VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

02.26. LINKSMA KELIONĖ Į ŽEMAITIJĄ

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Prieš savaitę šešioliktasis „LIETUVOS AIDO“ puslapis pakvietė jus, savo skaitytojus, aplankyti virtualią akvarelės parodą  „Kelionė į Žemaitiją“, o šiandien atidarau antrąją šios parodos ekspoziciją, tarsi kitą menamų parodų rūmų salę. Jūsų laukiu čia - „K.K.Šiaulytis. GALERIJA“. Adresas:

http://kestutis-galerija.blogspot.com/

 „Tavo paroda – mūsų nerimo ledlaužis!“ – interneto visatoje šūktelėjo Vilniaus Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Alvydas Strička. Įsivaizduoju, kaip jis, šiais, karantino laikais pasiilgo kalvomis banguojančio krašto – juk beveik jūreivis, kilęs iš Palangos. Ačiū, Alvydai, už tokią turiningą mano darbų apžvalgą – plaukiam kartu Lokdauno laužyti!

Vilniaus Žemaičių kultūros draugijos jubiliejinis ženklas

Muziejininkas, ilgametis Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius

 

Vilniaus Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Alvydas Strička

Istorikas, Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys

Šventės smuikininkas

Vakaras prie Paršežerio

Žemaičių auto magistralės aukščiausioji vieta

Virvytės tvenkinys Biržuvėnuose

2019-aisiais Lietuva minėjo Žemaitijos 800 metų jubiliejų, bet visi suprantam, kad šis kraštas turi žymiai ilgesnę biografiją. Ir čia kažkada mamutai žolę rupšnojo, o jų išbarstytus kaulus surinkęs Dionizas Poška, tūkstantmečiame Baublyje eksponavo... Pro Papilę bėgančios Ventos slėnyje randami bestuburiai moliuskai amonitai rodo, kad net pasaulinis tvanas Žemaitijos neaplenkė. Tuomet, gal tik Medvėgalio kalnas į salą pavirtęs, probočių meškoms prieglaudą teikė. Dar, tos šalies vidurį yra miestelis vardu Pavandenė, matyt kažkada jūrų uostu buvęs?  Netoli Laukuvos tyvuliuoja Paršežeris – pasakojama, jog jį žiloje senovėje šernai išrausę, o Vėžaičiuose, manding, vėžiai žiemodavo? Bet ar visas Žemaitijos paslaptis perprasi, gal jas tik akvarelių sūkuriuose įžvelgsi?

 Audringais 1989 metais Telšiuose įkurta Žemaičių kultūros draugija ir jos skyriai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Joniškyje, Kelmėje, Plungėje, Mažeikiuose, Šilalėje, Tauragėje... Pritrūksiu klaviatūroje spaudos ženklų, jei toliau tuos miestus vardinsiu... Bepigu žemaičiams Žemaitijoje – nuolat savo kultūroje verda, o štai mes, vilniečiai, kauniečiai, jei norim gimta kalba pasirokouti, turim skambinti Skoudan. Bet labiausiai pasiilgstame žemaitiško humoro – tada susimetam „ant transporto“ ir lekiam savos žemės lankyti. Kauniečiai užima dešinę samdyto autobuso pusę, vilniečiai – kairę. Tik pervažiavus Nevėžį – kaip namuose pasijuntam. Tada laikyk ausis atvėpęs – kožnas savo istoriją pasakoja! Sako, žemaičiai mąslūs, lėto būdo – gal todėl, kad nuolat juokauja, o jų sakytinis humoras subtilus, tad tenka ilgai galvoti, kol pagauni mintį...

 Kartą, Žemaičių talkoje prie Vembūtų piliakalnio to nuotykio organizatoriams pasakiau – jūs plušėkite, o aš paišaliosiu talkininkų portretus! Tą dieną ir aš pasiekiau savo darbštumo rekordą – atvirukų formate „įamžinau“ per du šimtus talkininkų, portretėlius dovanojau pozavusiems.

 Pieštų žemaičių rasite bežioplinėjančių ir mano virtualioje parodoje!

Atgal