ISTORIJA
11 29. Sudie, mylimieji draugai
Vytautas Baškys
Apie tarpukario Lietuvos kariuomenės kareivinių gyvenimą bylojantis I-ojo gusarų pulko karių rankraštis-dainynas, greta aprašomų kareivinių gyvenimo nutikimų ir jausmų, primena ir ano meto visuomeninius politinius įvykius bei nuotaikas. Eilėraščiuose perteikti jausmai rodo jų atgarsį karių – įvykio dalyvių sąmonėje,išraiškingai byloja apie tautos, valdžios ir krašto gynėjų nuotaiką, atspindi svarbų mūsų kariuomenės ir valstybės istorijos puslapį.
1-ojo gusarų pulko vadas pulkininkas leitenantas Juozas Bačkus
Kodėl ši tema sujaudino karius, kaip tai susiję su kareivinių gyvenimu? Atsakyti į šį klausimą padeda prierašas prie eilėraščio „Daina“: „Budėtojas I sk. gusaras Antanas Baškys. 1934 metai birželio 13 diena“. Sulyginus šią datą su ano meto politiniais įvykiais Lietuvoje, su jo paties ir kitų vėlesniais prisiminimais, išryškėja 1934 metų birželio 7 d. įvykusio karinio pučo atgarsis. Eilėraščiai „Atsisveikinimas“, „Sudie mylimieji draugai“ ir „Daina“, rašyti puče dalyvavusio gusaro budėjimo kareivinėse metu, rodo betarpišką tų įvykių atgarsį. Karius jaudino jų pulko vado ir kitų karininkų likimas: „Antaną apkaltą / Sušaudyti vežė, / Vieškelį trypia žandarų arkliai“. Štai kodėl tokia jautri kareivinių gyvenimui nebūdinga eilėraščių tema.
Eilėraščių mintys susilieja su anuometinių liaudies dainų, anuomet populiarių, revoliucinėmis laikytų dainų, motyvais. Aprašoma nuteistojo mirties bausme kalinio būsena slogioje kalėjimo aplinkoje: „Saulė teka, saulė leidžias, / O kalėjime tamsu, / Vienas langas, oras drėgnas / Ir tie narai kur guliu“. Tokioje aplinkoje nuteistojo mirties bausme jausena: „Mirtis netoli, jau girdis už durų, / Kvatojas iš mano kančių“. Jo išgyvenimo pajautoje pateikiamas priekaištas tuometinei valdžiai: „Jau kartuvės pastatytos, / Rankomis piktos valdžios, / Ir jau virvės pakabintos, / Laukia tik naujos aukos“.
Užuojauta kaliniui teikiama kaip kovotojo už tiesą, pasiaukojimą už aukštesnius idealus aukai. Žvelgdamas pro kalėjimo lango grotas kalinys išjaučia gyvenimo negandas, pasigirsta socialinė aimana: „Dar nulekia mintis į vargo bakūžę, / Kur badas sekioja vargus, / Kur laukiau audringojo / Maišto atūžiant, / Kol puoliau šnipams į nagus“. Minimi šnipai ir maišto laukimas glaudžiai susieta su tuometiniu pasiruošimu sukilimui. O myriop pasmerkto kalinio ryžtingas pareiškimas: „Aš mirštu už laisve kankinio arenoj, / Neliūskite darbo vaikai, / Laimėjimu mūsų lai džiaugsis kiekvienas“ byloja apie tautos, valdžios ir valstybės vienybės santykių įtemptą momentą ir dramatišką baigtį: „Už vargdienių bruolių laisvę, / Šimtą kartų mirt geriau“
Žiauraus likimo akivaizdoje nuteistajam viltinga paguoda būtų išvysti artimą žmogų: „Ateik mano mylimoji, / Pas kalėjimo duris, / Pamatysiu tavo veidą / Ir gyvenimas prašvis“. Bet veltui: „Neišgirdo balso mano, / Nors aš šaukiu kas diena, / O gal sargas neprileidžia, / Nematysiu niekada“. Artėjančios mirties būsenoje kalinys liūdnas mintis sutelkia į norą savo širdgėla pasidalinti su artimu žmogumi: „Pasakysiu tau liūdną žinelę, / Ką buvo lyg šiol paslėpta. / Į kalėjimą eit mane varo, / Turėsiu palikt aš tave, / Ten už grotų plieninių, už durų, / Kaip mirus lavonas grabe“. Eilėraštis „Daina“ baigiamas romantišku troškimu būti pas mylimąją, mirtis ant jos rankų įgytų pasiaukojimo pakilumo prasmę: „O kad sakalo sparnus aš turėčiau, / Tai lėkčiau dar laisves patikt, / Pas mylimą savo nulėkčiau, / Ir geisčiau jos rankuos numirt“.
