Į pradžią
06.11. Lukašenka Putino glėby: ar Lietuvos politikai suvokia realybę?
Stasys Buškevičius
Baltarusijos režimo įvykdytas lėktuvo nusodinimas kuriam laikui pažadino įprastai tarptautiniuose santykiuose nelabai susivokiančius Lietuvos politikus, ne vienam jų suteikdamas progą viešai išrėkti karingą žodžių tiradą, prisodrintą aptakiai grėsmingomis, „griežtą atsaką“ žadančiomis frazėmis.
Kiek pabruzdėjusi, Lietuvos Vyriausybė netgi ėmėsi šiokių tokių, iš žodinio pasipiktinimo rėmų išeinančių priemonių – uždraudė per Baltarusijos oro erdvę skrendantiems lėktuvams leistis Lietuvoje. Kiek tokios priemonės pakenks represijomis savo šalies žmones smaugiančiam „Batkai“, dar parodys ateitis, tačiau kol kas Aliaksandras Lukašenka nokauto nepatyrė. Net ir iki nokdauno dar toloka.
Panašu, kad žodžiais smarkūs Lietuvos politikai šiam kartui poveikio priemonių arsenalą kaip ir išbaigė, todėl netrukus grįžo prie įprastinės darbotvarkės: vaivorykštinių perėjų dažymo, diskusijų apie partnerystes, q, x ir w raidžių naudojimo pasuose ir kitų darželinukams suprantamų reikalų.
Stasys Buškevičius Asmeninė nuotr.
Gaila, tačiau be trumpalaikio patriukšmavimo, mūsų šalies politikos grandai taip ir nesugebėjo bent kiek atidžiau paanalizuoti esamos geopolitinės padėties bei paprognozuoti galimų ateities scenarijų.
Matyt, valstybės moterims ir vyrams toks uždavinys yra aiškiai per sunkus, nors padėties rimtumą ir galimas įvykių pasekmes gali suvokti net ir žemėlapį pažįstantis ir bent kiek istorija bei nūdienos politika besidomintis moksleivis. Tad kokioje padėtyje atsidūrė Lietuva?
Ilgą laiką tarp Rytų ir Vakarų sumaniai laviravęs savanaudis A. Lukašenka, smaginosi kabindamas Vladimirui Putinui makaronus apie bendrą slavų valstybę, tačiau iš baimės prarasti savo postą darė viską, kad išlaikytų bent dalinį Baltarusijos savarankiškumą.
Taip buvo iki pastarųjų metų įvykių, kai neapsikentę baltarusiai išėjo į gatves protestuoti, o tarptautinė bendruomenė (daugiausiai Europos Sąjunga ir ypač Lietuva) pradėjo diplomatinėmis ir ekonominėmis priemonėmis spausti diktatorių, galutinai palaidodama jo viltis tikėtis kokio nors sutarimo su Vakarais.
Vladimiras Putinas ir Aliaksandras Lukašenka
Koks viso to rezultatas? Savaime suprantama, Aliaksandras puolė į glėbį savo auksinės progos išlaukusiam Vovai. Ir šis jo jau nebepaleis: valstybių vadovai sutarė ne tik dėl ekonominės ir politinės pagalbos, bet ir dėl dar glaudesnio bendradarbiavimo, o tiksliau – gilesnės Rusijos ir Baltarusijos integracijos.
Visiems, išskyrus Lietuvos politikus, jau tapo akivaizdu, kad savarankiškos Baltarusijos nebėra, tai jau de facto Rusijos Federacijos gubernija.
O dabar paimkime žemėlapį ir pažvelkime: esant tokiai padėčiai, Lietuva su Rusija (Karaliaučiaus sritimi) ribojasi ne tik prietvakariuose, prie to pridėkime dar papildomus 679 Baltarusijos sienos kilometrus rytuose. Matome, kad geografiškai Lietuva yra suspausta Rusijos „replių“.
Pabandykime bent įsivaizduoti, ką mums tai reikštų karinio susidūrimo atveju, kai vienintelis kelias, iš kur galėtų atvykti NATO sąjungininkų pagalba – lengvai atkertamas Suvalkų koridorius. Baltijos jūroje, deja, šeimininkauja Rusijos karinis laivynas.
Sudėtinga tarptautinė padėtis reikalauja įžvalgios, šaltos ir protingai apskaičiuotos užsienio politikos, o pats svarbiausias bet kurio sprendimo priėmimo kriterijus turėtų būti atsakymas į paprastą klausimą – kaip šis veiksmas prisidės prie valstybės išlikimo ir stiprinimo?
Tačiau kokiems interesams atstovauja ir kokiais kriterijais remdamiesi priima sprendimus dabartiniai užsienio politikos formuotojai, bent jau man išlieka paslaptimi.
Atgal
.jpg)
