VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

03.19. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Dainavos šalies „Girios aidas“

Kazys Kęstutis Šiaulytis

 Liškiavoje, ant aukšto Nemuno kranto, išstypusi lyg koks telekomunikacinis bokštas, žvalgosi po pasaulį vėjo lizdą primenanti pušis. Kiek aprėpia jos viršūnė, anapus Nemuno, iki pat horizonto, lyg jūra tyvuliuoja Dainavos giria. Jos pietuose – Raigardo, Švendubrės, Druskininkų, Ratnyčios, Latežerio, Kermušijos miškai, o rytų kryptimi, kažkur miglose skendi Marcinkonių, Grybaulios, Musteikos šilai, Čepkelių raistas, Gudų giria. Šiuos bekraščius medynus žiemą-vasarą ragais šukuoja galiūnai briedžiai, pelkynuose takus mina šernų šeimynos, kadagynuose lenktynes su barsukais rengia visada alkani vilkai, o žalių pakločių mėlynas, raudonas, oranžines uogas skanauja ne tik smilginiai strazdai, bet ir karveliai, tetervinai, kurtiniai. Visus Dainavos girios gyventojus gal tik darbštuolis margasis genys pažįsta – jų gyvenimus morzės abėcėle medžių šakose yra aprašęs. Kadangi genio metraščių perskaityti nemoku, nusileidęs nuo Liškiavos kalno skubėjau link Druskininkų, čia kopiau į „Girios aido“ muziejų, kuriame, lyg kokioje enciklopedijoje, radau tai, ko ieškojau...

Liškiavos pušis – vėjo lizdas

Minkštapėdė lūšis

“Girios aido” muziejus sniego šventėje

Šernas – medžioklės turnyrų nugalėtojas

Paukščių viražai. Kėkštas ir kiti…

Šaltis vilko dantis galanda

 

Smalsi laputė

Muziejus primena sename ąžuole suręstą voveraičių pilaitę – užeini, vis lipi laiptais, klaidžioji galingo medžio lajoje, tai vienoje tai kitoje šakų menėje pasižvalgydamas. Antrame aukšte, tik pravėrus duris, tavo žvilgsnį pagrobia lūšies akys – pasijauti tarsi margaplunksnė jerubė – skristum, lėktum šalin, bet čia pat linksma laputė tave už sparno griebia... Salės gilumoje, tarsi iš tankmės iššoka rūstus šernas, matyt, kadaise ne vieną medžioklės turnyrą laimėjęs, dabar gi – baltomis iltimis, pašiaušta čiupra, gąsdina išsiblaškiusius lankytojus. Nupiešiau jį – bus mano trofėjus. Smalsesnieji užtruks šioje salėje gerą pusvalandį, juos sulaikys įdomi miško darbų ekspozicija, interaktyvios inovacijos, medžio meistrų parodos. Į kitą pilaitės aukštą galėtum pralįsti šimtamečio ąžuolo drevės laiptine, bet ten sutiksi skulptoriaus Tauro Česnulevičiaus įkurdintus miškinius, laumes, pakelės plėšikus...

 Pagaliau įkopę į trečiąją padangę, patenkame padebesijų televizijon – niekur kitur nematytuose stikliniuose „ekranuose“ išsirikiavę visi pamiškių metų laikai. Žiemos pusnynuose vargsta kurapkos, šalia jų zuikis svirduliuoja žiemkenčių želmenų prisisiautęs, kaimyno vilko dantis šaltis galanda, pavasario polaidžiuose braido slankos ir pempės, rudeniniame peizaže viena kitą gainioja varnos, suka ratus krankliai, čiobreliais žydi vasaros pievos... Nuostabiai tikroviškų kraštovaizdžių-diaramų autorė – dailininkė Aida Plaušinaitienė. Na o gyvūnų išvaizdą išsaugojo puikūs meistrai-taksidermistai. Jų atkurtas bebras nenori palikti savo muziejinio tvenkinio...

 Ketvirtasis aukštas – plati pilaitės pastogė skirta edukacijai. Gamtos studijų salė įkurta ir pirmame aukšte, čia dažnai eksponuojamos dailės parodos. Muziejaus vedėja Agnė Petrulevičienė pakvietė ir mane savo darbus pristatyti – bandysiu vasarą Dainavos girios gyventojus škicuoti...

 Šią karantininę žiemą „Girios aidas“ snaudė pusnynuose savo buvusius lankytojus sapnuodamas. O jų, nuo 1971 metų būta keli milijonai. Netrukus miško muziejus vėl atsidarys – užsukite.

Atgal