Kultūra
04.18. Mąstyk giliai, rašyk trumpai
Jonas Laurinavičius
Kas domisi aforizmais, jų kūrėjais, ši nuotrauka, kuri čia pateikiama, turėtų būti vertinga, nes ji padaryta reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, tai yra 1984 m. sausio 27 d. Vilniaus 21-ojoje technikos mokyklos aktų salėje. Čia yra beveik visi tų metų žinomiausi Lietuvos aforizmų kūrėjai, dvisavaitinio satyros ir humoro žurnalo „Šluota“ bendradarbiai.
O buvo taip...
Bet pradėkime, kaip sakoma, šiek tiek nuo Adomo ir Ievos... Tai kas yra tie aforizmai? „Tarptautinių žodžių žodynas“ (1969) taip apibūdina: „aforizmas – (graikiškai) aphorizmos – pasakymas, išreiškiantis kurią apibendrintą mintį; aforizmui vienodai privalomos ir išbaigta mintis, ir nušlifuota forma“ (p. 20).Tai žanras, žinomas nuo antikos laikų, pakankamai populiarus buvo viduramžiais, nesibodima jo ir mūsų dienomis.
Aforizmų vakaro dalyviai Vilniaus 21-ojoje technikos mokykloje. Sėdi: J. Laurinavičius, A. Cimbolaitis, B. Jauniškis, V.B. Guzaitis, A. Tendzegolskis. Stovi: K. Mikoliūnas, S. Bataitis, A. Gailius-Žemaitis, P. Žemkauskas, L. Vainikonis, V. Laužikas
Pokario metais mūsų respublikos periodinėje spaudoje aforizmai beveik nebuvo publikuojami, neišleista nė viena aforizmų knyga. Tačiau kai 1956 m. pradėjo eiti žurnalas „Šluota“ (redaktorius Juozas Bulota – iki 1985), vis dažniau jo puslapiuose ėmė rodytis aforizmai: ir žinomų rašytojų (pvz., Vytauto Karaliaus), ir visiškai negirdėtų autorių. Aforizmų kūrėjai redakcijoje (turbūt ir skaitytojų) buvo vertinami, kviečiami į šluotiečių renginius. Tais laikais buvo įprasta keistis literatūriniais puslapiais su kitų Sovietų Sąjungos respublikų satyros ir humoro žurnalų redakcijomis. Be kitų kūrinių, „Šluota“ atrinkdavo joms ir aforizmų. Taip jie patekdavo į latvių „Dadzį“, tadžikų „Chorpuštaką“, kitus, netgi maskviškį „Krokodilą“, leidžiamą milijoniniais tiražais. Jie buvo spausdinami ir „Šluotos“ kalendoriuose, kolektyvinėse knygelėse.
Ilgainiui aforizmus ėmė spausdinti ir kiti respublikiniai leidiniai: žurnalai „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, savaitraštis „Literatūra ir menas“, retkarčiais netgi pagrindinis dienraštis „Tiesa“, taip pat „Komjaunimo tiesa“, „Valstiečių laikraštis“. Tačiau autorių vis dėlto buvo mažoka, ko gero, ant rankų pirštų galima buvo suskaičiuoti, iš pavardžių vieni kitus žinojo, tačiau retai kurie buvo asmeniškai pažįstami, ypač iš rajonų.
Ir štai vienam iš aforizmų kūrėjų pedagogui Broniui Jauniškiui (1920-2010) kilo mintis sukviesti iš visos Lietuvos tuos įvairaus amžiaus vyrukus į Vilnių ir surengti Aforizmų vakarą. Jų suvažiavo trylika – beveik visi, kurių aforizmai buvo publikuojami spaudoje, kolektyviniuos leidiniuose. Tai (žr. nuotrauką, iš kairės sėdi): Jonas Laurinavičius iš Mažeikių, Antanas Cimbolaitis iš Švenčionių, B. Jauniškis, V. Guzaitis iš Šiaulių, Aloyzas Tendzegolskis iš Varėnos, stovi (iš kairės): Kęstutis Mikoliūnas, Stasys Bataitis iš Kauno, A. Gailius-Žemaitis, Petras Žemkauskas iš Kauno rajono, Leonas Vainikonis iš Garliavos, Vilius Laužikas (Vilnius). Renginyje dalyvavo, bet nuotraukoje nėra Vlado Balkevičiaus ir gyd. V. Kutorgos. Jie visi skaitė savo aforizmus (gaila, kad į vakarą neatvyko tais laikais žinomi aforizmų kūrėjai Zenonas Bernotas iš Šiaulių ir Adolfas Valatkevičius iš Trakų r., dar vienas kitas).
