Kultūra
04 13. Luchino Visconti „Gepardas". Aristokratijos saulėlydžio istorija
Dr. Elina Naujokaitienė
1860 metais Sicilijoje atsirado raudonieji marškiniai chemises rouges ir Garibaldis įveikia monarchiją ir kovoja su burbonais. Kovojama ir su senuoju režimu princu Don Fabrizio Salina ir jų nuodėmklausiu Tėvu Pirrone. Vaidina B. Lankasteris ir R. Valli, Angeliką vaidina Claudia Cardinale. Donafugeta yra turtingos liberalės dukra. Atsispindi kovos su imperija, kuri pasikartoja, istorija. Don Calogerio nori vesti. Sicilija ir pati išgyvena aneksiją prie Italijos. Knyga, su kuria gali pailsėti, rodo, kad autorius ir toliau sėdi be mėsos ir nieko nebeskaito. Rasės ir nacijos konsolidavimo klausimus kartu su donžuanizmu aptaria ir prof. Leonidas Donskis savo straipsniuose apie intelektualizmą. Vargas už tai žydės ir karaliaus. Ištikimybės meilėje tema matome kaip Tankredo neištikimybę burobonams, kai šis juos palieka ir įstoja į reguliarią armiją. Princas Salina reprezentuoja gražų besileidžiančios aristokratijos režimo saulės simbolį. Salina vienas vaikšto gatvėmis, kurio, rodos, jam kažkuo grasina kaip Julieno Clerco ar Vivaldi pavasario klipuose, atmosfera persekiojimų su kaukėmis. Galų gale toks imperijos statytinis , kuriam Visconti simpatizuoja, eina tiesiog sau kapan. Po žemėn einama šiaip sau ar stilistiniais sumetimais? Stilistiškai turime italų estetinį neorealizmą. Reziumuojama mirštančio pasaulio tema. Šios šeimos senojoje belle époque Italijoje sublimuojama. Užuolaidos puošnios ir iškilmingos, kur kvėpuoji kaip bedugnėje. Salina čia įgauna tiesiog kitą veiką. Galios veidas tik pasirodo ir tuojau užgęsta kine. Tikra kino mirtis. Tegul su prof. K. Nastopka Vijolė Višomirskytė nepasirodo, bet su karoliais miršta mano matytame kine. Su kvepalais galima nukamuoti. Bet po šios mirties turi ateiti atsinaujinimas, kad ir komercinis. 1957 metais Tolede parašytas Tomaso Lampedusos romanas „Gepardas“, kur salonų liūtas gepardas Salina, gali būti įsivaizduojamas tarp hienų ir kitų smulkesnių plėšrūnų. Brangi mirtis. Aristokratijos maldos ir patogumai jau nugyveno ir verti tiesiog sarkazmo. 1859-1870 m. atsirado nacionalistinė ideologija ir politika, bet visa tai baigėsi. Ar šviesos paukštis turi bent žmogų. Gepardas ir Salina supami félins, negailestingai švelnių ir išsipusčiusių buržua. Tankredas plėšraus veido šalia tokio, gražbylystė tiesiog nebetiki savo atgimimu. Meilės gražbylyste dar atsiduoda. Juodųjų gėlės kaip vaidyba kape. Salonuose meilė kaip išjungta šviesa. Auksaburniai priversti išeiti, jie Kristus pats stovi su Palme. Maestro Visconti perteikta dekoro prabanga kvepia gailesčiu. Filmas susuktas per naktį, dalyvaujant 300 figūroms kaip žvakėms. Tankredas ir Angelika, valdo mirtis su blizgančia suknia salonuose su valsu. Namas susuktas kaip žvakių siunta ir išmestas. Laikas kaip M. Prousto romanuose sustingsta. Šviesa metė savo šešėlį Sicilijoje. Tankredas žiūri žavėdamasis ir pavydėdamas kaip Kolombina su viskiu. Muzika miršta kaip peiliu nudurtas Arlekinas. Liberalios mero dukros Angelicos jungtuvės su Takredu –tikra ir numatyta aristokratijos mirtis. Ar bažnytinės netikros suknios visur kalba apie tai, kad aristokratijos mirtis bus vien numatyta ir tiesiog nematyta. Tai meilė ir kartu dviejų protų jungtuvės visatose. Viskas jiems kalba, kad žmonės su kaukėmis ir raudonais marškiniais juos nudės. Aistrų triukšmas skambant valsui, nors aristokratija kaip šuo ir pati visko kitiems godi. Tankredas, pats kadaise buvęs revoliucionieriumi, persiima buržua ir burbonišku atsargumu. La mort du juste, teisuolio mirtis šias žmogui atrodo kaip vienatvė ir sapnas. Nenuostabu, kad aristokratijos vestuvės ir mirtys nušviečiamos. Morbidiškoje atmosferoje Angelika, Tankredas, Salina. Meilė kaip naktis, sukurta dieną dirbtinai, daug nepostringauja. Muzika linksma ir tiesiog įžeidžianti kaip stilius, musique joyeuse, insultante. Gyvenimo raktą aristokratija jau prarado. Aristokratai nebesėdi mums ant galvų, nes juos jau išvertė ir išmetė. Sodai atrodo taip, kad aristokratija viskuo jau paspringo. Liūdnos akys su bosu nepagauna, sunkūs prasmės pripildyti žvilgsniai, kurie klausia apie mirties prasmę. Bravo. Kam neištikimas aristokratas? Perlai ant trijų veidų. Jie