia žymiai atsargiau žvelgti į labiausiai išsiplėtojusias indogermanų kilties teorijas ir įsiklausyti, pavyzdžiui, į Bolonijos universiteto paleolitinės indoeuropietiškų bendrybių susiformavimo mokyklos teiginius ir atradimus, nekalbant apie novatoriškus amerikiečių tyrinėjimus. Atsiliekame ir nostratinių – sąryšių tarp atskirų kalbinių grupių tyrimuose, nors, pavyzdžiui, baltų ir finougrų kalbinių bendrybių laukas mūsuose visai neprastai panagrinėtas.
Vienok, Lietuvos visuomenė nėra patenkinta savos istorijos mokslo, jos populiarinimo būsena, o kalbininkams reiškiami priekaištai už jų tautos ir kaimynų kilties tyrimus retsykiais išnyra internete ir absurdiškiausias pavidalais. Kalbos ir istorijos korifėjais, tikraisiais žinovais paskelbiami savamoksliai neprofesionalai - tokios asmenybės “kaip Č. Gedgaudas, V. Rimša, R. Matulis, G. Valiukevičius, J. Jokubauskas”, o žymiai korektiškesni ir nuosaikesni savo išvadose mokslininkai apkaltinami net dogmatizmu. Patarimas yra vienintelis – pabandykite su ne vieną pūdą sūraus darbo druskos ragavusią profesūra padiskutuoti jų pačių mokslo terminija ir kategorijomis. Tada pamatysite, kad škotai, tai anaiptol ne šakočiai, o keltai, anaiptol, ne nuo kėlimosi keltais. Žinoma, ir išvardintų savamokslių pastangose ir įžvalgose neabejotinai yra racionalių, naudingų tyrinėjimų procesui, kuris su internetu tampa vis labiau bendruomenišku, minčių, tačiau neužmirškime, kad ir istorijos ir kalbos mokslas tegali konstatuoti vienos ar kitos teorijos metodų moksliškumo laipsnį bei išvadų pagrįstumą: labai ar menkai tikėtinos. Visuomenės ir mokslo dialoge yra labai gražus sektinas dr.Tomo Baranausko sukrto ir jo prižiūrimo istorijos svetainės ir forumo www.istorija.net pavyzdys, kur neprofesionali įžvalga dažniausiai atsimuša į kietą mokslo kertę, tačiau taip ir pasisemiama reikiamų žinių ar jomis pasidalinama. Galbūt toks bendravimo su visuomene būdas taptų priimtinu ir kalbotyros dirvose, nes minimame forume itin dažnai neišvengiamai nuklystama būtent į kalbotyros klodus? Man kelia nuostabą, kad pavyzdžiui lig šiol istorikų bei kalbininkų minimi kimbrų, kimrų, kimerų vardai nėra bandomi interpretuoti graikiškai nuo bangą reiškiančio žodžio. Tada prisiminus, kad “bor” helėnams reiškia ne slavų pušyną, o šiaurę, kad hiperborėjai – tolimieji šiauriečiai, nesuprantamas Brutenio legendos kimbrų pavadinimas įgyja prasminį helėnišką atspalvį - bangų šiauriečiai arba šiauriniai bangiečiai. Kiek šį kimbrų pavadinimą tada galima bandyti sieti su gerai žinomos žuvies - skumbrės vardo kiltimi yra atskiras etimologijos mokslo klausimas. Šaknis ‚kim‘ laikoma nostratine ir turi net smėlio bei rūko prasmes.