Nors aforizmų vakaras buvo menkai išreklamuotas, neskelbtas nei per televiziją, nei per radiją, tik kai kur mieste išklijuoti ranka rašyti skelbimai, tačiau į jį susirinko gausybė žmonių – pilnutėlė salė, net pasieniais stovėjo. Mes patys netikėjome, kad bus toks didelis susidomėjimas, kad salė taip plos!
– Aforizmų kūrėjams ir jų skaitytojams, klausytojams tai nepaprastai malonus įvykis, - scenoje kalbėjo B. Jauniškis. – Tai pirmas Lietuvoje toks literatūrinis renginys. Viliuos, kad jis paskatins plunksnos brolius labiau domėtis aforizmais, išbandyti savo jėgas šiame literatūros žanre, propaguoti jį.
Nuo šio vilniškio Aforizmų vakaro praėjo 35-eri metai. Kaip susiklostė jo dalyvių likimas?
Galime pasidžiaugti, kad didžiajai daliai jis buvo palankus, vienas kitas paliko ryškų pėdsaką lietuvių aforistiškos istorijoje, kai kurie ir kituose literatūros žanruose, žurnalistikoje, kultūroje.
Štai Aloyzas Tendzegolskis (beje, jis pirmasis Aforizmų vakare skaitė savo kūrybą) – dabar Varėnos rajono laikraščio „Merkio kraštas“ vyr. redaktorius. Jis vienas talentingiausių ir produktyviausių aforizmų kūrėjų Lietuvoje. Ne tik spaudoje, kolektyviniuose leidiniuose skelbęs savo aforizmus, bet ir išleidęs jų tris knygas – „Tūkstantis ir viena mintis“ (2006), „Aistros“ (2014) ir „Aforizmai“ (2018), yra ir dar kelių humoro knygelių autorius: „Jausmų sutramdymas“, „Humoreskos be politikos“, „Absurdo eilėraščiai“.
Humoro ir satyros mėgėjai puikiai žino rašytoją ir žurnalistą Petrą Žemkauską, jis 2018-aisiais atšventė 90-ties metų jubiliejų ir jau paliko mus. Tai produktyvus kūrėjas. Jis pats parašęs Nepriklausomųjų rašytojų sąvade „Vardą rašysim ant laiko delnų“ (2018), kad esąs „keturiasdešimt dviejų plonų, storų ir apystorių knygų autorius, dviejų teatrinių pjesių, dviejų miuziklų autorius“. Paminėtina ir tai, kad jis kol kas bene vienintelis Lietuvoje rašęs... satyrinius sonetus. Tokių sonetų ciklas „Metų laikai“ paskelbtas ir čia paminėtame sąvade. Satyros ir humoro knygose yra ir aforizmų skyreliai, tačiau daugiausia jų liko laikraščių ir žurnalų puslapiuose, taip pat kompiuteryje – ir dar niekur neskelbtų. Jis ir man yra sakęsis, kad jo kompiuteryje leidyklos laukia dešimt (!) knygų – romanų, apysakų, epigramų, taip pat ir aforizmų. Koks likimas jų laukia?
Įdomios biografijos kūrėjas Stasys Bataitis (1915-1997). Jis buvo baigęs kapucinų misijos kolegiją, Klaipėdos mokytojų seminariją, Vilniaus universitetą (1963). Kelis dešimtmečius paskyręs pedagoginiam darbui. Buvo vienas iš Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos kūrėjų, jos valdybos pirmininko pavaduotojas. Aforizmų žanre ryškesnių pėdsakų nepaliko, tačiau jo romaną „Netekėsiu už šešėlio“ (1996) labai palankiai spaudoje įvertino B. Brazdžionis, A. Gustaitis. Atsiminimų knygoje „Atspindžiai“ (1994) S. Bataitis tikroviškai aprašė Deputatų rinkimą į TSRS Aukščiausiąją Tarybą 1941 m. sausio 12 d., prievartinių kolūkių kūrimąsi Lietuvoje, taip pat įdomių epizodų iš savo susitikimų su poetais Pauliumi Širviu, Jonu Šiožiniu, akad. prof. Kaziu Daukšu ir kt. Jo duktė gydytoja Nijolė Bataitytė-Glažė, gyvenanti JAV, įsteigė literatūrinio fondo S. Bataičio premiją, kuri kasmet įteikiama reikšmingiausių prozos, poezijos ir literatūros vaikams kūrinių autoriams.
