Tautos mokykla
07 31. Sugrąžinkime žuvusiam vardą
Petras Bielskis
Skelbiama, kad didžiųjų prievartų metais buvo išžudyta arti milijono Lietuvos gyventojų. Kiti sako, kad virš milijono. Kas dabar besurankios, kas suskaičiuos. Žiūrėk tai vienur eskavatoriaus kaušas išridena žmogaus kaukuolę, tai kitur atkasa kaulelius. Tas abstraktus žuvusiųjų skaičius nieko nepasako. Turi būti dar kažkoks kitas matas, kitas dydis ir reikšmės.
Skaičiai yra negyvi, neturi kančios ir skriaudos turinio. Visai kitaip atrodo, kai skaičiai virsta vardais, jie atgauna savo gimtąsias vietas, turi artimuosius, jaučia šaltį, alkį, pažeminimą. Jų likimas pasidaro pažinus ir paveikus. Žmogus nuvertinamas, kai valingai ar nevalingai iš kokybinių reikšmių pervedamas į kiekybines.
Šilalės meras J. Gudauskas, kovų veteranas, A. Ramanauskaitė, A. Rašinskas
Trečdalis tautos iš unikalių, autentiškų, nepakartojamų kūrybingų asmenybių paverstas ženklais, skaičiais, nuliais. Ir šitiek metų dar vis tebėra skaičiais. Laikui bėgant tie skaičiai nyksta, susilieja ir virsta neperskaitomais heroglifais.
Vytogala (Šilalės rajonas), Stasio Dariaus gimtinė, šventė savo 450 metų istorijos jubiliejų (liepos 22 d.). Kiekvieni metai irgi turi savo turinį, slepia sudėtingus žmonių likimus, Ir metai turi savo veidą. Vėl reikia žmogaus, tik jis sugeba atkurti istoriją. Puiki proga geru žodžiu paminėti tuos, kurie prikėlė tą istoriją. Sakoma, kad Šilalės rajono mero Jono Gudausko valia ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialo tarybos pirmininkės Teresės Rubšytės rūpesčiu Lietuvos nepriklausomybės kovų atmintis geriausiai saugoma visoje respublikoje. Ne tik saugoma, bet svarbiausia atstatoma, sugrąžinama. Jų dėka telkiami žmonės, kuriama išmintinga, vertybes suvokianti bendruomenė. Ir dabar Upynos valsčiuje žuvusiems partizanams, kurie paversti skaičiais, kurių net kapavietės ištrintos, kurie pakasti kažkur, tiems atidengti monumentai. Paminklinį Vytės kryžiaus ženklą Upynos žuvusiems partizanams sukūrė Kauno technologijos universiteto “Ąžuolo” žygeivių klubo nariai – Rimantas Milkintas, Paulius Dambrauskas, Juozas Dapkevičius, Ingrida Kusienė. Pirmą kartą iškalti išvarytųjų vardai: Bagdonas Kazys-Ūdra, Henrikas Oskaras-Paulius, Jonikienė Vanda-Kengūra, , Petrošius Aleksas-Lapinas, Norvaiša Vaclovas-Algirda, Šaltys Bronius-Sakalas, Urbonas Bronius, Vinikas Petras, Beržinis Povilas-Ąžuolas…
Upynos paminklas partizanams
Vytogalos apylinkėse kovojusių ir už Lietuvos laisvę žuvusių partizanų Jurgio Kovecko, Vlado Survilos bei jų būrio vado Antano Suginto pavardes granite iškalė Gerimantas ir Albinas Rimkai. Upynos krašto etnologas ir istorikas Klemensas Lovčikas surinko ir atstatė sugriautų partizanų sodybų išplanavimus, atkūrė ir užrašė šiurpius okupacinių metų įvykius. Klemenso dėka Sugintas iki mūsų dienų ateina kaip legendinis pasipriešinimo vadas, narsus ir bebaimis, be apsaugos vaikščiojęs net dienomis po kaimus. Kartu atkurtas ir dramatiškas laikas – valgantį jį užkapojo kirviu nupirktas Judas.. Arba iš Laukuvos kilusi garsi pogrindžio poete Neringa (Irena Petkutė). Vos dvidešimt metelių nugyvenusi mergaitė nužudyta, leisgyvė pamesta ant grindinio ir kažkokioje pelkėje pakasta. Neleido palaidoti. Bet dabar jos vardu Klaipėdos universitetas įsteigė literatūrinę premiją, kurios laureatais jau tapo poetai B. Pūkelevičiūtė, T. Rubšytė-Ūksienė, V. Brazauskytė-Šveikauskienė, K. Bradūnas, E. Skaudvilaitė. Tarsi kiti poetai pratęsia darbus, kurių neužbaigė Neringa. Tremtinių ir partizanų gyvenimai ir kovos su meile prisimintos, atkurtios ir sudėtos į tris dideles knygas (“Erškėčių keliu”, sudarė Teresė Rubšytė, t.1-3, 1996-2012, 1300 p.). Tai vis tų skaičių kodai arba iššifruoti likimai.
Pagerbimo iškilmėje dalyvavo daug šilališkių partizanų vaikaičių, giminių, bičiulių ir iš toliau atvykusių svečių. Pirmiausia gyvi pasipriešinimo laikų paminklai – iš Jurbarko atvyko buvusio Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio dukra Irena Montvydaitė-Giedraitienė ir iš Vilniaus Seimo narė, Lietuvos Laisvės kovos sąjųdžio vyriausiojo vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Jos abi irgi dar vis tebeieško savo tėvų kapų. Pagarbą pasipriešinimo aukoms pareikšti atvyko Seimo nariai – Vincė Margevičienė, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, vyriausybės nariai- Ingrida Pociūtė, Edvardas Strončikas. Greta plk ltn. Arvydo Daukanto ir pulk. ltn. Leono Stonkaus, Klaipėdos šaulių vado Zigmo Gulbino rinktinių vėliavų išsirikiavo Mažeikių, Tauragės, Plungės, Šilalės politinių kalinių ir tremtinių vėliavos.. Karo kapelionas jūrų komandoras leitenantas Remigijus Monstvilas malda pašventino monumentą. Tarsi ritualas net trumpas vasaros lietus pašlakstė. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras “Aidas”, vadovaujant prof. Tadui Šumskui, sugiedojo Lietuvos himną. Ir visiems palengvėjo, atlėgo širdis lyg būtume suradę tikrąsias kapavietes.
Svečiai Upynoje
Iškilmės tęsėsi. Virš galvų keletą kartų praskrido Tauragės aeroklubo lėktuvai, parasparniai, Vytogaloje prie S. Girėno namų kieme padengto altoriaus Telšių vyskupijos kurijos kanauninkas Algis Genutis ir Upynos klebonas Eduardas Steponavičius laikė Sumą, meldoje minėjo žuvusių vardus. Iki vėlyvo vakaro Vytogala šurmuliavo, vaišinosi kareiviška koše, klausėsi muzikos. dainavo jau baigiamas užmiršti tremtinių ir miško brolių dainas.
.jpg)
