ISTORIJA
02 04. Vitolis (3 dalis)
Jeigu norėdavai ten nueiti, turėdavai apie tai mamai pasakyti, jos leidimą gauti. Mama sumuštinį ir šaltos giros iš rūsio atnešusi, į popierinį maišelį įdėdavo, žinojo, kad ten jis užtruks. Aerodromo pievos pakraštyje sugulę vaikai žiūrėdavo, kaip kyla ir leidžiasi lėktuvai, ką jie ore išdirbinėja – ginčydavosi, šūkaudavo, spėliojo ir svajojo. Vitolis vien iš garso galėjo pasakyti, koks ten lėktuvas padebesiais skrenda – Anbo, Glosteris ar Devotinas. Kartais pasitaikydavo progos matyti, kaip kapitonas Rimas visokias figūras ore su savo lėktuvu raito, vaikai spėliodavo, kaip ta figūra vadinasi.
Aviacijos karininkų ramovėje vaikams būdavo rengiamos šv.Kalėdų ir šv.Velykų šventės su žaidimais, kaukių baliais, dovanų dalinimais, vaišėmis. Kartą Vitolis mums, savo broliukams, pasakė paslaptį: esą, Kalėdų senelis ir Velykų bobutė netikri, tai vis tas pats akiniuotas dėdė viršila Čepulis, kurio parduotuvėje, su varpeliu prie durų, mes nusipirkdavome didelių ar mažesnių šokoladinių bombų, spalvotuose sidabriniuose popierėliuose įvyniotų, o tose bombose dar koks žaisliukas įdėtas.
1936 metų rudenį Vitolis prįadėjo lankyti Fredos pradžios mokyklą. Mokykla stovėjo gatvelėje netoli stataus skardžio, per pertraukas Vitolis nubėgdavo pasižiūrėti į geležinkelį giliai apačioje, į Žaliąjį tiltą kairėje, o gal į Nemuną su vingiu toli dešinėje, ar už upės mirguliuojančias miesto namų išbarstas. Jį traukė ir legendinis Napoleono kalnas dešinėje, gali būti, kad užsimerkęs jis matydavo, kaip Didžioji armija per Nemuną keliasi, o imperatorius tai stebi... Rudenį ir žiemą apsilankymai į karinį miestelį suretėdavo, bet vakarais ir išeiginėmis dienomis vaikai nueidavo į čiužyklą, įrengtą aikštelėje prie kitų kareivinių, kuriose buvo ryšių centralinė. Vakarais jis nueidavo it į kiną pas savo kareivius už Seinų plento.
Vieną vienų metų vasaros dieną Vitolis ir jo draugas dingo iš namų, sukeldami artimųjų neviltį ir didelį nerimą bei rūpestį. Kariai apieškojo apylinkių šlaitus, buvo iškviesta policija, toji savo ruožtu tyrė, bet vaikų nerado Buvo paskelbta paieška. Praėjus kelioms dienoms tėvai gavo žinią, kad vaikai surasti ir sulaikyti Šiaulių geležinkelio stotyje. Neužilgo policija parvežė juos tėvams. Šie sūnaus nebarė, tačiau ilgai su juomi kalbėjosi. Vitolis paaiškino, kad jis su draugu keliavo į Ispaniją sukilėliams padėti, turėję žemėlapį ir komposą.
Po metų tėvas išpildė savo pažadą sūnui suorganizuodamas jam skridimą virš Kauno miesto žvalgybiniu ANBO lėktuvu. Po skrydžio Vitolis švytėjo, sakė matęs išsivingiavusį Nemuną, miesto nameliukus, net mūsų flygelį, Botanikos sodą ir stiklinį namą jame. Kurį laiką jis buvo vaikų sekiojamas ir klausinėjamas, aš juomi didžiavausi ir jam pavydėjau.
