VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

07.16. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Pamarių, pajūrių metraščiai (1). Kirai

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Kartą stebėjau Kuršių marių pakrantėje mindžiukuojantį retą paukštį – jūršarkę. Kai ji nuskrido, nuėjau ton vieton šlapiame smėlyje paliktų pėdsakų fotografuoti, bet, lengva bangelė šliūkštelėjo, nunešė juodukės kojų paliktą įrašą. Kitą dieną man pačiam taip nutiko... Pleneravau Nidos žvejų uostelyje, staiga apsiniaukė vakarinė padangė, per Urbo kalną vėjo dūko permestas lietaus škvalas ūžtelėjo, permerkė mane, o tapytą akvarelę – tiesiog „nuplovė“. Žinia, šiandien kompiuteriuose linguoja begaliniai naujienų vandenynai, spalvingų reginių okeanai, bet, svarstau, kybo tai ant plauko – dunkstelės griausmavaldis Perkūnas, dings elektra – bus, kaip su jūršarkės raštais. Kol taip neištiko, naudojamės skaitmenine visagalybe: komentuojame politinius dienraščius, visuotinei apžiūrai pažeriame asmenukes, publikuojame dar laiko nenuskalautus kelionių metraščius.

Juodkrantė. 1991

Juodkrantės pamario promenada. 2020

Žurnalo „Žaliasis laikraštis“ viršelis. 1993

Preila. Edita ir Jonas muzikuoja. 2016

Kirai virš Nidos jachtų uosto. 2019

Klaipėda. „Memelio miesto“ šventėje. 2020

Vieversys – artojų paukštis, gandras – šienpjovių, na o atostogininkų, be abejo – kiras. Sidabrasparniai kirai visą vasarą budi Baltijos pajūryje: palydi laivus, prižiūri Kuršių marių pakrantes, matuoja didžiųjų kopų viršūnes. Gal, klaipėdiečiams, pamariečiams jų čaižūs balsai pabosta, bet atvykėliams poilsiautojams – kiro klyksmas, lyg kovos šūkis: „Gaudom vasarą!“ Tas kiaurai veriantis, atrodo visas apsnūdusias kūno ląsteles žadinantis garsas paverčia mus irgi bemaž paukščiais – skrydį išbandom siausdami Baltijos bangose, plėšrūnišką alkį – eilėse prie maistprekybos taškų. Rudeniop kirai aprimę, baltais būriais nutūpę pamario ragus, Smiltynės krantines, Palangos tiltą – ruošiasi kelionėn į šiltesnius kraštus. Bet, gal jie niekur neišskrenda, tik, pakilę aukštyn, ištirpsta kažkur dausose, o pavasarį vėl materializuojasi – vieną rytą, žiūrėk, jau tupi ant stulpų, lyg Dangės pakrantės žibintai.

 Kažkada leidau ir redagavau žurnaliuką vaikams apie gamtą, dailę – „Žaliasis laikraštis“ (1992-1997). Viename žurnalo numeryje pasakojau apie kirus, piešiniu aiškinau kaip juos atskirti nuo žuvėdrų. Paprasta: visų žuvėdrų uodegos skeltos, o kirų – tarsi lanku ar stačiai apkirptos. Žuvėdrų skrydis staigus, impulsyvus – jos tarsi šokinėja per neregimas kliūtis. Kirai, ramesni lakūnai, bet kai reikia – braižo ore įmantriausias kreives.

 Panašiai šuoliuoja, blaškosi ir mūsų mozaikiška atmintis: visada stabteli Klaipėdoje, Dangės keltų prieplaukose, užtrunka Jūrų muziejaus prisiminimuose, sveikina Juodkrantės juodalksnius, mosteli į Kintus ar Dreverną, grįžta į Pervalką, čia kopia pas Jonušo Rėzą, mėgaujasi Preilos rūkytais karšiais... Nidos prabangūs tinklai sugaudytų visus prisiminimų kerus, bet ji nebijo konkurencijos, ragina: plaukit į Ventės ragą, aplankykit Rusnę, Uostadvarį, pasisvečiuokit ir Priekulėj! Tik pasiimkit kelionėn gabalą pyrago – kirams pavaišinti.

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal