NAUJIENOS
06.15. Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės kalba, pasakyta Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienų minėjime Lukiškių aikštėje
Gerbiami Valstybės vadovai,
Ekscelencijos ambasadoriai, Seimo nariai, visi šio renginio dalyviai, mieli Lietuvos žmonės, kurių likimuose tremtis paliko amžiną įspaudą,
Labai simboliška, kad birželio keturioliktąją kartu sujungiame iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus žodžius – „gedulas“ ir „viltis“.
Gedėti turime ko. Okupacija, trėmimai, karas – tai sulaužyti daugybės žmonių likimai, sudaužytos svajonės, vienas nuo kito atplėšti artimieji. Tai savos valstybės netektis ir geliantis benamystės jausmas.
Galime tik pasvajoti, kaip atrodytų mūsų šalis šiandien, kokia būtų Lietuva, jei ne išorinė agresija, pamynusi teises, sunaikinusi daugybę gyvybių ir sukėlusi tiek skausmo.
Jono Česnavičiaus nuotraukos
Okupacija, visko, kas buvo kurta dešimtmečiais, subyrėjimas į šipulius, sugriautas ne tik valstybės, bet ir atskirų žmonių tapatumas, o dar po metų – masinė tremtis, visų Lietuvoje gyvenusių tautinių bendrijų „žiedo“ nuplėšimas – tai ta trauma, kuri, kaip pabrėžia psichologijos profesorė Danutė Gailienė, vis dar veikia mus, vis dar kausto patirto siaubo atminties čiuptuvais.
Tačiau šalia gedulo stoja viltis, kaip priminimas to, kad net pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis, susidūrę su brutalia jėga, ištremti į amžino įšalo žemę, savaitėmis keliavę gyvuliniais vagonais, niekinami ir žudomi mūsų pirmtakai nepalūžo, neišnyko, neišdavė savęs, sugebėjo išgyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, atsigauti, grįžti į Tėvynę, kovoti už laisvę, kurti ir kantriai dirbti, auginti vaikus, perteikdami jiems Tėvynės meilę ir papročius, kad niekada neužgestų tos kibirkštys, iš kurių Atgimimo metais vėl suliepsnojo laisvės ugnis.
Visa tai yra vilties žinia. Vilties, kad nėra tokių iššūkių, su kuriais neverta kovoti, kad niekada nedera nuleisti rankų ir net beviltiškiausiose situacijose, jei kantriai, ištvermingai atliksime tai, ką privalome daryti, būtinai prasiveršime į šviesą.
Tokiuose šventiniuose minėjimuose vis mažiau tiesioginių praeities tragedijos liudytojų. Šiandien aikštėje yra nemažai žmonių, kurie jau gimė Nepriklausomoje Lietuvoje, kuriems okupacija tėra tėvų, senelių pasakojimas. Labai svarbu, kad jis būtų pasakojamas, kad mūsų atmintis būtų gyva. Nes, kaip giedame himne –iš praeities stiprybės semiamės. Išbandymai ne tik trikdo, bet ir sustiprina bei moko atjautos kitiems. Šiandien mes galime būti kartu su broliais ukrainiečiais bei baltarusiais pirmiausia todėl, kad patys turime istoriją, kuri skatina vertinti laisvę.
Visą sovietmetį mus mokė slėpti savo tikruosius jausmus ar principus, laikytis režimo taisyklių, jos nurodė, kada liūdėti, o kada džiaugtis bei švęsti. Dabar mes turime pasirinkimą patys garsiai kalbėti apie tokias žaizdas, kurios visuomet paliks randus, kad ir kiek metų bepraeitų, kad ir kiek naujų kartų beateitų. Mes galime patys kurti istoriją, prisiimdami visą atsakomybę už kiekvieną pasirinkimą.
Kalbėti apie praeities išbandymus svarbu ir todėl, kad neturime leisti jiems pasikartoti. Okupacija, trėmimai – visa tai yra neapykantos materializacija. Paprastai ji kaupiasi po truputį, pamirštant klausytis vienam kito, leisti kitam tiesiog būti, nesuvokiant, kad teisės be pareigų, laisvė be atsakomybės virsta tik pretenzijomis ir negyvendinamais lūkesčiais.
Šiandien vėl jaučiame įtampą prie Lietuvos sienų, girdime grasinimus. Turime būti susitelkę, drąsūs ir išmintingi. Tačiau ne mažiau svarbu kovoti ne tik su išorės agresijomis, bet ir su mūsų viduje susikaupusiomis nuosėdomis ir pykčiu.
Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido minėjimo dienos yra labai gera galimybė dar kartą pajusti vienybę, kuri, tikiu, yra stipresnė nei visos tikros ir menamos mūsų skirtys.
Atgal
.jpg)
