VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

08 17. Tremties vaikai

 

Pokario tremtys paliko negyjančius skaudulius mūsų Tėvynės istorijoje. Dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių žuvo Sibiro platybėse iš bado, ligų, nelaimingų atsitikimų. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRT) duomenimis 1941–1952 metais iš Lietuvos buvo ištremta 279929 žmonės, iš jų 55350 iki 16 metų vaikai, tremtyje gimė dar 18306. Dalis vaikų žuvo net nepasiekę Sibiro, kiti – pirmąją tremties žiemą ar  vėliau. Nebuvo pasigailėta senelių, vaikų, net nėščių moterų, tad dar šimtai kūdikių gimė vagonuose antisanitarinėmis sąlygomis. Tūkstančiai mažų širdelių kentėjo badaudami, šaltyje, vaikystę praleido niekinti, su tremtinio etikete, turėjo mokytis svetima kalba. Tai vienas baisiausių Lietuvos istorijos puslapių.

Pastaruoju metu apie tremties vaikus skelbiama nemažai publikacijų. Šiais metais „Naujojo lanko“ leidykla sudarė ir išleido knygą „Sibiro vaikai“, kurioje publikuotos 14 istorijų, dauguma iš jau skelbtų leidiniuose. Pagal LGGRTC turimą medžiagą pasirodė dokumentinis filmas „Ledo vaikai“, Radviliškyje buvo pristatytas kitas dokumentinis filmas „Tremties vaikai“ apie anuometinių vaikų-tremtinių kelionę į tremties vietas Sibire. Tačiau didžiausias darbas yra šiais metais išleista rašytojo Stanislovo ABROMAVIČIAUS knyga „Tremties vaikai“, skirta LPKTS laikraščio „Tremtinys“ 1000-ojo numerio pasirodymui.

Knygos „Tremties vaikai“ viršelis

Milda Motiejūnienė pakalbino knygos autorių, klausdama, kuo gi ši knyga tokia ypatinga, plačiai praskambėjusi per visą Lietuvą? Jos pristatyme Kauno karininkų ramovėje dalyvavo apie 400 žmonių, kurie džiaugėsi dideliu rašytojo Stanislovo ABROMAVIČIAUS darbu.

Noriu pasakyti, kai tai iš esmės yra kolektyvinis darbas, nes prie knygos pasirodymo prisidėjo virš šimto žmonių, o du kartus tiek jų aukojo pinigus, kad ji išvystų dienos šviesą. Iš tikrųjų, knyga 500 psl., aprašyta 94 gyvenimo istorijos, joje publikuojama 350 mažųjų tremtinių nuotraukų. Tai daugumoje Norėčiau padėkoti už nuoširdų bendradarbiavimą aktyviems žmonėms, kurie ne tik pasiūlė temas knygai, bet ir papasakojo ar kitaip pateikė savo išgyvenimus tremtyje, tuos, kurie užrašė po vieną kitą savo pažįstamų, draugų pasakojimą ir atsiuntė jos sudarytojams. Tai Rasa Duobaitė-Bumbulienė, Ieva Kriaučiūnaitė, Antanas Petrikonis, Aušra Šuopytė, Ingrida Vėgelytė, Zita Vėžienė, Genovaitė Vičauskienė. Didelį pluoštą nuotraukų mums pateikė Čeremchovo tremtinė Palmyra Valiūnaitė. Didelį darbą atliko knygos redaktorė Jolita Navickienė, o išvengti klaidų, netikslumų padėjo mums konsultantas ir knygos maketuotojas buvęs tremtinys Vidmantas Zavadskis. Savitą, patrauklų knygos viršelį sukūrė architektas Aidas Bumbulis.

