Kultūra
04 28. Ekstremaliai dešinės pakilimas
Dr. Elina Naujokaitienė
Jeigu filosofai neturi ko auklėti, tegul štai žmonių nesikviečia. Vieša aplinka čia nieko daugiau nebešvenčia. Juk aplinkui esančios rusų svajos bus trypiamos. Lietuva - kaip žiurkė kolūkietė. Įdomu, ką šie žmonės vieni kitus įsileidę galvojo, kad susitikti jiems pavyks tik prievarta? Stephane Francois iš CNRS (Nacionalinis Mokslinių Tyrimų Centras), dirbantis su pasaulietinėmis ir religinėmis temomis, patiria krizę, kurioje gyvena prancūzai, bijodami prarasti savo identitetą. Ypač tapatybę bijo prarasti arši antisemitinė „klasikinė“ dešinė. Vengrijoje kraštutiniai dešinieji pasitelkę krikščionybę. Dabar kairuolių lepenistai vadinami profašistiniais neonacistais. Tai 1930 metų paleistos strėlės. Scolarite laique, ką galime įvardinti - Vakarų Europos saulėlydis. Radosi neopopulistinės partijos, tik ar komunistai yra populiarūs, ar priklauso prie vox populis. Europiečius ištiko identiteto ir ekonominės krizės. O pavojai patys akivaizdžiausi ir didžiausi – islamas ir imigracija. Pats priima meilę ir svečius, o paskui nebėra su kuo skaitytis. Dešiniosios jėgos vis labiau dešinėja. Demoerotiniai centrai Šveicarijoje veda partinę ekstremalią dešiniųjų kovą. O šalia šaknijasi minaretų referendumas. Bet jėzuitai patys tvirtina, kad yra vienas Dievas, kaip gi paaiškinti šį ekspansinį stovį? Norvegijoje tvarkos siekiama per progreso partiją, kuri irgi yra neopopulistinė. Greet Wilders partijoje kovoja už laisvę. Italijos pavyzdys, jog normalinę savo veiklą Berluskonio dešinieji ministrai pateko į ministrų kabinetus. Tačiau atsisakė antisemitinės retorikos. Sionistinės prakalbos neliko. Tiesai nušviesti turbūt komunistinės edukacijos neliko? Visur pirmame plane islamofobija. Mouvement social italienne, italų nacionalinis socialinis judėjimas, tai 1995 metais transformuota fašistinė partija su jos tvarkos atmosfera. Nacionalinis šefas teikia impulsų. Neopopulistinės italų partijos išlaiko distancijas su liberalais. Jie kritikuoja globalizmą. Vedama griežtumo ir atšiaurumo politika. Marine Le Pen veda antikapitalistinę kovą. Tai socialinis 1943 metų respublikos fašizmas, anot Hollando humanizmo šalininkų. Neopopulistinės „socialinės kančios“ atsirado dėl „kolonizacijos“, noro atlikti „populiacijos substituciją“. Ekstraeuropietiška emigracija daugiausia musulmoniška. Modernieji liberalai Vakaruose, dešiniosios ekspansija. Tai vis nacionalinių istorijų traumatizmai. Karininkų diktatūra (Dictature des colonels, 1967-1974). Lietuvių kalbai bus nejauku patapus kalbiniu Judu. Kai nebus žmonių, kalbos, o bus tik skaičiai. Prancūzai sulaukė l‘aube doree, auksinės aušros, kuri regi, kad grynakraujų prancūzų kelios dešimtys procentų, kiti su prancūzais maišyti negrai ir arabai. Žvakė nesiunčia bieso pasimylėti. Prancūzams užgintas per kalbos gryninimą net literatūrinis darbas. Purslai. Marina Le Pen ir Nicolas Sarcozy atvirai neonacistiniai, todėl pilna visur marginalizuojamų kairiųjų gošistų. Graikijoje ir Ispanijoje yra ir dešiniųjų (Franko diktatūra, o Vokietijoje nacizmas likviduotas). Dabar vedama radikali kova prieš musulmonus, Dalida tipo dainas – Je suis malade comme une legume. Chiraco artistai tokiomis sąlygomis nebegalėjo mirti. Nei varnas, nei gandras nebešoka ir nebedainuoja parole parole, ti amo. Fašistinė etiketė dešiniesiems nyčeistams - jų filosofinis epikūriškumas. Prietaringa filosofija gali būti denonsuojama ir kaip filosofinis misticizmas. Filosofinis monstras. Su antikiniais potėpiais Nyčė atrodo kaip idealistų apnuogintas, nedaug ir iki jo pakarimo arba paskandinimo. Netoli ir iki biblijos ir iki filosofinio kanono paskandinimo. Gai Savoir Nyčė rašo apie jūrą, šviesą ir saulės žaismas žvėrims, kuriame miršta paprasčiausias žmoniškumas. Sokratas, neoplatonikai, Epikūras, konstatuojantis vokiečių meditaciją. Nyčės Aurore įkvepia ultradešinę. Nyčė meditacija ir epikūrizmu šlovina kūną ir gyvenimo filosofiją. Medicininė doktrina pagydo, išlaisvina nuo skausmų, pasigydęs Nyčė tampa Epikūro pacientu. Dietos, ataraksijos ir tobulos estetikos aspektas. Idilinė filosofija su Epikūru kaip kelionė su šešėliais, Poussinas, šveicariški ir itališki peizažai. Nyčeistinės vertės matomos kaip ankstesnės Vokietijos transvaliuacija Prancūzijoje, tik puristinė, kur skamba šūkis „Prancūzija prancūzams“. Žmonės maišyto kraujo tikriausiai buvo atleisti kaip prekės. Genealoginė dekriptacija geriausiai vyksta sode. Filosofinis epikūrizmas su dešiniųjų apolonais. Pusiausvyra ir filosofija suteikia galimybę išgyventi formų pilnatvę. Tikrai dekadentiškas Nyčė išmoko meilės filosofijos ecce hommo ir Linksmasis mokslas iš Vakarų prieš grynakraujus prancūzus buvo kaip askezė ir morbidiškumas. Valdžios kėdė paskui pastatyta ir traiško grynakraujus, ir deda jiems žydinčius augalus. Filosofinis maskaradas, kur tenka pažiūrėti ar pačioms lietuvėms gera pas tėvus kaip Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos marčioms (baudžiava, niuksai, ujimas, savo gyvenimo paaukojimas, brolių ir seserų vaikų auginimas, atsisakius savo asmeninio gyvenimo ir šeimos bent svetur) ir Lietuvoje. Bet Epikūras išdygsta ir tarp socialistų bei jėzuitų. Literatūrinis prancūzų egoizmas. Juk sumindžiojus žvakę galima pasakyti, kad kito karjera tavęs ir neliečia. O atėjus tarp lietuvių prasidės negyvenimas. Net filosofijai turbūt neatrastų ko nors grynakraujo kaip žmogus.
Atgal
.jpg)
(1).png)