Kaip ir daugelyje gusarų eilėraščių aprašomi įvykiai siejami su gamtos nuotaika: „Saulė krauju nusidažė, / Verkia svyruokliai beržai, / Ąžuolas žalias su liepom slėny, / Barstė lapus ir liūdėjo, / Budelių švinas / Paleistas širdin / Dainas karžygio nudėjo“. Lemtingo ryto laukiančio kalinio nerimas apipintas begaliniu gamtos ilgesiu: „Aš norėčiau dar nors kartą, / Šviesią saulę pamatyti, / Ir ramiai naktį pabusti, / Šviesią Žvaigždę pamatyti“. Praslinkus šviesos šuorui pasigirsta aimana „Oi gyvenimas sunkus“ ir dejonė dėl „Žalios pievos margumynų“ praradimo, nes širdis nebesidžiaugs jau ir mėnuliu su žvaigždėmis. Kada už durų pasigirsta kareivių balsai, pro langą pamato sublizgėjusius jų kardus ir atsisveikindamas su gyvenimu ištaria: „Sudie tariu tau giruže, / Nešlamėsi man daugiau, / Sudiev mieli paukštužėliai, / Nečiulbėsit man daugiau. // Sudieu tariau, mielas drauge, Nekalbėsim mes daugiau“. Toks jautrus gusaro eilėraščiuose jaudulys dėl myriop pasmerkto pulko vado.
Kariuomenė politinių sankirtų atomazgoje
Aprašomų eilėraščių turinį papildo vėlesni buvusio gusaro A. Baškio sūnaus Manfredo užrašyti prisiminimai: „kareivinėse paskelbus karinį stovį jie buvo išrikiuoti kovinėje parengtyje. Iš Vileišio gatvės, kur stovėjo jų pulkas, išžygiavo iki įgulos bažnyčios (dabar soboras). Kokia tai proga pas juos į kareivines buvo atvykęs prezidentas Antanas Smetona, valgykloje susirinkusiems gusarams kažką aiškino. Jis į karius žiūrėjo iš „padilbų“, jo akys klaidžiojo į visas puses, negalėjo tiesiai žiūrėti į žmones, lyg būtų kažkuo kaltas“.
Į 1934 m. karinį pučą galima pažvelgti ir iš kitos pozicijos. 1974 m. žurnale „Karys“ Nr. 5 (JAV) spausdino buvusio Karo mokyklos kariūno K. U. atsiminimus, pavadintus „1934–tųjų metų sukilimas“. Pateikta Karo Mokyklos viršininko gen. Jackaus anuomet pasakyta maždaug tokia kalba: „Kariūnai! Mieste siaučia pučistai. Kariuomenės štabas ir prezidentūra užimti. Antras pulkas pasiruošęs vykdyti Tautos Vado įsakymus. Penkto pulko nusistatymas nežinomas“. Kariūno Z.R. atsiminimu visa 1-a kadro kuopa buvo išvesta pro pagrindinius Karo Mokyklos vartus. Pulk. Butkūno atsiminimu tai buvo staigmena, netikėtumas. A. Panemunės tiltas buvo užimtas sukilėlių. Viename tilto gale buvęs tankas, o kitame šarvuotis, vėliau buvo kalbama, jog šlaite prieš Karo Mokyklą buvo išsidėstę 5–to pulko kulkosvaidininkai. Sutiktas gen. Pundzevičius pasakė, jog sukilimas baigtas. Vienas būrys nuvyko į prezidentūrą. Sukilimas baigėsi tą dieną dar prieš vidurdienį. Visi tie kariniai pasiruošimai neatrodė rimti.