Kelis dešimtmečius aforizmų mėgėjus džiugino kultūros darbuotojas Leonas Vainikonis, gimęs 1919 m., taigi, ir buvo vyriausias mūsų sambūryje. Dar prieš karą bendradarbiavo su redakcijomis. Epigramos ir aforizmai buvo mėgstamiausi jo literatūriniai žanrai. Jo kūrybą spausdino savaitraštis „Literatūra ir menas“, žurnalai „Nemunas“, „Šluota“, kolektyviniai satyros ir humoro leidiniai. Ilgai dirbo Garliavos (Kauno r.) kultūros namuose. 1990 m. „Periodika“ išleido L. Vainikonio epigramų ir paradoksų (aforizmų) knygelę „Sauja druskos“. Aforizmai joje užima 19 puslapių.
Nepriklausomybės metais kai kurie Aforizmų vakaro dalyviai nutilo, tik retkarčiais vieno kito (pvz., A. Cimbolaičio) vienas kitas aforizmas ar jų rinkinėlis pasirodydavo periodinėje spaudoje, kol pagaliau beveik visiškai išnyko iš spaudos puslapių.
Tačiau aforizmų žanrui giedoti rekviem neteko ir neteks. Ilgainiui plūstelėjo nauja jų kūrėjų banga, ypač iš Kauno. Aforizmus kurti ėmė net žinomi poetai ir rašytojai – Jurgis Gimberis (jau miręs), Aleksas Dabulskis, Rimantas Klusas, dailininkas Vladimiras Beresniovas (Vlaber), dar keli. Aforizmų knygos greitai nerašomos, tai tik į galvą toptelėjusios minties fiksavimas, įžvalgos pastebėjimas, žinomų posakių perfrazavimas, filosofinis ar humoristinis žvilgsnis į gyvenimą, žmogų, jo tvirtą valią ir silpnybes. Kartais reikia kelių dešimtmečių, kad iš tų akimirkų blyksnių sudėtum tokį statinį kaip knyga.
Mano pirmąjį aforizmą išspausdino „Šluota“ 1962 m. Juos kurpiu iki pat šios dienos, tai yra... 57 metus! Vienas Dievas težino, kiek esu jų sugalvojęs, kiek jų buvo išspausdinta Lietuvos periodikoje, o dar šiek tiek anais laikais sąjunginėje, šiek tiek ir užsienio spaudoje... Jie tapo mano reprezentacine literatūrine kūryba. Buvo išleistos kelios nedidelės knygelės tuo pačiu pavadinimu – „Brūkštelėjimai, o 2011 m. jau brūkštelėta kaip reikiant – „Naujojo lanko“ leidykla Kaune išleido viso gyvenimo mano aforizmų ir sentencijų knygą – irgi man įprastu pavadinimu – „Brūkštelėjimai“. Man džiugu, kad reikalas dar tuo nepasibaigė – ta pati leidykla 2017 m. „Brūkštelėjimus“ išleido rusų kalba, o 2018 m. – ir lenkų kalba „Sztrychy“. O ant rašomojo stalo, užrašų knygelėse – nauji brūkštelėjimai:
*Gerų žodžių niekada nebūna per daug, ypač jei kalbi apie motiną.
*Telkšdamas nuo aukštos uolos sukaupsi didelę patirtį, tačiau kam ji tau bus reikalinga?!
*Kiekvienas žmogus turi ką nors gera, tik reikia jį gerai apieškoti.
*Metams bėgant ima didėti ne tik kraujo, bet ir diržo spaudimas.
Ir taip toliau.
Visų aforizmų kūrėjų priesakas vienas: mąstyk giliai, rašyk trumpai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