Manau, kad gausybėje tremties prisiminimų, liudijimų knygose šitoji nepasimes. Vien dėl to, kad tremties geografija plati – nuo Laptevų jūros iki Kazachstano ir Tolimųjų Rytų, kad mūsų knygos herojai iš visos Lietuvos: Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos, Dzūkijos. Ūkininkų, mokytojų, policininkų, eilinių tarnautojų, aukštų Lietuvos kariuomenės karininkų, net generolų, vaikai... Pagaliau buvo baimės jausmas, kad pasakojimai nebūtų panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai: juk tremtis, apsigyvenimas barakuose, badas, netektys tokios panašios, apsikartojančios. Tačiau mano knygos herojai atrado ką pasakyti apie savo gyvenimus mažai tekartodami vienas kitą.

Rašyti apie kitų skausmą, nėra dėkingas užsiėmimas. Kiek žinome, tai jau septintoji Jūsų knyga apie pokario pasipriešinimą, tremtį ar kitus Lietuvos išgyvenimus. 2010 metais, atidengiant paminklą Kaune, Ramybės parke, Partizanų motinoms pasirodė tokio paties pavadinimo jūsų knyga. Žinome, kad esate išleidęs keturias dešimtis knygų ir knygelių (autorius rašo ir vaikams), tad kuo ši Jums išskirtinė?

Man, nebuvusiam tremtyje ir nemačiusiam tų baisybių, šis darbas buvo nelengvas, slegiantis dėl vaikų patirto, o dabar kartu su jau garbingo amžiaus sulaukusių žmonių pergyventais skausmais. Šiandien jaunimui, kuris skaitys šią knygą, bus sunku suprasti, iki kokio lygio buvo nužmogėjęs sovietinis okupantas, siųsdamas vaikus pražūčiai. Štai dabar Kaišiadoryse gyvenanti gydytoja Marytė Cikanavičiūtė-Bagdonienė į gyvulinį vagoną buvo išvežta būdama tik trijų dienų, o visiems mums žinoma Lietuvos Respublikos Seimo narė Vincė Vaidevutė Kauzaitė-Margevičienė gimė gyvuliniame vagone, kai jis 1948 metais atidardėjo į Sibirą... „Mane įdėjo į praplėtė pagalvę - daugiau nieko neturėjo. Mama palingavo galvą ir apsiverkė. Lietuvoje žydėjo alyvos, o čia šėlo pūga, nuo šalčio traškėjo tvoros. Gal todėl, o gal iš siaubo, garsiai klykiau...“ - taip vaizdžiai savo gimimą knygoje pasakoja Vaidevutė.

Sako, kad svetimo skausmo nebūna. Kaip sakiau, ir man buvo sunku kartu su knygos herojais pragyventi jų gyvenimus, vienas už kitą sunkesnius, tragiškesnius. Kita vertus, iš tų žmonių galėjau pasimokyti atkaklumo, tikslų siekimo, Tėvynės meilės. Štai kaip tą jausmą knygoje perduoda Žirena Ieva Raštikytė-Pečiulienė, šešiametė 1949 metų Krasnojarsko krašto Tiuchteto rajono Lagirkos kaimo tremtinė iš Jedžiotų kaimo, Ylakių valsčiaus (dabar – Skuodo rajonas): „Tremtyje išbuvau iki 1958 metų vasaros pabaigos. Bet nė už ką, nė už ką nebūčiau likusi ten, kur per prievartą buvau nublokšta, nė už ką nebūčiau ištekėjusi tegu ir už geriausio, netgi už mylimiausio, bet kitos tautos sūnaus. Tikrai nesmerkiu taip pasielgusiųjų, jausdama, jog ir tai – mūsų gyvųjų, kaip ir mirusiųjų, buvimas tame krašte – irgi turi savo prasmę…“

Knygoje yra įdomių pasakojimų apie išskirtinių žmonių vaikų likimus. Savo išgyvenimus tremtyje pasakoja brigados generolo Stasio Raštikio dukra Meilutė Raštikytė-Alksnienė, gyvenanti Jonavoje, kaunietė gydytoja, prezidento Antano Smetonos brolio Motiejaus anūkė Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė, Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto Vytauto Mačioko dukra Laura Mačiokaitė-Janušauskienė, majoro Vytauto Dainiaus dukra Gražina Dainiūtė-Daukšienė...

