Kultūra
02 28. Po Svėdasų apylinkes pasižvalgius
Ona Striškienė, Paįstrys, Panevėžio r.
Prisiminti noriu pasižvalgymą po Svėdasus (Anykščių r.) ir jo apylinkes. Patirti įspūdžiai tokie malonūs, jog praėjus kuriam laikui, jie - gyvi. Į Svėdasus važiavau maršrutiniu autobusu, jis negreitas – gali kiek tik sugebi grožėtis besikeičiančiu kraštovaizdžiu.
Svėdasai pasitinka gražuoliu Alaušo ežeru dešinėje, kairėje palieka miestelio kapinės su unikaliais vartais. Man skubėti nėra kur, kada tik pasiskambinsiu atvažiuos Aldutė iš Kunigiškių kaimo ir mane paims. Išlipu stotelėj ir besigrožėdama, pamažu kopiu į mažą kalnelį, ten priekyje iš tolo šviečia Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios architektūrinis ansamblis. Iš toliausia matyti aukšta balta varpinė, ir menasi Juozo Tumo-Vaižganto legenda apie Alaušo ežere paskandintą varpą. Labai įdomios architektūros yra Marikonių šeimos narių mauzoliejus. 1848 metais grafas Liucijonas Marikonis, Svėdasų bažnyčios šventoriuje pastatė mūrinę koplyčią. Išsimokslinęs užsienyje, jis negailėjo turtų statydamas prabangius statinius, kviesdamas garsiausius architektus. Ši gotikinė koplyčia, pastatyta pagal Georgo Vernerio projektą, buvo skirta grafo L. Marikonio šeimos mauzoliejui.
Grafų Marikonių mauzoliejaus vidus
Švč. M. Marijos Svėdasų dvaro koplyčia
Svėdasų dvaro pastatų griuvėsiai
Dar prieš užeidama į šventorių pabuvojau prie paminklo kanauninkui J. Tumui-Vaižgantui (skulptorius Bernardas Bučas). Jis stovi kalvelėje, judrioje gatvių sankryžoje, todėl čia daug praeivių. Kiek tolėliau aikštėje – medinis stogastulpis-kryžius. Pasukus į B. Buivydaitės aikšte, kur pokary buvo niekinami žuvusiųjų Lietuvos partizanų kūnai stovi monumentalus 5 metrų aukščio betoninis paminklas (skulptorius Jonas Jagėla), paskirtas kovojusiems ir žuvusiems Svėdasų krašto laisvės gynėjams.
Tolėliau graži, renovuota Svėdasų J. Tumo-Vaižganto gimnazija. Prie gimnazijos medinis S. Karanausko koplytstulpis rašytojui ir kanauninkui Vaižgantui. Kiek paėjėjus iš aplinkinių sodybų savo originalumu išsiskirianti tautodailininko medžio drožėjo skulptoriaus Aliaus Aleksandro Tarabildos sodyba. Šią sodybą sekančią dieną maloniai pasakodamas, aprodė pats menininkas.
Tą dieną Aldona Širvinskienė mane parsivežė į Kunigiškių kaimą. Nesustodamos pravažiavome pro gražią liepų alėją, kuri veda į Malaišius, rašytojo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtinę. Ten buvo būta pavasarį, vaikščiota ištuštėjusio Malaišių kaimo gatvele, klausytasi senųjų medžių ošimo.
Aldutės sodyba Kunigiškuose, kaip ir daugumos kaimynų, išpuoselėta. Ji sekančią dieną aprodė savo gėlynus, kuriamą parką, retus medžius. Bet mano žvilgsnis vis klysdavo kalvomis ir medžių gotais nusėtais laukais ir aš vis klausdavau, o kas ten už tos kalvelės, už to miškelio. Ji pasakojo su užsidegimu, vardindama kaimų pavadinimus, žmonių pavardes ir padavimus, senų žmonių pasakojimus. Konkrečiai nieko negaliu įvardyti, bet ši vietovė mane pakerėjo.
Popietę vyko X-asis renginys „Literatūriniai skaitymai po skambančiu medžiu“, organizatorė „Baltojo balandžio“ fondo pirmininkė Aldona Širvinskienė. Skaitėme eiles, kiekvienas kabinome savo atsivežtą varpelį. Bendravome, fotografavomės po gražuole kriauše, kurią puošia gausybė varpelių. Lankėme Kunigiškių kaimo pradžios mokyklą, kurią globojo kanauninkas J. Tumas-Vaižgantas. Mokykloje dabar įsikūręs muziejus.