Vieną 1940 metų birželio dieną Vitolis uždusęs atbėgo pas mamą ir jai prislopintu balsu išpyškino, kad kareiviai ruošiasi važiuoti į aerodromą didelio pono iš Rusijos pasitikti, rengiasi paradinėmis uniformomis, paimtų ir jį. Motina Vitolį perrengė švariais drabužėliais ir jis iškūrė. Kareiviai sulipo stati į didelį sunkvežimį „Leilandą“, įkėlė Vitolį. Posūkyje į Veiverių plentą ties aerodromu mašinos priekabos bortas atsidarė, kareiviai ir Vitolis pabiro ant plento. Kareiviai uniformas pasivalę, sulipo į mašiną, o Vitoliui pasakė bėgti namo, mat jis nubrozdino alkūnę ir susitepė drabužėlius. Kitą, labai ankstyvų rytą, dar prieblandoje, riaumodama ir varikliais smirdindama, į Fredą įsliuogė Raudonoji armija. Visi iššokome iš lovų ir prigludome prie dieninių užuolaidų, tylėdami žiūrėjome, kaip apie didelę klombą prieš flygelį ir pro pat namą važiavo kampuotos mašinos, nematytų svetimų kareivių prisodintos. Kareiviai laikė ilgus šautuvus su durtuvais. Kitoj klombos pusėje, gatvėje prie miškelio, mašinos sustodavo, kareiviai iššokinėdavo ir guldavo į griovį,- buvo daug mašinų ir daug kareivių. Motina ištarė: „-Žiūrėkite, azijatai važiuoja!“ Rytą, prašvitus, Vitolis pirmas išbėgo į kiemą, o po kurio laiko sugrįžęs papasakojo, kad mūsų daržų nebėra, ten vieni apkasai, o rusų kareiviai juose kulkosvaidžius į kareivines nusukę. Prie flygelio paradinių durų stovėjo po ginkluotą sargybinį. Vitolis nusijuokė, kad rusų kareivių pilotės kaip blynai, o kojos bintais apvyniotos.
Rudenį mokykloje, kiekvienoje klasėje, kabojo Stalino portretai. Merginos su raudonais kaklaraiščiais kalbino vaikus į pionierius užsirašyti. Gruodyje tėvą iš kariuomenės atleido, kaip ir visus kitus karo aviacijos karininkus. Jis susirado mokytojo darbą Šiaulių Amatų mokykloje, šeima persikėlė į Šiaulius, Vtolis ir jo broliai Šiauliuose lankė J.Janonio mokyklą. Atėjus vasaros atostogoms, šeima ilsėtis išvyko, kaip visada, prie Ukmergės į tėvų tėviškę.
2. T Ė V I Š K Ė
Motinos tėviškę, mes, jos vaikai, lyg ančiukai iš paskos, išbraidę skersai ir išilgai, įsamoninome ir kaip savąją, tik praplėtėme jos ribas kaimais bei vienkiemiais, kuriuose išsibarstė motinos artimieji – brolis, seserys ir šiek tiek tolimesni giminės. Dabar mums tėviške tapo be aiškių ribų išsiliejęs rojaus trikampis, kurį simbolizavo jo viduryje dangun įbestas Dievo pirštas – raudonas Žemaitkiemio bažnyčios bokštas su sidabriniu smiliumi, pasistiepęs virš medžių vainiko. Vienas to trikampio kampas driekėsi pro Šabanavičių sodybą Anavos kaime ir Lesapolį iki Kopūstėlių kaimo ant Šventosios senosios vagos kranto, ar siekė ir ją pačią klonyje gyvą, ar net Vingravos kaimą ant priešingo senosios vagos kranto, už brastos, o gal siekė ir Vidiškius, su jų Baltramiejaus atlaidais, bet, tikriausiai, jis nusitęsė dar toliau, už Mūšios, iki pat Ukmergės. Į kitą nuo raudonos bažnyčios pusę, per Valų dauburį ir patį kaimą už lapuočių miškelio, buvo kitas to trikampio kampas,- Berzgainių kaimas, taip pat ištyžęs, be aiškios ribos, nes, jeigu puskilometrį už kaimo nuožulnuma pasileisi iki tankaus eglyno, tada už jo ir pridengtą drovią, garbanotą Siesartį, o gal ir pačią Želvą, dėdės ratais, pasieksi. Tačiau viduriniu kampu visad išliko Biržės vienkiemis, dėdės Vytauto arčiau Dievo piršto stumtelėtas, pačiai, pačiai Tėviškės pradžiai dangun išėjus. Stumtelėtas ir pastatytas ažuolų sargybon, tik, net ir pats vidurys, neįstengęs užsičiaupti, liejosi už Medinų kaimo per tą pačią garbanotą Siesartį, pro Nuotekus iki Ukmergės, arba, jeigu per Šventąją, tai tiltu ar keltu į Vidiškius. Buvo dar du kaimai, kuriuos irgi galime tėviškės rėmuose patalpinti. Ir vienas, ir kitas nutolę po tris kilometrus nuo Ukmergės miesto, tik jo priešingose pusėse, Vitolio ir jo brolių buvo lankomi, bet tų kaimų trauka neprilygo anojo trikampio traukai.Išsivaikščiojusiame Graužiečių kaime tebuvo artima tik viena, tėvo gimtoji sodyba, jo brolio Viktoro naujai atkurta, tačiau aplinkui išliko skurdi aplinka su dūstančia pelke. Kitas, priešingasis, Buzų kaimas, buvo tėvo tetos Onos Girnienės ir jos sūnų, tėvo pusbrolių žemėmis sulipdytas, svetingas ir šiltas, bet irgi be vandens, miško ir atlaidų.
