VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

NAUJIENOS

06.15. Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kalba, pasakyta Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienų minėjime Lukiškių aikštėje

Jūsų Ekscelencijos,

Gerbiami Seimo nariai, garbūs svečiai!

Šiemet minime Lietuvai itin skaudžių 1941 ir 1991 metų įvykių sukaktis. Sausį minėjome Laisvės gynimo 30-metį, birželį sukanka 80 metų nuo Lietuvos gyventojų masinių žudynių ir trėmimo − tragedijos, kuri vėliau buvo pavadinta „Juoduoju birželiu“.

1940 m. birželio 14-ąją, tą pačią dieną, kai hitlerinės Vokietijos karinės pajėgos įžengė į Paryžių, stalininė Sovietų Sąjunga pateikė ultimatumą Lietuvos Vyriausybei.

Ultimatumas, siekiant išvengti aukų, buvo priimtas. Nepriklausoma Lietuvos valstybė baigė savo egzistavimą. Prasidėjo penkis dešimtmečius trukusi okupacija, kurios vienas tragiškiausių momentų – birželį prasidėję trėmimai.

Jono Česnavičiaus nuotraukos

Šiam šiurpiam veiksmui ruoštasi net metus laiko, nuo birželio 1940-ųjų iki birželio 1941-ųjų. Per tą laiką vyko suėmimai, sulaikymai, politinės represijos, tačiau dar ne tokia apimtimi.

1941 m. birželio 14-ąją prasidėjo tikras košmaras, kai per vieną savaitę iš Lietuvos buvo deportuota apie 18 tūkst. žmonių.

Masiniai trėmimai, giliai sukrėtę visą kraštą, palietė visus gyventojų sluoksnius, visas tautines bendrijas − lietuvius, lenkus, žydus, rusus, gudus.

Žmonės buvo išplėšti iš savo gimtinės, artimųjų rato, prarado nuosavybę, darbą, buvo jėga perkelti į netinkamas gyvenimui vietas, priešišką aplinką, svetimą kultūrą.

Ištremtieji fiziškai naikinti kalėjimuose ir lageriuose, tik trečdaliui Birželio 14-osios tremtinių po sunkių išbandymų pavyko sugrįžti į Lietuvą, likusieji arba žuvo, arba jų likimas nežinomas.

„Juodojo birželio“ trėmimus sustabdė prasidėjęs karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos.

Lietuvą, jau įgąsdintą ir supriešintą, paskandintą suirutėje, užliejo nauja prievartos banga, kurioje reikėjo išlikti, išgyventi, išsaugoti savo namus, šeimą, artimuosius ir išlikti žmogumi.

Taip birželio 14-oji įėjo į Lietuvos istoriją − per ultimatumus, prievartą, trėmimus, praradimus ir netektis. Tačiau − ne tik.

Kartais įvykius patys, sąmoningai ar nesąmoningai, deriname prie datų, kad būtų atkurta istorijos pusiausvyra, kartais datos ir įvykiai prisiderina patys.

1949 m. birželio 14 d. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIKʼas) paskelbė Lietuvių Chartą.

Moralinį kodeksą, kuriame įsipareigota, kad Pasaulio lietuvių bendruomenė vienytų visus už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius. Siektų išlaikyti, kurti bei ugdyti lietuvių tautos gyvastį, jos kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas ir remti nepriklausomos Lietuvos valstybę.

Šis birželio 14-osios dokumentas turėjo didžiulę reikšmę telkiant pastangas siekti Lietuvos nepriklausomybės.

Birželio 14 d., 1978-aisiais, buvo įkurta pogrindinė organizacija Lietuvos laisvės lyga, atlikusi svarbų vaidmenį siekiant nepriklausomybės.

Dar po ketverių metų JAV Prezidentas R. Reiganas, itin daug nusipelnęs atkuriant Lietuvos valstybingumą, birželio 14 d. paskelbė Baltijos laisvės diena.

Būtent šią birželio dieną 1992 m. jau valstybingumą atkūrusioje Lietuvoje įvyko referendumas „Dėl buvusios TSRS kariuomenės, dabar priklausančios Rusijos Federacijai, besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos teritorijos ir padarytos žalos atlyginimo“.

Galop − birželio 14 d. 2005-aisiais įvyko pirmasis oficialus Europos Parlamento komiteto narių vizitas į Lietuvą, tapęs reikšmingu žingsniu integruojantis į Vakarų pasaulį.

Taip istorijos ratas, regis, užsidaro − primindamas, kad ir juodžiausioje tamsoje visada išlieka vilties spindulėlis, parodantis kelią ir leidžiantis nepalūžti.

Prisiminkime tai nepamiršdami Birželio 14-osios!

Ji, tapusi viena juodžiausių dienų mūsų šaliai, vėliau atgimė reikšmingų sprendimų simboliu.

Atmintis, kurianti ateitį.

Dėkoju už dėmesį.

Atgal