Poezija
2024.10.19. Baltijos jūra
Rita Bijeikytė – Gatautė
Šoka bangos lyg mergaitės,
Taškosi lengvais purslais.
Moja rankom lyg dievaitės,
Šypsosi mielais veidais.
Gintarai į krantą plūsta,
Iš gelmių jūros slaptų.
Bangos ošia, bangos lūžta,
Pilnos bangos gintarų.
Jūra, jūra ta dievaitė,
Puošiasi spalvom rytais.
Rašė posmus tau Maironis,
Džiaugėsi tavais kerais.
Jūra, jūra ta bekraštė
Daužosi bangų kalnai.
Siela rimsta prieš didybę,
Kai save šalia matai.
Iš gelmių, iš tolimųjų
Supasi minčių purslai.
Iš versmių, iš giliųjų
Liejasi šviesos srautai.
Išdidžiai su vėtrom grįžta
Jūriniai žvejų laivai.
Bangos dunda, bangos gaudžia,
Gintaro pilni krantai.
Klaipėda – Lietuvos širdyje ( 100 metų jubiliejus )
Nesustabdysi jūros bangavimo,
Nenukreipsi srovės atgalios.
Bet įlipęs į ją pajausi,
Kad vėl stovi ant savo bangos!
Stovi take saulėlydžio apšviestas,
Jūros vartus tolyje matai.
Laisvai pinas minčių sonetas,
Tarsi valtelės supas posmų žiedai.
Šimto metų jubiliejui vainikas
Supas iškeltas Lietuvos širdyje.
Lietuvininkų krašto kovos atminimas
Gyvas per amžius išliks Viltyje!
Šv.Baltramiejaus dieną
Tą minutę, tą valandą, tą dieną
Žino kaip, kur, kada pulkais rikiuotis.
Jau, orui atvėsus, ruošias gandrai
Iš gimtųjų namų plasnoti.
O laukais keliauja, lazdą iškėlęs, senelis,
Purto vainiką nuo stambialapių klevų
Ir nuo drebulės, beržo lengvas vėjelis
Nubraukia lapus tarsi plaukus nuo savo pečių.
O liepsnojančios rudenio spalvos,
Gležni žiedlapiai kvepiančių gėlių!
Tuoj nenuorama vėjas atšėlęs
Per akimirką išnešios visur jus.
Išnešios, nupūs ir nublokš į šalį,
Tik nekaltinkim jo ir neliūdėkim.
Kas atrodo, seniai išskrido ar nuskambėjo
Pavasarį vėlei sugrįš, kaip gandrai.
Pagal I.Kantą
Nenulaužkim menko augalėlio
Ant smėlėto pajūry kupsto.
Neužmuškim mažo vabalėlio
Ant žemelės margo rūbo.
Kas gulėt prie kojų turi,
Neužkelkime aukštai kaip stabo
Ir kiekvieną žodį apgalvoję,
Tarsi deimantu dalinkimės prie stalo.
Su meile kilkime ir aukim,
Iš širdies gelmių Aleliuja traukim
Ir kasdienybėj vartus atkelkim,
Link Karaliaus sodų žvelkim.
Gyvenimas išaustas iš draugystės gijų,
Iš giminystės aukso siūlų.
Tą vienintelį gyvenimą branginkim,
Iš rankų Viešpaties kaip dovaną priimkim
Draugei iš Odesos
Laimės paukštė lydėjo dienas,
Naktys buvo kaip dienos šviesios.
Draugės balsą girdėjau dažnai,
Mintys aidu skriejo per sienas.
Mes buvom artimos kaip sesės,
Galvojom taip bus amžinai.
Dalinomės draugystės duona,
Kalbėjomės telefonu ilgai.
Sklaidau namų valgių knygą:
Kaip paruošti papriką, baklažanus
Dažnai ruošiau skanius patiekalus,
Tai receptai draugės iš Odesos.
Dabar paskambinus, girdžiu: ,,ryšio nėra”
Nejaugi draugė kur išvyko?
Juk ten raketos skraido mirtį nešančios,
Visos namų sienos krauju ir gėla aptaškytos!
Bet…rišys gerumo tarp draugių liko!
Kurio joks dronas, laikas nepajėgus nutraukt!
Ir nebaugi jokia grėsmė, agresija,
Nepajėgi nutraukt draugystę, kuri nesensta.
Per jurginų lauką
Per jurginų lauką bėga saulės zuikutis,
Joks vėjas negali jo pavyti.
Taip žodis užgimęs- žemėj vaikutis,
Jo balsas nuaidi ir nori skristi.
Nori skristi per širdis, ne medžių viršūnėm,
Per sausrą, lietų, netektis pakilti.
Nori kviesti iš tolių, nepasiekiamų aukščių,
Ilgesiu į širdį taką praminti.
Taką praminti į Viešpaties širdį,
Dialogą megzti, žmogų branginti.
Prieš žiemą
Skuta ir skuta kaip barzdą
Kas savaitė žolę kiemuos.
Suk air suka vis ratą
Masyvus traktorius po langu.
O prisimenu, pjovė pievą tėvelis,
Brydęper vidury dalgiu praeidamas,
Kad išgirdęs pavojų paukštelis,
Spėtų pakil, gyvybę išsaugodamas.
Paukščių sparčiai mažėja,
Nes iškirstos girios, takažolės vysta.
Vėl prieš žiemą skutamos pievos,
Ašaroja lietum namų sienos.
Kur pasislėps prie namo ežiukas,
Ar vabalėlis kur ras vietos peržiemot?
Jei skuta ir skuta žolę
Prieš žiemą traktorius po langu.
Atgal
