Italijoje, aišku, pirmiausia Romoje, yra daugiausia UNESCO saugomų kultūros paveldo reliktų, kurių pasižiūrėti, pasigrožėti, nusifotografuoti suplaukia minios turistų ir piligrimų.

Išplaukioję ir išbraidžioję Jūrą (upę) ir pajūrius, išnaršę Karšuvą ir Šiaurės Skalvą, šias odisėjas aprašę tų kraštų keliautojo žinynuose, Junona ir Vytenis Almonaičiai pagaliau sugrįžo į savo gyvenamąją citadelę – Kauną, tiksliau – jo senamiestį, tarp dviejų didžiausių Lietuvos upių išsidėsčiusią „giliausią miesto praeitį menančią dalį“. Čia „kaip  reta kur susitelkę daug istorijos, architektūros ir dailės paminklų, muziejų, kitokių smalsumą žadinančių (dar galima pasakyti, jog tai ir viena iš Lietuvą labiausiai atspindinčių. – J. V.) vietų“.

Važiuojame ankštu automobiliu ir galvoju: reikės atvažiuoti žibutėms žydint. Pakelės nusidrieks mėlynu šydu, o žalios medžių rankos jas saugos nuo vėjų. Bet dabar vasaris. Apsikrovę dovanomis – knygomis, lankstinukais skubame pas laukiančius Mickūnų lenkų vidurinės mokyklos mokytojus ir mokinukus.

Ypatingos senųjų metų palydėtuvės – naujųjų sutiktuvės šventajame Mieste – Romoje. Kalėdiniu laikotarpiu šis amžius, skirtingas ir tokias įvairiabriaunes kultūras, civilizacijas priglaudęs miestas mirgėjo gera nuotaika, šventine atributika, šviesomis, girliandomis, mažais Betliejais bažnyčiose ir gatvėse ir, žinoma, devyniomis galybėmis žioplinėjančių turistų. Mieste ant septynių kalvų netrūksta nei duonos, nei linksmybių. Šiais metais Italijos sostinėje surengtas Taize naujametinis jaunimo susitikimas, į kurį iš visos Europos suplūdo per 30 000 jaunuolių, bene 8 šimtai – iš Lietuvos.

Panevėžio žygeiviai jau pradėjo minėti 1863 metų sukilimo 150-ųjų metines. Sausio 22 dieną – Sukilimo manifesto paskelbimo dieną žygeiviai lankė Paberžę. Dalyvavo proginės monetos (sidabrinės 50 litų), skirtos 1863-1864 m. sukilimo sukakčiai, išleidimui ir pristatymui 1863 m. sukilimo muziejuje.

Valstybės laikraščio "Lietuvos Aidas" vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis kalbina ką tik iš Australijos grįžusią Vaidą Peteraitis

Sužinojęs, kad garsiausias iš keliaujančių Danijos rašytojų Hansas Kristianas Andersenas vėl ruošiasi pasižvalgyti po pasaulį, paskubėjau su juo susisiekti. Paklausiau, ar galėtų nors trumpai nusileisti didvyrių žemėj. Noriu atskirti grūdus nuo pelų, nes modernėjančioj visuomenėj atrodo lyg viskas apvirto aukštyn kojomis. Tik jis vienas  visame žemės rutuly pajėgsiąs mano norą išpildyti. Kūrėjas, matyt, patyręs prieš metus Vilniuje neišdildomų įspūdžių, visa tai prisiminęs sutiko žvilgtelėti ir į Lietuvą.

     Perskridę visą Europą nusileidome Portugalijos oro uoste Farose. Tai antras Portugalijos miestas pietuose prie Atlanto vandenyno, pajūrio kurortas, jame gyvena apie 46 tūks. gyventojų. 1755 m per žemės drebėjimą buvo visai sunaikintas, o dabar atrodo puikiai ir yra vienas iš gražiausių kurortų Portugalijoje. Nuo VIII a. miestą valdė arabai, o 1249 m atkariavo portugalai.      Portugalija – valstybė Europos pietvakariuose. Šiaurėje ir rytuose ribojasi su Ispanija, pietuose ir vakaruose krantus skalauja Atlanto vandenynas, kurio kranto linijos ilgis 845 km. Atlanto vandenyne šaliai priklauso Azoro ir Madeiro salų autonominis regionas. Portugalija užima 92391 kv. km ploto, joje gyvena apie 11 mln. gyventojų su sostine Lisabona. Šalis suskirstyta į 18 apygardų.