Prieš dešimtmetį nustatyta, kad keltų ir baltų bendrybės apima net apie 46 proc. žodyno, o keltų ir germanų bei lotynų, suprantama, dar daugiau. Patyrinėjus 150 K.Būgos nagrinėtų keltų žodžių ir jų šaknų sąsajų su baltų kalbomis, bet atsisakius tradicinio vieningos indoeuropiečių protėvynės ir prokalbės modelio pavyko padaryti keletą svarbių prielaidų. Itin svarus K.Būgos konstatuotas aisčių-prūsų dumpbio –žievės, mūsų ąžuolo ir keltų dumblo, į kurį sodintos gilės, nesušąlančios mūsuose, jei 10-12 cm gylyje, taigi dumble arba dumpbio medžiui baloje atitikimas datuojant jį poledynmečiu leido bent jau hipotetiškai lokalizuoti regioninį slavų ir prūsų žemių centrinės Europos poledynmečio ąžuolynų plitusių atšilimo laikotarpyje mokslo vadinamu borealiu apie 7000 m.pr.Kr artumą bei juos iš įvairių pusių supusių lietuvių, germanų ir keltų protėvių didesnį atokumą vėsesniuose kraštuose šiaurės ir vakarų kryptimis plačiame žemyne. Tas jų artumas, matyt, buvo išlikęs ir mokantis auginti jau aptartą duoną, tačiau Lugijų genties aukštesniame pavyslyje vardas užmena dar vieną slėpinį. Sovietmečiu daugelio buvo laikytasi, kaip ir M.Gimbutienės, kad tai slavai, o dabartiniais laikais, lyg mostelėjus lazdele jie virto germanais. Archeologų įrodyta, kad keltai buvo pasiekę pietinę Lenkiją, todėl pavyslio Lugijai, pastebėjus keltų dievybių tarpe ir kūrybą bei mokymąsi globojusį Lugus verta mąstyti ir apie galimą keltišką įtaką, juolab manęs niekas neįtikins, kad Herodoto minima Aistulė yra kilusi nuo slavų irklo pavadinimo, mat tulii keltiškai yra srovė arba kitaip tariant, tai Aistupė. Istorija kartojosi daug kur panašiai, ne tik pas mus Šalčininkai grubiai verčiami „solečnykais“. Taip buvę ir su Juodosios jūros pavadinimu, graikams prisitaikius nesvetingą reiškiantį panašų žodį į iranėnų (– lot.Euxinus), nuo kurio ir nuo skitų juvelyrikos darbų bus kilęs ir mūsų tauriojo metalo pavadinimas – auksas.
Vilnos keltiškas atitikimas „olan“ bus susidaręs plintant gyvulininkystei bent 2-3 tūkstantmečiais vėliau – apie 4-3 tūkstantmetį per.Kr. O štai baltų ir keltų kaimynų piktų tiesioginiai kontaktai pirmuose mūsų eros metuose tebelieka didžiule mįsle. Gal jų liudininkas yra žemaičių „enkiuoti“ – mirtinai kankinti bendrumas su keltais bus ir jų pradinės balsės atitinkamo žodžio išsaugojimas skirtingai nuo germanų. Apmąstymams argumentuojant kaledonų vardo mitologizavimą derlingumo deivės Lato kulte vertas ir lad –reiškiantis skystas, taigi ir iš lietaus. Yra airių mitologijoje ir Eladha kovojęs drauge su tautos dievybe Tuatha, Anglijos rytuose sukilusi prieš Romą 60 metais karalienė Boudikė su mitine Ancaste bei Andraste, o galų, bretonų mitologijoje net Litavijus bei Nerius, tačiau negalima daryti skubių išvadų apie lietuvių ir aisčių tiesiogines įtakas, nes tai tik nedidelė dalis vardinių panašybių greta daugybės kitų skirtybių. Visų pirma, kadangi įrašas ant akmens pietų Prancūzijos pakrantėje “MARTI CICOLLUI ET LITAVI” gali reikšti ir mūsų protėvių karinius žygius gotų, įsitvirtinusių dabartinėje Prancūzijoje iki maždaug 480m., sudėtyje, kaip ir kiti du įrašai su Litavi centrinėje Prancūzijoje, visai netoli garsiojo mūšio su Atilos hunų pulkais, prieš kuriuos kovojo ir Jordano minimi Liticiani. Dėl šių dalykų ir Lietuvos kildinimą iš Bretanės pakrantės - lithus verta apgręžti priešinga kryptimi, nes galėjo būti nunešiniu gotiškais laikais. Taigi ir baltų lietų po sausros atnešanti dievybė Litowanis nelaikytina tokia jau abejotina, kaip teigiama lingvistikos knygose. Vienok, yra pagrindo teigti, kad ir Lietuvos ir keltų bendrybės ženklas „lt“ bus kilęs iš bendraeuropinės dar ir palestiniečių bei Egipto garbintos derlingumo deivės vardo Lato dėl šių priežasčių. Kalbininkų įsikibta ir Alg.Patacko neperspektyvia išvadinta hidroniminė Lietuvos