Kas gi įvyko 1934 m. birželyje? Už ką mirties bausme buvo nuteisti kariuomenės vadai? Į įvykusį karininkų pučą prieš tuometę vyriausybę karinės strategijos specialisto dr. Vytauto Tininio straipsnyje „1934 metų karinis pučas Kaune" („Kariūnas“ 2007 09, Nr. 3 (94) rašoma, jog Antanas Smetona ir jo vyriausybė buvo kaltinama dėl „idealų“ išdavystės, valdžios korupcijos, nuolaidžiavimo Lenkijai bei vidaus opozicijai, nepakankamu dėmesingumu kariuomenei. Prof. Augustinui Voldemarui simpatizavę karininkai 1934 m. birželio 7-osios vidurnaktį į Kauno gatves išvedė kariuomenės dalinius. Tačiau tebuvo nutikimas, jog j. leitenantas Alfonsas Rimas, nusileidęs nuo Parodos kalno, tanku išvertė centrinės Karo policijos būstinės metalinius vartus. Gen. J. Jackus, prisidėjęs prie prof. A. Voldemaro suėmimo, buvo paskirtas Vyriausiojo štabo viršininku vietoje suimto gen. P. Kubiliūno.
Apie tuos įvykius pats Augustinas Voldemaras rašė, jog 1934 metų birželio 7 dieną, 5 val. ryto ginkluotos policijos sargybos buvo lėktuvu nugabentas į Kauną, iš lakūnų sužinojo, jog naktį sukilo kai kurie daliniai, jų delegaciją priėmęs Smetona žadėjęs paskirti naują kabinetą ir nieko už pučą nepersekioti. Sužinojo, jog pučas buvo organizuotas su Smetonos žinia, kad galėtų, vien jį apkaltinti, išsiaiškinti opozicinius elementus armijoje. Atiduotas karo lauko teismui už dalyvavimą ginkluotame sukilime jis buvo nuteistas 12 metų kalėjimo. Po mėnesio Smetona pasirašė įstatymą, pagal kurį birželio 7-ąją nebuvo jokio ginkluoto sukilimo, o tik karinės disciplinos pažeidimas, bet jo iš kalėjimo neišleido.
Rankraščio tekstas
1934 metų įvykiai skaudžiai paliečia atmintį, Lietuvos kariuomenės prestižui buvo suduotas stiprus smūgis, o valstybės likimo akivaizdoje tuometinės valdžios politika paliko daug neaiškumų. Istorikės V. Sruogienės žodžiais, „demoralizavusios“ institucijos, siekė išsiaiškinti „opozicinius elementus“ armijoje. Todėl neaišku kiek karininkų rizikinga ir pavojinga politinė akcija buvo nulemta pačių karininkų politinių interesų, ar P. Kubiliūnas nebuvo tik provokatorius. Juk jis buvo artimas prezidento bičiulis, jo pasijodinėjimų partneris“.
Tų įvykių atgarsiu apžvalgose nurodoma, jog tam įtakos turėjo prezidento A. Smetonos ir ministro pirmininko J. Tūbelio žmonos-seserys dėl kurių A. Valdemaras piktinosi: „Lietuvą valdo dvi lenkės“.Įtariama, jog čia ir slypi Smetonos vasališka politika Lenkijos atžvilgiu. Žinoma, tai būtų tik nuomonė, bet tikrovėje – nušalinus nepalankius kariuomenės vadus, valdžia šiuo jautriu Lietuvai Vilniaus okupacijos klausimu kapituliavo. Nuolaidžiavimą rodo ir 1929 m. artilerijos poligono, buvusio prie demarkacinės linijos Varėnos rajone, perkėlimas į atokiau esančius Gaižiūnus.
Tad gusarų rankraščio-dainyno perteiktos karių mintys atspindi stiprų tautinio pakilumo ir politinių neramumų metą, savotiškai byloja apie anuometinį tautos, valdžios ir kariuomenės vienybės interesų sankirtą, kuri liko istorine pamoka. Pamoka, kurios turinys nevienareikšmis. Įstatymo požiūriu karinio pučo dalyviai – nusikaltėliai, bet jo įkvėpėjas 1918 metais buvęs ministru pirmininku Augustinas Voldemaras ir dabar minimas dėl kariuomenės kūrimo įsakymo pasirašymo. Retrospektyvos požiūriu žvelgiant į jo geopolitinę gairę – A. Voldemaro vyriausybė neprilygstama. Jis su karininku Antanu Juozapavičium kuriamą mūsų kariuomenę padarė pajėgią ginti Lietuvą nuo bolševikų ir lenkų agresijos. Padarė tai, nes toje situacijoje rėmėsi Vokietijos parama, laikėsi amžių nuostatos – tautai nėra amžinų priešų, yra tik amžini laisvės ideali.
Atgal
.jpg)
(1).png)
