VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Pasaulis

06 04. Profesorės iš Danijos giminės istorija sujungia Plungę su Zimbabve

Dalia Plikūnė

Apie migracijos procesus reikėtų kalbėti ramiau ir nedalyti pasaulio problemų į savas ir svetimas, yra įsitikinusi į Pietų Afriką prieš daugiau nei šimtmetį išvykusios litvakų šeimos palikuonė profesorė Amanda Džiulija Hamar (Amanda Julie Hammar), vadovaujanti Kopenhagos universiteto Afrikos studijų centrui.

Stebėdama diskusijas Europos Sąjungoje apie tai, kaip gi reikėtų bendrai tvarkytis su migrantų klausimu, A. Hamar susidarė įspūdį, kad Europą bandoma paversti lyg gynybiniu fortu.

"Aš suprantu, kad tai yra didžiulis iššūkis tvarkytis su tokia daugybe pažeidžiamų pabėgėlių ir rasti pozityvių būdų juos paremti. Bet tai - iššūkis ne vienai šaliai, tokiai kaip Italija, kuri tampa daugeliui pabėgėlių pirmąja atvykimo vieta. Su tuo turi tvarkytis visa Europa. Bet tai turi būti daroma žvelgiant tiek iš etinės, tiek iš pragmatinės ir finansinės perspektyvų", - sakė Eltai A. Hamar.

"Aš esu zimbabvietė visa savo esybe", - sakė 55-erių prof. A. Dž. Hamar, kai su ja susitikome centre Vilniaus, kuriame ji lankėsi savo buvusių studenčių įkurto Afrikos tyrimų ir konsultacijų centro "Afri I Ko" kvietimu skaityti paskaitos. - Pirmą kartą į Lietuvą atvykau prieš trejus metus, bet ne todėl, kad tyrinėjau savo žydišką praeitį, bet todėl, kad buvo Afrikos savaitė".

A. Dž. Hamar seneliai tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės yra gimę Lietuvoje. "Aš nedaug žinau apie istoriją tėčio giminės, kuri nebuvo tiek smalsi, bet kai kurie mamos giminės sudarė savo šeimos genealoginį medį", - sakė ji.

"Mano prosenelis Markusas Grilas (Marcus Grill) buvo iš "Vorne", tai yra Varnių, o prosenelė Faiga Bruš (Faiga Bruch) - iš "Plungian", lietuviškai tai būtų Plungė", - atsivertusi užrašus, kuriuose pasižymėjusi vietovardžius jidiš ir lietuvių kalbomis, vardino A. Dž. Hamar.

Pašnekovė žino, kad jos proseneliai vertėsi prekyba ir gyveno Žemaitijoje iki 1895 metų. "Devynioliktojo amžiaus pabaigoje reikalai ėmė klostytis prastai, daugybė žydų, taip pat ir mano proseneliai, išvyko iš Lietuvos dėl (carinės Rusijos vykdytų, - ELTA) pogromų, įvairių apribojimų", - pasakojo A. Dž. Hamar.

Moteris prisipažino niekada nebuvusi Žemaitijoje, kur gyveno jos protėviai, tačiau žino, kad Plungėje žydų gyventa nuo seno. "Plungės kapinėse yra antkapių, datuotų nuo XV amžiaus, tad žydai ten gyveno ilgą laiką. 1847 metais šiame mieste gyveno 2197 žydai, 1941 metais - apie 1800 žydų nužudė naciai", - kalbėjo A. Dž. Hamar.

Pašnekovė prisipažino turėjusi apie visa tai pasiskaityti. "Mano seneliai nedaug kalbėjo apie tą istorijos etapą. Mano tėvai ir aš augome Pietų Afrikoje, mes buvome Pietų afrikiečiai. Ši žydų bendruomenė nemąstė apie save kaip apie lietuvius. Kadangi gimiau Zimbabvėje, visą laiką suvokiau save kaip zimbabvietę", - sakė profesorė, galinti daug ir aistringai kalbėti apie savo gimtą šalį.

