VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
01.21. Atvira, reali, teisinga politika. Akušerija tik pas mus, Lietuvoje, siejama su politika. Vietoj komentaro (1)
Jonas Kaziškis
Jonas A. Patriubavičius
Akušerija yra mistišku būdu susijusi su politika. Tai rodo pasaulio istorija. Sakysim, tas, kas žino, kaip į valdžią atėjo Aleksandras Makedonietis, paskui pasaulio užkariautojas, tas niekaip nedrįstų nepritarti faktams, kad tokių sąsajų yra, bet tik Lietuvoje Seimo sesijos pradedamos nuo banalių, sakysim, akušerinių problemų svarstymo. O būdvardžių laipsniavimas – jokia politika, tai gramatika, taip rašė prieš Naujuosius metus mūsų draugai Martinas Kraftas ir Kotryna Miknevičiūtė (ne Minkevičiutė, tai buvo klaida, jos tėvas buvo Miknevičius), nuo pandemijos pasislėpę Vokietijoje. Jie rašė, kad:
„Lietuvoje iki šiol neveikia vakarietiška teisė, tai kaip Europos Sąjunga gali reikalauti Teisės viršenybės, nes juk viršenybė yra teisės šešėlis. Dėl vakarietiškos teisės nebuvimo mūsų visuomenės struktūra (anatomija) išdarkyta: politikoje ir ekonomikoje dominuoja oligarchai, buržuazija (vidurinė klasė) silpna, nes ant jos lūkesčių vartų stovi oligarchai ir neleidžia jai plėtotis, todėl gerovės valstybė neįmanoma. Lietuva iš Rusijos imperijos išėjo, bet į Vakarus neatėjo. Keista, bet Europos Sąjungai tai patinka, kad Lietuva žaidžia meilę krikščioniškoms vertybėms kaip su gumine lėle“.
Tarp šachmatų ir šaškių nėra jokios sąsajos
Kai kurie skaitytojai mums skambino, sakė, kad nesuprato šito teksto, todėl esame priversti dar kartą grįžti prie tos pačios temos, kad būdvardžių laipsniavimas – jokia politika. Iš karto pasakysime, kad sakyti, jog valdžia geriausia (tai ir yra aukščiausias būdvardžio “geras“ laipsnis), kai ji yra valdžioje, yra veidmainystė, dar didesnė veidmainystė, kai aukščiausias būdvardžių laipsnis naudojamas girti valdžią, kuri tik atėjo, t.y. girti į ateitį, kurios nėra ir gal visai nebus. Bet kuriuo atveju, svarbiausiu darbu laikyti ir užsiimti opozicijos apipjaustymu (varė iš Seimo opozicijos lyderį, neskyrė opozicijos žmogaus Seimo vicepirmininke ir opozicijos atstovo Audito komiteto vadovu, t.y. akušerinėmis operacijomis), kuo užsėmė mūsų naujasis Seimas, yra nerimta ir teikia viltį, kad iš tokios valdžios nėra ko laukti. Mūsų autoriai, matyt, tą ir norėjo pasakyti.
Įvadas į situaciją
Iš tikrųjų, normalioje visuomenėje, kur veikia visokios bendruomenės, religijos ir kita įvairovė, ta sąsaja, tokia kaip tarp šachmatų ir šaškių, tai yra nebuvimas jokios sąsajos (nes tai skirtingi žaidimai), nes niekas, t.y. malonūs gerbiami rinkėjai, neleistų žaisti šachmatais pagal šaškių reglamentą, t.y. perstatinėti figūras pagal savo taisykles.
Sakyti, jog valdžia geriausia, kai ji yra valdžioje, yra veidmainystė
Lietuvos biudžetas sudaro 16 proc. BVP
Atsitiko taip, kad tai, ką čia (aną savaitę spausdintas tekstas „Būdvardžių laipsniavimas – jokia politika, tai gramatika“) tie ponai (Martinas ir Karolina), dabar laikinai izoliavęsi Vokietijoje, prirašė, kas ne visiškai atitinka LA redakcijos interesus. Turime pastebėti, kad šie ponai, nors laikinai gyvena Vokietijoje, taip persiėmė vokiškos tvarkos dvasia, kad neleidžia nieko keisti tekstuose, kuriuos atsiunčia. Todėl prisieina jų tekstą komentuoti. Ir papildyti, nes nuo jų parašymo jau praėjo kelios savaitės ir kai kas pasikeitė.