Mūsų knygoje neišskiriame nei vieno vaiko. Tekstai spausdinami abėcėline tvarka, visi jie mums brangūs, nes yra autentiški. Žinoma, ne visi buvę tremtiniai sugebėjo atskleisti savo išgyvenimus vienokai išraiškingai, nes šitiek laiko prabėgo nuo aprašytų įvykių. Dabar daugelis tremties vaikų, matydami prasmingą ir gražų leidinį gal net gailisi, kad praleido progą papasakoti savąsias istorijas, nes tai padaryti buvo suteikta galimybė kiekvienam to meto vaikui-tremtiniui...

Manau, kad gausybėje tremties prisiminimų, liudijimų knygose šitoji nepasimes. Vien dėl to, kad tremties geografija plati – nuo Laptevų jūros iki Kazachstano ir Tolimųjų Rytų, kad mūsų knygos herojai iš visos Lietuvos: Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos, Dzūkijos. Ūkininkų, mokytojų, policininkų, eilinių tarnautojų, aukštų Lietuvos kariuomenės karininkų, net generolų, vaikai...

Ištraukos iš knygos: apie tremtį vaikų lūpomis

Birutė Kavaliauskaitė:

„...Vagone buvo daug vaikų ir senų žmonių, kurie nesuvokė, kas vyksta. Du mažyčiai langeliai buvo tik po kelis centimetrus praviri, trūko ne tik oro, bet ir vandens. Pradėjo maitinti kažkokiu skysčiu iš džiovintos žuvies ir sudžiūvusių arklienos šonkaulių. Po kelių dienų kelionės jau varė po vagonais atlikti gamtinių reikalų, sustojimuose leisdavo atsinešti vandens. Vežamieji matė baisią katastrofą, kai tremtinių ešelonas susidūrė su prekiniu traukiniu. Buvo žuvusių. Jau už Uralo buvo iš vagono iškelta ir palikta sunkiai susirgusi vienuolikmetė Elytė Malinauskaitė, užpuolė ligos ir kitus vaikus. Man pūlinys apėmė koją.... Čeliabinske sustojo ilgesniam laikui, vedė į pirtį, kratė utėles, kurių spėjo prisiveisti. Po dviejų savaičių pasiekėme Krasnojarską...“

Jadvyga Kušlytė:

„Baisiausia, kas išliko atmintyje, vaizdai, kai kelionėje mirė žmonės. Sustojus traukiniui negyvenamoje platybėje juos išnešdavo iš vagono ir palikdavo. Buvo baisu ne tik artimiesiems, bet ir visiems keliaujantiems į tremtį. Visa tai mačiau per sienoje paliktą vinies dūrio skylutę. Matyti viską, kas vyksta aplink, kaip keičiasi gamta, tolsta kalnai ir miškai, galėjo ne visi. Vagone buvo tamsu, daug vaikų, verksmo, dejonių.

Po 19 parų siaubingos kelionės mus išlaipino Alzamajuje, Irkutsko srityje. Ten savaitę išbuvome lauke, ant savo ryšulių. Pamenu, per šv. Velykas buvome labai apsnigti, visi praradę viltį, kad tremtyje kas nors pasikeis...“

Milda Rapkauskaitė:

„Aš miegojau su sesute. Vieną naktį ji mirė. Mama pasakė, kad tegu mirusioji dar per naktį prie manęs pabūna. Negalėjau užmigti, verkiau, tai ji pasiėmė Gražinutės kūnelį ir paguldė prie savęs. Tuo metu mirė Jonukas Žvirblis, Nijolė Mikulskytė, Jonukas Sirtautas ir dar keli vaikai... Laidojo juos ant jūros kranto, kalnelyje. Jau nepriklausomybės metais važiavo ekspedicijos į tremties vietas, tai Vitalijus Staugaitis (kartu tada važiavo kunigas Rimgaudas Kazėnas, operatorė Laima Pangonytė) pažadėjo sesutės palaikus parvežti į Lietuvą. Rado krantą nuskalautą jūros, kapeliai nušliaužę, o Jonuko Žvirblio karstelis pakibęs skardyje. Tad į vieną atsivežtą karstą juodu su mūsų Gražinte sudėjo kartu. Mes juos abu palaidojom Romainių kapinėse, kur ilsisi mūsų mama ir tėvelis...“