Sekant kitų valstybių pavyzdžiu ir ruošiantis žiemos turizmo sezonui Užsienio reikalų ministerijos (URM) konsulinės informacijos tinklapyje http://keliauk.urm.lt nuo pirmadienio, gruodžio 3-iosios, pradedama Lietuvos piliečių kelionių registracija.

Važiuodami turistiniu autobusu į Žemaitiją pravažiuojame ir kai kuriuos kitus įdomius miestus, mietelius ir gyvenvietes. Pirmiausia pravažiuojame Grigiškes, tai nedidelis bažnytkaimis esantis prie to paties vardo ežero, netoli Neries upės. Iš to ežero į Nerį išteka Irupės upelis. Grigiškėmis pradėta vadinti 1923 m., kai Grigorijus Karecas prie Vokės pastatydino popieriaus fabriką. 1930 m. buvo pastatyta fabriko elektrinė į kurios turbiną Vokės vanduo buvo leidžiamas 800 m. ilgio betoniniu akveduku. Savininkai užvedė didelį parką, kuriame ir dabar auga šimtmečiai ąžuolai. Čia yra didžiausia Lietuvos medienos gaminių ir popieriaus gamykla, kuri gamina tualetinį popierių, popierinius rankšluosčius ir servetėles, ligniną, cigaretėms filtrus, kartoną, medienos plauštų plokštes. Tualetinis popierius eksportuojamas į Estiją, Latviją, Švediją, o medienos plauštų plokštes į ES, JAV ir kt. šalis. Lenkų okupacijos laikais, čia atgabendavo konfiskuotas lietuviškas knygas bei laikraščius ir perdirbdavo į popierių.

Išvažiuojam kaip anekdote – rusų, prancūzų ir amerikonų „vežimais“. Po Lietuvą, po dzūkų kraštą. Mašinytėse jau pakloti arba paruošti minkšti patalai, su pūkinėm pagalvėm. Tiktai tokie važiuotojai verslui neparankūs - juk autonominėmis lovomis atimame turistinėms sodyboms duoną. Ir viešbučių pelną, kuriuose už naktelę tektų atseikėti penktadalį Lietuvos senjoro pensijos. O jeigu tokių naktelių visa savaitė, tai per turizmą nedavalgiusį senuką gaisrininkams iš mašinytės tektų traukti naudojant specialiąsias priemones. Apie benziną nebekalbu. Socialinės apsaugos sistema, palaikoma iš Aukščiau, senjorui su neprivilegijuota pensija keliones nuosavu transportu praeinančios kadencijos valdymo laikais vis tik pavyko uždaryti – sėdėk sau gryčioj, žiūrėk pro langą ir gėrėkis homoseksualų eitynėmis. Bet jeigu koks senelis vis tik užkuria mašinytę, tai įstengia padaryti kelerių metų prastesnio maisto ir pigesnių vaistų sąskaita.

Ištarus žodį Šveicarija, prieš akis iškyla Alpių kalnų viršūnės, suskamba piemenų ragai, pražysta edelveisas, sužaliuoja alpinės pievos, pasigirsta karvių skambalėliai, subanguoja žaliaspalvių ežerų vilnys, iš ledynų pasileidžia kriokliai, kalnynais praslenka debesų driekenos. Tarpukalnių ir slėnių kaimai, iš tolo žvelgiant, atrodo tarsi atvirukai, tarsi spalvinga impresionistinė drobė, nuo kurios neįmanoma atitraukti akių. Saulė žiežirbuoja vingrių upių skaidryje, o baltavilniai debesynai dengia sniegais boluojančias kalnų keteras, nuo kurių srovėmis žemyn leidžiasi vandenijos, ištirpdamas ežeruose.