Vakarėjant per lietaus išmerktus laukus, kaimo keleliu pasiekėme Kunigiškų kaimo kapines, kuriose ilsisi buvę šio kaimo gyventojai. Pasimeldėme prie Aldonos Širvinskienės giminės kapo, kuriame palaidotas jos vienintelis sūnus menininkas klierikas Karolis Širvinskas. Dar ilgai vakarojome bežiūrėdamos jos sūnaus paveikslus, piešinius.
Sekančią dieną lankėme buvusį Svėdasų dvarą. Kai stovėjau didžiuliame apleistame parke galvojau, kad jau toli esame nuo Kunigiškių, o pasirodo tik kitoje Svėdaso (Beragio) ežero pusėje. Mat, turėjome apvažiuoti aplink Svėdasus, pakelyje sustojome prie dvaro koplyčios. Koplytėlė atvira, taip tvarkinga, prižiūrima, su malonumu čia pravažiuojantys sustoja pasimelsti. Tai ta pati prie senojo Svėdasų-Salų kelio stovi grafo Liucijono Marikonio iniciatyva pastatyta koplytėlė. Didikas, vildamasis, kad pasveiks jo paralyžiuota dukra, Dievo garbei pastatė koplytėlę ir net ketino įrengti Kalvarijas. Pasakojama, kad grafas iš savo dvaro ateidavo čia pasimelsti. Koplytėlėje įrengtas altorėlis su Švč. M. Marijos skulptūra. Čia dabar populiarios gegužinės pamaldos. Dešiniau nuo koplytėlės miškelyje yra partizanų kapai. Tarp gėlynų pastatyti paminkliniai akmenys, įamžinę partizanų J. Matulio, J. Budreikos, Č. Rimkaus, S. Repšio, P. Sprindžio, J. Čirūnos ir kitų atminimą.
Pasukus nuo koplytėlės į dešinę, už poros kilometrų – buvusio Svėdasų dvaro rūmų, esančių šalia Svėdaso (Beragio) ežero, griuvėsiai. Paskutinysis garsios grafų Marikonių giminės palikuonis grafas Liucijonas XVIII a. pab. čia pastatė didžiulius rūmus, kurių vienas bokštas priminė riterių pilį. Prie dvaro buvo įveistas puikus parkas su tvenkiniais. Vėliau dvaro centras su rūmais ir parku atiteko pasiturinčių ūkininkų Juodviršių šeimai. Sovietų valdžios metais viskas buvo nacionalizuota, išgrobstyta, sunaikinta. Juodviršiams teko paragauti tremtinių dalios. Čia apsigyveno svetimi...
Nuliūdusios, nusvirusiom rankom grįžome į Svėdasus... Svėdasuose apžiūrėjome išpuoselėtą, šeimininko skulptūromis išpuoštą Tarabildų sodybą ir leidomės į gretimą Rokiškio rajoną. Buvome pakviesti už 10 kilometrų nuo Svėdasų apsilankyti Broniaus Juzelskio sodyboje, Juodonių kaime. Ten yra visko daug. Tvenkinyje daug žuvų, daug gražių pievelių, žaidimo aikštelių, meniškų Aleksandro Tarabildos kūrinių, senovinių mašinų, pramogų, nuomojamų patalpų, daug darbo visą tai prižiūrint. Man labai patiko savininko B. Juzelskio konkretumas, paprastumas ir nuoširdumas. Mes neturėjome tikslo nuomotis patalpų ar paslaugų Viloje Ula, kur anksčiau buvo jo tėvų sodyba. Jis entuziastingai visur apvedžiojo, išpasakojo aprodė, o plotas apie penkis hektarus, pasiūlė pavažinėsiąs senoviniu motociklu. Man pasakius, kad skubu link Panevėžio, patarė niekad nesiskubinti, ėmė mus vaišinti, kol užvirė vanduo atsinešė akordeoną ir prisėdęs pradėjo groti. Toje senoje, atnaujintoje sodyboje taip buvo viskas nuoširdu. Man pakilus eiti A. Tarabilda pajuokavo: „Neskubėk, parvešiu, jei reiks ir į Panevėžį, dar aplankysiu gimtąją Raguvą“. Nutarėm, gal bus kada svarbiau, o tądien jis mane maloniai pavežė, kaip buvom susitarę iki Svėdasų.
Foto iš Onos Striškienės asmeninio archyvo
Atgal
.jpg)
