VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

05.14. Knygnešystė – šviesa pro tamsos skliautus

Vytautas Baškys

 

 Vienas svarbiausių lietuvių tautos istorinių įvykių XIX–XX a. sandūroje yra 1866-1904-ųjų metų knygnešių sąjūdis. Jo atminimu knygnešystę, kaip šviesą pro tamsos skliautus, kedena mokslininkai, literatai ir visi tie, kuriems yra brangus istorinis palikimas, kurie jame randa tautos gyvastingumą amžių sąšaukoje.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena gegužės 7-oji primena, jog po 1863 metų sukilimo sekė keturiasdešimties lietuviško žodžio draudimo metų. Tai laikmetis, kuriame lietuvių kalba patekusi į polonizacijos bei rusifikacijos gniaužtus buvo visokeriopai žlugdoma, lietuviški žodžiai niekinami ir dvare, ir bažnyčioje, ir mokykloje. Štai kodėl spaudos atgavimas 1904 m. gegužės 7-ąją buvo ne carinės valdžios malonė, o lietuvių tautos pergalė.

Šį tautinio pakilumo laikmetį paryškina Sofijos Bilevičiūtės-Zubovienės 1902 metais išleistas biografinio turinio romanas „Laimė“ (naujai išspausdinta 2015 m.). Autorė laikmečio dvasia perteikiaintelektualųjį knygnešystės ypatumą, kaip kovos už būvį plačiąja to žodžio prasme kaip vidinę žmonių būseną. Tai ir viena iš svarbiausių laimės sąlygų – gyventi ir klestėti savo namuose, paveldėtoje, ir nuolat gimstančioje kultūroje, savo Tėvynėje. Anot Sofijos: „Laimė – tai vidinė būsena, kuri lydi pergales kovoje už būvį – ir savo, ir visos žmonijos būvį“.

Simbolinį knygnešio įvaizdįgalima regėti ir dailininko Čiurlionio paveiksle „Naktis“, kuriame gamtos vaizdinys persipina su vidinėmis žmogaus emocijomis. Pavaizduotas simbolinis žmogaus siluetas, kaipistorinis knygnešio subjektas lyg čiurlioniška misterija, primena Vydūno 1900-aisiais sukurtą dramą „Prabočių šešėliai“, suteikia knygnešių istorijai gyvybingumo.

M. K. Čiurlionis. Naktis 1905 m.

Vaizdo slėpiningumas greta kitų paveikslo interpretacijųleidžia regėti knygnešį nakties tamsos tarpeklyje, kaip slėpiningą dvasios būseną, kuri šioje aplinkoje primena prieblandoje glūdintį carinės valdžios žandarų pavojų. Šia prasme šviesus irkluojančiojo siluetas prieblandos upėje bei čiurlioniškas saulėtekis pavaizduotas it knygnešių veiklos simbolis, vedantis nutiestu tiltu tarp grėsmingų tamsos skliautų į laisvę, į Vasario 16-ąją. Paveikslo turinio visuomeniškumą primena ir menininko mintis: „Žmogui vienui vienam būna tvanku, ankšta ir tamsu. Žmogaus siela neturi sparnų prilygti nuosavam „ aš”. Sunku jai tada, bet kuo plačiau sparnus išskės, kuo didesnį ratą apsuks, tuo bus lengviau, tuo laimingesnis bus žmogus“.

Biografiniame Sofijos romane už asmeninių jausmų slypi daug gilesnė gyvenimo filosofinė idėjų prasmė, kuri yra gamtos grožio, kilnių jausmų, vilčių ir nusivylimų aplinkoje: „Laimės pojūtis kaip pergalės už būvį apraiška“. Visa tai kyla iš gyvenimo patirties: „Norėdami geriau orientuotis gyvenimo kovoje, neturime vengti tikrovės, veikiau priešingai – stengtis būti kuo arčiau jos“. Čiurlionio mintimi tai perteikta: „Bet reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse“.

Laikmečio laisvės dvelksmas jaudino lietuvių širdis, taineatsiejama nuo knygnešystės veiklos, kuri romane plėtojasi gana buitiškoje aplinkoje, kai išoriškai lyg ir nieko slapto nevyksta. Aprašomi įvykiai ir veiksmo vieta įvardinta Eglių gyvenvietėje, kuri atitinka prie Ventos esantiems Paeglesiams, arti autorės gyvenamos vietos Dabikinėje. Čia knygnešiška veikla išryškėja sugretinus pagrindinių romano veikėjų charakteristikas, jų veiklos detales bei jų požiūrį į save, į pasaulį. Tokia užmoju Sofija taria: „Pergalės artumas mus pakylėja, o pralaimėjimo baimė sekina ir gniuždo“. Tačiau daugiaplanėje romano erdvėje viskas prislėpta, nes toji veikla buvo slapta.