Kai jos proseneliai pasiekė Afrikos krantus, Zimbabvė buvo betampanti britų kolonija. Vėliau ji buvo pradėta vadinti Pietų Rodezija, administruota kaip Rodezijos ir Njasalendo federacijos dalis. Tai suiro 1964-aisiais, o 1965 metais neteisėtą nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės deklaravusi sukilėlių baltųjų mažumos Vyriausybė ją pavadino Rodezija.

"Tai buvo imperializmo era, vyko didžiulis judėjimas iš Europos į Pietų Afriką, ir mano proseneliai kartu su šia migracijos banga ten pakliuvo. Kai kurie įsikūrė Zambijoje, Livingstono mieste, kiti - Zimbabvėje, daugiausia Bulavajuje. Tuo metu tai buvo prekybos centras, daugybė žydų prekeivių vyko į tą vietą", - pasakojo A. Dž. Hamar.

Iš pasakojimų moteris žino, kad naujakurių gyvenimo sąlygos ten buvo labai paprastos. "Mano prosenelis Markusas savo pirmąją parduotuvę Bulavajuje surentė iš lentų, kol palengva per dešimtmečius jis vystė įvairius verslus", - kalbėjo A. Dž. Hamar.

M. Grilas ir F. Bruš užgyveno "10 ar 11 vaikų", jie gyveno Bulavajuje ir kitame mieste Livingstone, vertėsi prekyba: "kai kas sekėsi, kai kas - ne, bet jie ten praleido apie 60 metų". Jų dėka Livingstone atsirado pirmasis kino teatras, kuris vadinosi "Grill cinema".

"Vienas iš vaikų būdamas aštuoniolikos sunkiai susirgo, ir jį nusiuntė pas pusbrolius į Keiptauną (Pietų Afrikos Respublikoje, - ELTA). Ši istorijos dalis yra jau arčiau manęs, nes tai buvo mano mamos tėtis. Jis paliko Pietų Rodeziją ir Keiptaune įsitraukė į pusbrolio verslą. Galiausiai atsidūrė provincijoje, žemdirbių bendruomenėje, ir pradėjo smulkų verslą. Mano mama ir jos sesuo ten gimė. Jos paskui išvyko į Keiptauną, kur lankė mokyklą, galiausiai ten atvyko ir mano senelis, bet 1950-aisiais jis grįžo į Zimbabvę", - sakė A. Dž. Hamar.

Profesorė pasakojo, kad 1950-aisiais atvykęs į Hararę, kuri dabar yra šalies sostinė, senelis pradėjo verstis paprasčiausiai gamindamas čiužinius ir pagalves, ir iki gyvenimo pabaigos jis taip išplėtojo savo verslus, kad įkūrė baldų gamyklą, kurioje buvo įdarbinęs 400 žmonių.

"Aš nesu verslo žmogus ir mano tėvai tokie nebuvo, bet šie žmonės, vyrai ir moterys, kurie atvyko į Afriką iš Lietuvos, ieškojo galimybių, nors ir nebuvo puikiai išsilavinę. Mano prosenelis galėjo skaityti ir rašyti, tačiau jis nebuvo labai išsimokslinęs. Verslui nereikia formalaus išsilavinimo, tam reikia gudrios galvos", - šypsojosi A. Dž. Hamar.

Abu pašnekovės tėvai gimė Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune, jie į Zimbabvę atvyko vėliau. A. Hamar tėtis - chirurgas, mama dirbo švietimo srityje. "Jie buvo pažangių politinių pažiūrų. Mano mama palaikė išsivadavimą, nepalaikė baltųjų mažumos Vyriausybės. Mano mamai nepatiko tai, kas vyksta Pietų Rodezijoje, ir ji nežinodama, kada šalis taps nepriklausoma, spaudė mano tėvą palikti šalį", - pasakojo A. Dž. Hamar.