vardo kilmės prielaida – „iš Lietavos, Lietaukos upelės“ neprieštarauja Lato, Litowanio – lietaus nešėjo garbinimui prie vandens ir pačiame dabartinės Lietuvos viduryje, kaip ir gal Kulautuvoje prie Nemuno, Kalotėje bei Deltuvoje, kaip aiškina matematikas Kęstutis K.Urba, pateikęs duomenų Lietuvos vardo mitologinei kilmei nuo Herodoto laikų. Gi garbaus signataro straipsnyje pateikta A.Dubonio - S.Karaliūno lietuvių – karių „leičių“ išvedžiojimų prielaida yra pernelyg silpna, nes nėra tokio žodžio - leitis, reiškiantis karį, tačiau pastebėkime, kad Alg.Patacko argumentas - „Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“ („Auszra“, 1884, p. 81), kaip ir Lietos medis (Mitt., DLKŽ) neabejotinai duoda argumentą ne militarinei, o žemdirbiškai krivių išsaugotai Lietuvos vardo nuo derlingumo deivės kulto teorijai, kuri dabar jau laikytina pačia įtikinamiausia. Natūralu, teigti, kad vėliau, vietoj arklo imant į rankas kardą buvo prašoma ir deivės išsaugoti gyvybes naujo derliaus nuėmimui, taigi ir karinis aiškinimas laikytinas neprieštaraujančiu bei išvestiniu iš mitologinio ir antriniu kaip ir hidroniminis. Dar vienas argumentas Lietuvos vardo radimuisi nuo Lato ir Leto būtų, jei Pitėjaus vardą mūsų pabaltjui - Metnonidis, Metnonomos bandytume helėnizuoti pagal greta jų gyvenančių svetimtaučių, netgi vergų panašų antikinės Graikijos pavadinimą. Apjungę duomenis iš Herodoto istorijos apie paralatus bei skolotus kalbėjusius visai ne skitiškai su šiuo aiškinimu mes Lietuvos istorijai atkovojame ne vien vardo tūkstantmetį bet visus du su puse tūkstančio metų nuo pirmos žinomos pasaulyje istorijos knygos.
Galime konstatuoti, kad vakarų baltų istorija ir proistorė su E.Jovaišos fundamentalia studija - netrukus pasirodysiančiu visu tritomiu skirtu aisčiams iš esmės tenkins visuomenės poreikį savo protėvių pabaltijyje pažinimui skirtingai nuo rytinių baltų praeities, kadangi didžiuliai žalvario amžiaus baltiški plotai kaip ir jų Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealas yra už Lietuvos ribų bei tebelieka menkai ištirtas. Baltų žalvario amžius tebėra pakankamai miglotu visoje baltiškų hidronimų teritorijoje, o jų praeitis ir kilmė, moksliškai vadinama etnogeneze reikalauja ne pavienių siauros specializacijos archeologų ar kalbotyrininkų pastangų, o, visų pirma, profesionalių plačios kvalifikacijos mokslininkų etnologų universitetinio ruošimo ir lietuviškos jų mokyklos reikalingos valstybei ir tautai sukūrimo, nes etnologijos argumentacijos apima ne tik archeologiją bei kalbotyrą, bet ir antropologiją, paleogenetiką, mitologiją ir netgi, muzikologiją. Beje, dabartiniai etnologai istorijos institute užsiima vien dabarties procesų analize. Tarp jų, beje, ir nauja baltų migracija į britų salas.
Piktų vietovardžiuose baltiškai teorijai – salos pavadinime Linda tektų konkuruoti, ne tik su keltų, bet ir su vėlyvų normanų Britanijoje įtakomis, bet kad yra aistiškas upėvardis Lindan. Vacomagi gentį galima bandyti sieti ir su vaix – prūs. karys. Tačiau bene svariausias tiesioginis paliudijimas apie aisčius keltuose lig šiol buvęs užslėptas Pomponijaus Melos ir Plinijaus, šiek tiek skirtingai citavusių Kornelijų Nepotį, raštuose. Jie minėjo du indus pirklius dovanotus konsului Galijoje, kuriuos baisi audra atbloškė nuo Indijos vandenų iki Germanijos krantų. Minimoje J.Stželčiko knygoje tai arba geografinis absurdas arba užuomina į vendus, atseit vindų vardu. Suvokus, kad dėmuo gal- reiškė įvardijimo veiksmo pabrėžimą plačioje Europoje, istoriją su pirkliais reikia laikyti, visgi, neabejotinu galindų, garsėjusių ir keramika bei urnomis - indais, tiesioginiu paliudijimu, apie 60 m. per.Kr., beje gerokai ankstesniu nei Ptolemėjaus. Laikas naujai peržiūrėti visus antikos tekstus tebesaugančius mūsų ainių praeitį.
Atgal
.jpg)
