Kultūra, menas
2025.02.26. CAUSERIE – PAŠNEKŲ ESĖ – ŠMAIKŠTĖ – SPAKTYVA
Kęstutis K. Šiaulytis
Kai prieš kelis dešimtmečius ėmiausi ne tik dailės, bet ir literatūrinės kūrybos, mano tekstų naršytojai tarė juose apčiuopiantys žiūrėtojo, matytojo bei karikatūristo patirtį. Ne kartą girdėjau – „Rašai peizažus“, „Vis juokauji“... Ką gi, jau liaudies patarlių kalviai žinojo – „Nuo savęs nepabėgsi“. Konstruojant karikatūras, būtina įvaldyti gebėjimą į reiškinius, aktualijas, įvykius pažvelgti „kitu kampu“. Mintyse vartalioji pasirinktą dėmesio objektą tarsi Rubiko kubą, kol randi tokį žiūros tašką, kuris tavyje implikuoja kitamanybę, įžiebia originalią idėją. Kai perteiki jas abi piešiniu – štai ir karikatūra. Tos, būna visokios – tiesmukos, giliaprasmės, kartais, net žadinančios filosofinius apmąstymus. Bet, galiausiai, visokių humorografijų (karikatūrų, komiksų, šaržų) vertę lemia žiūrovas, jo gebėjimas atkapstyti piešiniuose užslėptą mintį. Panašus ir publicistinės esė likimas – autorius rašo, o skaitytojo bagažas mintija kaip reaguoti į paskleistus tekste įžvalgų kerus.
Lietuvoje
Gamtinius kraštovaizdžius tapant akvarele ar raidžių rinkiniu, klojasi vienaip, o kai bandai apvilkti žodžiu mūsų gyvenimo realijas – tarsi savaime dygsta humoristinės šaipoklės. Tokios publicistinės, mažagabaritinės, lengvabūdės esė, dažniausiai suklostytos laikraščio, žurnalo galugalio skiltyje, vadinamos „causerie“ vardu. Lietuviškai tas žodis gal tariamas „kauserie“, o nusako – pokalbį, pašnekesį, bambėjimą... Apie tą kalbabrydę radau įrašų interneto duotybėse (vertė Gogle, paredagavau aš): „Causerie stiliaus kūrėjas dėsto tik savo nuomonę, balansuoja žodine akrobatika, pokštauja..., ...tekste leidžiami kalbiniai triukai, burtai, hiperbolės, tyčinis kalbinių ir stilistinių normų nepaisymas ir kiti absurdiški ar humoristiniai elementai... Sakiniai paprastai yra trumpi, vengiant per daug aiškinti, o skaitytojui paliekama vietos graibyti tarp eilučių.“
Pyragas su grybų prieskoniais. Iš humorografijų ciklo “Virtuvės šefo vėžlio Timo nuotykiai”.
Depresija. Išsipylė šešėlis
Kosminė Sąšauka
Pavasariop
Humoro žurnalo “Spaktyva” (1924-1934) reklama žurnalo “Pavasaris” (1928 Nr. 13) trečiajame viršelyje. Dailininkas Jonas Martinaitis. 1928.
Tą stilių atpažinęs savo rašiniuose, pradėjau galvoti kaip skambiai jį praminti lietuviškai. Siūlėsi vis kažkokie marginalai: „pliurpalai“, „blevyzgos“, „tauškalai“..., tokių, visas puslapis išsirikiavo. Tarp jų aptikau visai neblogą žodį – „šmaikštė“, bet, tuokart pasirinkau ramesnį – „pašnekos“. Deja ir šis vardenis nepilnai nusako causerie stiliaus intencijas, nenurodo, jog tai, apie ką šnekučiuojama, yra pamatyta spoksojimo būdu.
Akivaizdu, jog žodis „spoksoti“ turi vidinių sąsajų su lotynų kalbos žodžiu „specto“, kuris irgi tariamas su k vietoje c raidės – spekto. Platusis Kazimiero Jokanto „Lotyniškai lietuviškas žodynas“ pateikia visą eilę panašių žodžių: specto – žiūrėti, veizėti, kartais – tirti, galvoti, spręsti..., spectrum – įvaizdis, specula – sargybinis (žvalgybinis) bokštas, speculator – šnipas, žvalgas, speculor – dairytis aplinkui, speculum – veidrodis, spectabilis – matomas, vertas matyti, žymus, spectaculum – vaidinimas teatre, reginys, spectator – žiūrėtojas, stebėtojas, žinovas, spectatus – šaunus, puikus... Čia išlukštentos specto reikšmės tinka ir trumpakalbei esė nusakyti, o ji – žodžiais nusakytas spoksojimas. Causerie skaitai – užmetei akį, dar kartą dėbtelėjai – teksto žaismė per akies obuolį į kaukolės dėžę raidėmis subyrėjo.
Besamprotaujant, vos ne į metafizikos bokštą įkopus, toptelėjo dar viena kalbos retenybė – „spaktyva“, šiuolaikiškai – žiūronas. Pagalvojau, kaip būtų išmintinga, pašnekų esė nusakyti taip trumpai ir skambiai – „spaktyva“! Ištarei – rodos žiūri į žvaigždes.. O dar, – tarpukaryje tokį pavadinimą turėjo populiarus humoro žurnalas.
Atgal
.jpg)