1977 metais pašnekovės mamai pavyko pasiekti savo, ir jie išvyko į Izraelį. "Ne todėl, kad manė, jog Izraelis - puiki vieta, bet tuomet buvo sunku nuspręsti, kur vykti. Aš tuomet buvau septyniolikos, ir, deja, jie pasiėmė mane kartu. Man tai nepatiko, aš esu labai stiprių politinių įsitikinimų. Po septynių mėnesių išvykau į Jungtinę Karalystę, kur baigiau savo pirmąsias studijas", - sakė A. Hamar.

1982-aisiais moteris susikrovė lagaminus ir sugrįžo šįkart jau į nepriklausomą Zimbabvę. "Tai buvo mano šalis, ta vieta, kuriai jaučiau labai šiltus jausmus. Aš gavau darbą vienoje iš ministerijų, tapau tarnautoja, buvau užsidegusi kurti naująją Zimbabvę", - sakė A. Dž. Hamar.

Moteris iki 1990-ųjų patarinėjo valdžiai vystymosi klausimais. Paskui išvyko į Londoną baigti magistro studijų ir vėl grįžo. "Kai parvykau, reikalai ėmė keistis, vyriausybė buvo spaudžiama Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko imtis struktūrinių pertvarkų, teko veržtis diržus, karpyti viešojo sektoriaus išlaidas, valdančiajai partijai tapo vis sunkiau išlikti. 1990-aisiais buvo daug protestų prieš valdžią, spaudimo prezidentui Robertui Mugabei ir valdančiajai partijai, į ką jis labai žiauriai reagavo. Dešimtojo dešimtmečio viduryje pajutau, kad nebegaliu dirbti valdžiai, nes nebetikėjau tuo, ką jie daro", - kalbėjo A. Dž. Hamar.

Tuomet ji išvyko į Daniją, kur baigė doktorantūrą. 2000-aisiais šalį ištiko didelė konstitucinė krizė, balsavimo dėl naujo Konstitucijos projekto rezultatai buvo nepalankūs R. Mugabei. Mokslininkė pasakojo, kad tuomet iš profsąjungų judėjimo iškilo nauja opozicija, kurią parėmė ir baltieji ūkininkai iki tol, 1990-aisiais, išlaikę stabilius santykius su R. Mugabe, nes buvo užsienietiškos valiutos tiekėjai. Tai pasikeitė po to, kai jie išreiškė paramą opozicijai.

"Tapę opozicijos rėmėjais jie tapo nebepriimtini R. Mugabei, kuris juos nubaudė ir pasinaudojo tuo politiškai. Jis pasakė: mes įgyvendinsime paskutinį revoliucijos etapą - atimsime kolonistų užgrobtas žemes ir atiduosime jas juodiesiems zimbabviečiams", - dėstė A. Dž. Hamar.

Paklausta apie tai, kokie jausmai kyla žvelgiant į šalį dabar, mokslininkė neslepia, jai nepaprastai skaudu.

"Man yra labai skaudu žiūrėti į tai, kas buvo sugriauta - sveikatos apsauga, švietimas, nedarbas siekia 80-90 procentų, žmonės kenčia. Tuo pačiu ten gali rasti žmonių, kurie šiame sudėtingame kontekste daro nepaprastus dalykus, dirba įvairiose organizacijose, yra malonūs vieni kitiems", - sakė A. Dž. Hamar, kuri dar vis vyksta į šalį jau kaip mokslininkė vykdyti tyrimų.

Profesorė neturi aiškaus atsakymo į klausimą, kas bus, kai R. Mugabės, kuris yra 91-erių, galiausiai nebeliks, bet ji yra įsitikinusi, kad valdančioji partija neišnyks. Joje pačioje esą yra nemažai įtampų, kas toje situacijoje laimės - kol kas neaišku.

Skurdui alsuojant į nugaras nemažai net ir išsilavinusių žmonių paliko šalį, dalis jų bėgo dėl ekonominių priežasčių, kiti - dėl to, kad buvo persekiojami dėl politinių įsitikinimų. Vis dėlto, pasak mokslininkės, jie nesudaro didžiosios migrantų iš Afrikos dalies.

Atgal