pasipelnė iš kitų darbo. Tyla ir seksualumas kartu su nosinėmis keliami prie vaidų. Tai žmogaus ir modelio, kuo nors nušviesto, mirties. Dvi Salinos uždegtos žvakės. Linksmas jaunuolis, sidabrinio šaltumo veidų grožis, tikra Giuseppe Rotunno tragiška freska. Gedulingų scenų reputacijos filmas, mitologinis vaizdas, kur nuolatos skamba Angelikos juokas. Ar verkianti šviesa nebegali užsistoti aristokratijos/Ne. Mat, vis teik geriau, aki žmogus dirba. Narvas aristokratų paukščiukams dar nesukurtas. Vulgari vargšės žvaigždės tiesa priešais kamerą. Simbolizuoja pasakišką spalvų darbą. Bažnyčios sekvancijose su reikšminga ir dulkina šviesa krizėje galima bent pailsėti. Malsaine, malaise. La patrone de café, Kristus neberašo, užsiundytas mokesčių. Aristokratija dar gali gauti per šikną, kad dar dulkės parūks. Kažkas žiūri į tėvų kapus, kiti į l‘amour et fraternité. Claviers atėjo į politiką. Stendališka Seržo Reggiani atmosfera, su jo interpretacijų charizma. Lėlių ranka interpretacijoje. Delano Kardinalės tema dar labiau praturtina filmą. Lyrinė muzika primena romantinę freską. Septintojo meno gepardas, 1963 metų Kanų Palmė. Kai jie išmokės mokesčius, jų neliks kaip Kristaus. Cha cha cha. Jie kažko laukia su malda, tauta ir kalba. Viskontis taip išsigydo, kad ima bėgti vynas, atsiranda fūga ir krintančios baltos peteliškės auklėjimui ant lūpų per tėvą danguje. Filmas piešia pasaulio nusikalstamumą. Madona bent prieš tai nutildė lietuvių kalbą, o paskui apsidėjo raktus ant kilimėlio. Kalba apie savo šalis, moteris, laukia priešų pinigų. Šviesa savižudžių motina. Amžinybė jau kalba. Jei tu durnas, pats ir mirk. Klasta ir meilė. Toliau dega dulkėti langai. Dulkėta šviesa su židiniu ir lelijomis. Kas įsivaizduoja brigadų Kristų apiplyšusį ir išvarytą, pats Viscontis čia turi viską viduje. Tyla ir prabanga kaip kelionės muzika. Gal vokiečiai ir užmušė amžiną nėštumą. Kurios bijome. Tyli baisi, nostalgiška simfonija, Proustas ir Viskontis su žydų aristokratija kviečia paieškoti, kur jie prapuldė sielas ir laiką. Kur jie prapuldė sielos ekraną, ar kinas ateina į namus, ar jis modernus, normalus. Gabių žmonių knygas išmetė, o pjero nebešviečia ir nedainuoja. Gabių žmonių stogas. A ta sante ir toliau sunkia žmogų, kuo daugiau jį engia. Ar tyla sunki, ar dulkinas ir girtas proletariatas, o aš nekalbu keletą dienų. Sodas namai, mylinti numirėlė Mirusia iš Verčelio. Sena bomba užmušanti jaunas mergaites. Tik kažko delsia. Aristokratija atstumia, bet ir žavi. Gepardai ir femmes du mode, moterys, deimantų sužalotomis lūpomis ir anglų ciagaretėmis. Šakalai, einantys su avimis į Chez Maxime. Hipnotizuojantys veidai. Delonas , pasižymėjęs Visconti veikaluose, vaidina ir le cercle rouge, fantaisie nocturne. Nakties fantazijos persikelia „le Professseur“. Visconti Sandra ir baltos naktys kalba apie Mastrojanį ir J. Marais, meilę prostitutėms, Dostojevskio Petersburgo gatves it Italijoje. Rocco ir jo broliai kaip verkiantys zebrai. Sudaužytas nerealistinis skraidymo aparatas. 1990 metų baltoji naktis svajoja apie aragonišką valstietį. Žmonėms su šviesa niekas neatvers. Natalija ant atelje kilimų. Veidrodžių magija su clair obscur, šviesa tamsa. Bodleriška vaizduotė su velniškais įsimylėjėliais, mokyklinės žinios apie saulažuves ir velnio žuvis. Varliagyvės vėgėlės ir nėgės kaip Rocco broliai su Visconti plunksna ir jo nušvietimu. Nino Roto muzika, Petersburgas negyvas. Valdžia sėdi ant galvos tol, kol pats Dievas mato Visconti, jie jo nėra—nėra ir jų visų. Amerikietiška drovi naktis, Barbiers de Seville Nuomininkui. Amžinasis grįžimo mitas, tragiškas Izoldos ir Tristano mitas. La Scala , o po to –čiku traku. Ir alpstame kaip rožės taikoje. Užnuodytoje žvakių ir vaistų atmosferoje Viskončiui neblogai pavyko baisiai. Kaip daug kas nemėgsta pasakiškos rusų energijos. Tylą tik daugiareikšmiškai galima išžaginti. Aristokratai patys išmetė žmones, savo laimei. Mėnuli, tu gyvenk ir tyliau. Elvyra su savo knyga. Aristokratai neturi, kuo pradžiuginti žmones. Vilkai žiūri link Paryžiaus kaip dekadentai. Niekam neatvertas pasakiškas grožis, nebent. Vokiečiai irgi verkia kaip arlekinai—su gyvenimu atsisveikinti sunku. Senas nugyventas pasaulis niekam nepatinka. Bet pats darbas šventas.
Atgal
.jpg)