Julijona Brazaitė:

„Mama po kelionės buvo išsekusi, tad žinia apie tėvelio žūtį visai ją palaužė: ji klykė nesavu balsu, ėjo skandintis, bet žmonės išgelbėjo. Vis šaukė, klausdama, kur mes dabar dėsimės? Man, aštuonmetei, buvo labai baisu, nes bijojau svetimame krašte likti viena. Mama pasiligojo, dirbti negalėjo, rinkdavo laukuose rūgštynes, o aš nešiodavau jas po namus. Dar ji mezgė kojines, jas parduodavo. Taip badmiriaudamos ir gyvenome. Kai rudenį pradėjau lankyti rusišką mokyklą, po pamokų prižiūrėjau kaimynų vaiką. Įvairiais būdais bandėme kovoti su šalčiu, badu ir ligomis, bet nenugalėjome...“

Valerija Lionė Gužytė:

„Mokykloje kalbėjo tik rusiškai, nes lietuviškai draudė. Net ir tarpusavyje bendravo rusiškai. Laiškus į Lietuvą Valerija rašė lietuviškai, tik ... rusiškomis raidėmis. Lietuviškų raidžių nemokėjo.

Kai žiemą mama savaitei išruošdavo į mokyklą, sušaldydavo pieną į ledą (visų vietinių gyventojų nuostabai tėveliai turėjo karvę), o dienos normą Valerija atsikirsdavo kirviu ir atšildydavo. Beje, vietiniai gyveno kartais skurdžiau nei tremtiniai, per prievartą atveži į svetimą kraštą. Kadangi tremtiniai ir vietos gyventojai dirbo vadinamajame chemijos miškų ūkyje (sakindavo pušis ir sakus pildavo į statines, paskui išveždavo perdirbti į kažkokią cheminę žaliavą), tai arklių nelaikė, karvių – reta šeimyna, gyveno tik šia diena. Mano tėvelis visus stebino, kai į mišką parsivežti paruoštų malkų važiuodavo į roges pasikinkęs tą vienintelę karvutę. Kai rusai suprato, kad tokia išmonė labai palengvino gyvenimą, pavydėjo. Tik jų karvutė po dienos darbų pienelio jau neduodavo...“

Irena Venskaitė:

„Tais pačiais metais, rudeniop, kaip vėliau pasakojo mama, žmonės ėmė kalbėti, kad vienintelis būdas nemirti iš bado – bėgti į Lietuvą. Trys šeimos, kurių pavardes ir šiandien prisimenu, tai – Šitulskiai su trimis vaikais – mano vienmete Ramune, ketverių metų Zenonu ir keturių mėnesių kūdikiu, kurį tėvelis nešė priešais save prisirišęs su pagalve, barako kambario kaimynė Antanaitienė su dviem dukterimis ir mes, tik be tėvelio, nes taip, sakė jis, mums bus lengviau, pasiryžome pasiekti Lietuvą. Lengviau dėl to, kad jis buvo labiau kontroliuojamas, žadėjo bėgti namo vienas...“

Žirena Ieva Raštikytė:

„Tremtyje išbuvau iki 1958 metų vasaros pabaigos. Bet nė už ką, nė už ką nebūčiau likusi ten, kur per prievartą buvau nublokšta, nė už ką nebūčiau ištekėjusi tegu ir už geriausio, netgi už mylimiausio, bet kitos tautos sūnaus. Tikrai nesmerkiu taip pasielgusiųjų, jausdama, jog ir tai – mūsų gyvųjų, kaip ir mirusiųjų, buvimas tame krašte – irgi turi savo prasmę…“

Atgal