Bendrovės "Air Canada" keleivinis lėktuvas, kuris skrido į Sidnėjų, padėjo rasti jūroje tarp Australijos ir Naujosios Zelandijos dreifuojančią jachtą, pranešė BBC.

Su etnografine „Versmės“ leidyklos ekspedicija lankausi Žemaitijoje ir Dzūkijoje keleri  metai iš eilės. Ekspedicijoje dirba  įvairių profesijų, pažiūrų, specialybių žmonės. Tikri savo srities profesionalai. Ekspedicijos vadovas, kaip vedlys, turi surasti kiekvienam dalyviui nišą, kuri yra reikalinga, kad būtų susipažinta su etninės tradicijos raidos bruožais, architektūroje, tautodailėje, dainuojamoje tautosakoje, liaudies skulptūroje, kaimo filosofijoje, pasaulėvokoje, buityje, gyvenimo būde. Tai labai sunkus ir kartu įdomus darbas. Privalai turėti pakankamai žinių, kad galėtumei atsakyti ir parodyti tuos objektus ir žmonės, kurie turi sukaupę šimtmečius gludintos patirties, paveldo likučius. „Mes turime giedorių iš giedorių“-, sako švendubriškiai.

Mano gimtasis kaimas Nors man gegutė jau iškukavo aštuonias dešimtis, seniai jau veidą išvagojo raukšlės, galvą papuošė sidabro gijos, bet širdyje neišnyksta gimtasis kaimas ir jaunystėje prabėgę vaizdai. Sukasi viskas ratu, tik neliko jau su kuo pasidalinti atsiminimais, kam pasiguosti, rasti užtarimą... Gimiau ir užaugau Mackūnų kaime, buvusiam Rumšiškių valsčiuje (dabar – Palomenės seniūnija, Kaišiadorių rajonas). Vietos gražios, iš visų pusių apsuptos žaliuojančiais miškais. Čia tarpukaryje buvo 21 sodyba, žmonės nuoširdūs, savi. Bėgiojau pamiškės takeliais, braidžiau gėlėmis pasidabinusiom pievom, gaudydavom drugelius ir laumžirgius.

Kaip ir praėjusiais metais  “Raseinių” monografijos  iniciatyvinės grupės pritarimu vėl atvyko žymūs respublikos mokslininkai, menotyrininkai, etno specialistai. Atsitinka, kad dažnai  ilgimės  dienų kurios praėjo, lyg tyčia, metų kurie nušuoliavo kaip eiklūs žirgai. O  smėlio laikrodis tiksi: kaip toj dainoj „laiko nieks nesustabdys, nepasuksi atgal...“. Iš varginančio triukšmo, gatvių dulkinų ir saulės Aš vėl grįžau į šešėliuotus, pamirštus namus...(V.Mačernis)

Mums pasisekė – pirma saulėta diena po pabodusio lietaus maratono. Nors keliaujant į Veisiejus nuo Alytaus teko paklaidžioti (nebuvo nuorodų),  geraširdės Krikštonių miestelio dzūkės mus „atpainiojo“, kad pasuktume per žvyrkelį ir remontuojamus kelius teisinga kryptimi.

Sėkmingai finišavęs tarptautinis turizmo projektas "Didysis žygis po Baltijos šalis 2012" rodo, kad trijų Baltijos šalių gyventojai aktyviai keliauja po savo ir kaimynines šalis, siekdami pažinti įdomiausias vietoves ir patirti neišdildomų įspūdžių.

Bokserio mišrūno Diko likimas susiklostė kaip gražioje pasakoje. Prieš penkerius metus Kaune paklydusį ir Jurbarką pasiekusį šunį nuo mirties išgelbėjo gyvūnų globėjai. O visai neseniai keturkojis Kaune atsitiktinai sutiko ir savo šeimininkus.