Kultūra, menas
2023.04.14. Pasaulis – kaip akvarelė
Kęstutis K. Šiaulytis
Kviečiu mielus skaitytojus į plenerą, tik ne peizažų tapyti „atvirame ore“, bet pasivaikščioti, kraštovaizdžius žvalgant dailininko akimis.
Pavasario atgajos skaidroje stebint ką tik pakilusias želmenų lankas, dirvonų balas, griovomis, upokšniais, upėmis garmančius, plaukiančius vandens srautus, akimis myluojant ežerų ilges ir platumas, skendint pelkynų miglose, braidant drėgme prisigėrusius miškų samanynus, uogynų sąžalynus, medituojant šaltinių, akivarų versmes, skaičiuojant lietumi pritvinkusius padangių debesis, stiebiantis į aukštą deguonies žydrynę, nejučia pagauna mintis, taigi, visa tai kas regima –yra tarsi mūsų akistatoje telkšanti gyva akvarelė!
Pavasario vandenys
Visa kas – sklidina, kupina vandens! Be atvangos medžių šerdimis teka sulos gaiva, žaliais lašais subrinksta šakų, šakelių pumpurai, netrukus išsiskleisiantys lapai – irgi tarsi nuausti iš vandens gyslų. Regos vaizdiniuose, dar daugiau: gegužyje žiedais pabalę vyšnios ir obelys – tarsi putojančio gėrimo taurės, o vasaros įkarštyje vešlia lapija pritvinkę girios linguoja tarsi bekrantės marios.
Pavartykim savas atminties enciklopedijas. Ten dar nuo mokyklos laikų įrašyta: žmogaus organizme yra net 75 procentai vandens, gi, galvos pilkajame darinyje – dar daugiau... Taip pat ir kiti mūsų evoliucinės grandinės dalyviai bei tolimesni biologiniai giminaičiai – visi, pradedant grybais irgi medūzomis, bei baigiant kupranugariais ir pusbroliais hominidais, esame persunkti vandeniu, taigi – lyg akvarele nutapyti...
Pasivaikščiojimas lietuje
Žydi obelų sodelis. Iš ciklo „Žvėryno etiudai“
Senieji Imsrės upelio gluosniai. Jurbarkas
Minija Dyburių kilpoje
Vanduo egzistuoja ne tik kaip skystis. Jis nuolat kinta, keičia savo būsenas. To veikimo, sakyčiau, kūrybinių galių – kupina visa planeta. Vandenų virsmas reiškiasi slaptinga energija: čia tyvuliuoja, banguoja, ūžauja tarpžemyniniais atlantais, čia kyla lengvu ūkeliu, padangėse kaupiasi, sukasi uraganais, skrenda, siautėja, liejasi liūtimis plaudama kalnų slėnius, skalbdama miestų mūrus, skandindama žemdirbių laukus. Tada vėl vandenų galybė teka gaivališkuoju Gangu, plačiąja Amazone, Nilu, Reinu, Dunojumi, kaip ir Dzūkijos Spengla, Aukštaitijos šventupiais, plūsta Žemaitijos virvyčių vijurkais.
Tikime, kartą vanduo buvo paverstas vynu, bet ir skeptiškasis mokslas pripažįsta paslaptingas, nepažinias vandens savastis. Kokie inžinieriai konstruoja niekada nepasikartojančius snaigių raštus? Antarktidoje, kaip ir Grenlandijoje glūdi, ledo kalnais kyla ištisos krištolinės jūros. Kokią paslaptį planetos ašigaliuose saugo to sustingusio vandens klodai?
Atgal
.jpg)