1941 metų birželio pradžioje Ukmergės siaurojo geležinkelio stotyje, į pastotę su dviem pasostėmis ir šieno paklotu gale susodinęs iš Šiaulių atvykusią sesers šeimą, Vytautas Gražys – dėdė Vytautas nudardeno miesto grindiniais, pervažiavo tiltą per Šventąją, pasuko kairėn į smėlėtą Antakalnio gatvę, paskui iš jos į kitą kairėje, išvažiavo už miesto ir ilgu keliu pro Nuotekų ir Medinų kaimus, parsivežė ją pas save į Biržės vienkiemį. Kieme, atvykusius iš miesto, pasitiko dėdina Vytautienė su dukromis Aldute ir, jaunesniąja, Genute, bei sūnumi Algimantu – Mantu. Vitoliui ir jo broliams, čia vasaras leidusiems nuo pat neatmenamos vaikystės, net nežinia kas tai buvo – džiaugsmingas atvykimas, ar sugrįžimas į laiko pakopas, pirmoji iš kurių – atminties pradžia. Pavalgydintus vaikus,aštuonmetė Aldutė nusitempė į Dievo kraitelę – tėvo miškelį netoli namų, už moliu drėbto tvarto ir balos gyvuliams girdyti ir daržams laistyti. Tame miškelyje bet koks grybas augo, sirpo bet kokia uoga, iki spanguolės ant putlios samanos raistelyje, miškelio pakraštyje, visoks medis stiebėsi – visko po truputį, o kartais ir daugiau. Vaikai, miškan pabirę, liežuviais plasnodami klegėjo, ant kalnelio proskynoje, aukštoje žolėje pasislėpusias uogas rinko ir į skardinius puodelis bėrė, ar ant smilgų vėrė. Aldutė pakylėta, jos skruostai įraudę, kaip žemuogės, Vitoliui aiškino, kad riešutų šįmet yra, bet jie dar žali, neprinokę, o grybams iš viso dar nelaikas savo stotelėse būriuotis. Tas miškelis, iš tiesų, buvo tarsi aruodas: dėdina tiesiai sakydavo, girdi, bėkit, vaikai, vakarienei žemuogių prisirinkti, su pienu valgyti, arba,- eikit miškan pietums grybų pririnkti.
Vitolis Biržėje ilgai neužsibūdavo. Jis rojaus trikampio takelius ir kelius mintinai žinojo, tereikėjo motinai, ar, jai nesant, dėdinai pasakyti, kad norįs į Kopūstėlius nueiti, ir žygiuok. Takelis vedė palei dėdės Vytauto miškelio raistelį, pro ūkininko Laskausko pirtelę ir balą šalia jos, jo geltonai dažytą trobą, ant kalnelio dešinėje, ūkinį pastatą, o už jo jau takas, ar retas keliukas per laukus užsėtus ir ganomus, daubą, iki kelio, atvingiuojančio nuo Žemaitkiemio. Juomi jis pasukdavo į kairę, nusileisdavo į lomą, kurioje also buvusio Lesapolio dvaro liekanos, vis dar žmonių apgyvendintos, išsislapščiusios raukšlėtų, senų medžių ūksmėje.
Atgal
.jpg)