Pasakojimas ir prasideda Mykolui Sokulskiui iš Varšuvos atvykus į Eglius pas Steponą Orvydą (V. Zubovą). Tačiau jis su svečiu beveik nebendrauja. Pagrindinis vaidmuo tenka Elvyrai, kuri regisi esanti pati knygos autorė Sofija. Sudėtingiau įžvelgti Vytauto – karšto lietuvybės puoselėtojo personažą, nes juo gali būti pavaizduotas lietuvių kalbos mokytojas Večys Bortkevičius, Leonas Baškys, kuris rūpinosi lietuviška spauda; K. Pocius, kurio stalių dirbtuvėje Dabikinėje buvo slaptas spaudos platinimo punktas; siuvėjas – veikęs ir pogrindinės lietuviškos spaudos srityje, personažas.

Maloni vasaros atostogautojo nuotaika ir filosofiniai apmąstymai lydi per visą pasakojimą. Tačiau padėtis gerokai sudėtingesnė, ypač tada, kai Steponas pasikviečia Elvyrą aptarti einamųjų reikalų. Diena buvo karšta,prie upės padvelkia nerimo šuoras. Tai  Vytautas atgrasiai bendrauja su čia pasirodžiusiu Mykolu. Elvyros sūnus Jasius turi nuplukdyti valtį į priešingą Ventos krantą, kur jo lauks Vytautas. Išgąstingas berniuko šūksnis, tarsi nutikus kažkokiai nelaimei, susietas su neaiškiu Mykolo vaidmeniu, primena perspėjimą apie pavojų.

Šioje situacijoje kilusią įtampą paryškina atėjusi Elvyra, kuri upės link tempia krepšį, kuriame, sakoma, esąs maistas, bet nešti jį ir įkelti į valtį pasisiūliusiam Mykolui Elvyra griežtai atsisako. Šių veiksmų neatitikimas draugiškai aplinkai leidžia suvokti krepšyje esant draudžiamai literatūrai. Tokį įspūdį sustiprina numatytos visų veikėjų kelionės į „negyvenamą“ salą pokytis. Elvyra, likusi su Mykolu, filosofiniu pokalbiu bei moteriškos vilionės žodžiais, nukreipia pastarojo dėmesį. Nuojauta, jog Mykolas įtariamas nelojaliu, netgi šnipinėjimu, sustiprina pasikeitę santykiai dėl jo noro įsigyti žemės bei pradėti verslą. Pagal visą tai galima suvokti, kodėl 1902 metais pasirodžiusį Sofijos romaną „Laimė“ Zubovas supirko ir sunaikino. Išliko tik pas Sofijos artimuosius buvę leidiniai.

Šios Sofijos romano „Laimė“ knygnešiškos veiklos suvokimui reikia istorinių bei biografinių duomenų. XX amžiaus pradžia mena Europoje vykusias istorinės kultūrines, tautines permainas, kurių pagairėje Lietuva gyveno „Aušros“ idėjų pakilumu laisvei. To meto lietuviškumo proveržis ryškus Dabikinėje, kur įvykusiame Varpininkų organizacijos suvažiavime pirmą kartą viešai prabilta apie tautos siekius laisvei ir Lietuvos nepriklausomybei. Tai neatsiejama nuo Sofijos Bilevičiūtės švietėjiškos veiklos.  Kilusios  iš garsios Bilevičių-Biliūnų giminės Sofijos tėvas Ipolitas Bilevičius buvo filosofijos profesorius. Sofija su juo daug keliavo po užsienį. Šis jos išprusimas ir atsispindi romano „Laimė“ perteiktose mintyse.

Nors Sofijos veikla slypi V. Zubovo šešėlyje, bet jo  priedangoje ji vykdė švietėjišką veiklą lietuviškoje dvasioje. Jų bendradarbiavimas nutrūkus šeimos santykiams buvo grindžiamas visuomenine-politine veikla. V. Zubovas, kaip rusų socialdemokratų nelegalios literatūros rūpintojas, rėmėsi lietuvių knygnešių pagalba, kurie savo ruoštu naudojosi jo, kaip carinės valdžios pareigūno, parama.

Tokiame knygos kontekste Sofijos mintis  galima laikyti pamoka, juk mes kiekvienas turime savo filosofiją dėl esminių žmogiškos būties klausimų. Tai ir laimė, kuri Sofijos filosofijoje yra amžinas siekis: „Laimė visada yra kaip žiburys, mirksintis nepasiekiamoje aukštumoje“. Tokia Laimės filosofija susieta su amžinu laisvės siekiu įkvėpė rašytoją Joną Biliūną sukurti apsakymą „Laimės žiburys“. Netrukus idealizuotas Laimės atgarsis pasirodė ir Čiurlionio kūryboje.

To meto lietuvių tautinis judėjimas paryškina istorinę patirtį apeinant grėsmes kovoti už gyvenimo laisvę. Šioje kultūrinės veiklos panoramoje knygnešystė tapo įspūdingu šviesos blyksniu pro carinės valdžios bei polonizacijos gniaužtus. Todėl spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena primena knygnešystę kaip šviesą, kuri sklinda pro tamsos skliautus.

 

Atgal