Pagyrimas veidmainystei, besidairant į užsienius
Pirmoji Naujojo Seimo partija (gal tik ėjimas) buvo kaip šaškių. Autoriai, taip rašydami, sutirštino spalvas, nes pusę metų ir daugiau gyvena Vokietijoje. Susidaro įspūdis, kad iš ten nematyti kai kurio progreso.
Žinoma, Vokietijoje ramu, nes policininkai šimtams tūkstančių gyventojų turi sraigtasparnį, Vokietija daugiau kaip pusę BVP perskirsto per biudžetą, taigi yra pinigų įrangai. Nes, kartojame, Vokietija savo BVP perskirsto per biudžetą daugiau kaip 50 proc. Už tai jos piliečiai turi būti dėkingai savo valstybės tėvamas Adenaueriui ir Erhardui, kurie nuo pat VFR susikūrimo vykdė rimtą politiką, t.y. kūrė gerovės valstybę, t.y. šachmatais žaidė rimtai, šaškių nebuvo. Sukūrė tokios valstybės modelį. Lietuvoje, be prof. V. Landsbergio, nebuvo nė vieno rimto politiko, kuris turėtų Lietuvos ateities viziją. Su lyderiais mums labai nesiseka.
Progreso, kaip sakėme, yra. Bet tai ne mūsų politikų nuopelnas. Valstybės padėtį koncentruotai parodo kai kurie skaičiai. Mes pacituosime du: kūdikių mirtingumo ir BVP perskirstymo. Lietuvos kūdikių mirtingumas 3,8 (tūkstančiui gimusių), o biudžetas sudaro 16 proc. BVP, vienas mažiausių ES.
Taigi pagal kūdikių mirtingumą Lietuva atrodo neblogai, rūpinasi anūkais (gaila tik, kad daug jų eksportuoja), o pagal BVP perskirstymą atrodo kaip kokia okupantė.
Iš tikrųjų Lietuvoje gyvenimas pakenčiamas, palyginus su okupaciniu laikotarpiu, viskas pagerėjo: geri vaistai, tikri, konvertuojami pinigai, galima keliauti, yra šioks toks socialinis tinklas, neleidžiantis badauti. Pailgėjo gyvenimo trukmė.
Bet palyginti su Vokietija yra blogai, nes nepasitikima valdžia, ir tas nepasitikėjimas vis kurstomas, kad būtų gaisras, koks nors perversmas ar riaušės. Tai labai patiktų Rusijai.
Taip, taip, tikra tiesa: ir Lietuvoje teko pašaukti valdyti tuos, kurie tarnavo okupantams. Bet ir Vokietijoje buvo tas pats. Kai susikūrė VFR, į valdžią buvo pakviesti buvę hitlerininkai, nes nebuvo kam valdyti, būti biurokratais, nes per karą išžudyti aktyvūs žmonės (Lietuvoje žmonės pasidarė pasyvūs dėl caro ir komunizmo baudžiavos, ne dėl karo). Tas pats buvo ir Lietuvoje, be to, Vakarai reikalavo, kad būtų stabilu, t.y. kad Lietuvą ir toliau valdytų buvusieji, mums transliavo, kad taip reikia, kad yra Vokietijos precedentas. Iš tikrųjų Vakarai, atsigavę nuo šoko, kad sugriuvo jų partnerė SSSSR, viską numatė, žinojo, kad Europai nuo to (kad valdys tie, kurie valdė) bus tik geriau. Ir Lietuva pasirinko Lotynų Amerikoje populiarų oligarchinį valstybės modelį. ES tuo patenkinta, nes paramos pinigai, kai nusukami ten, ne žmonėms, o ten kur nereikia, sugrįžta į didžiąsias ES šalis kaip jų ekonomikos stimulas. Dėl to ES nesuka galvos, ES nerūpi mūsų skurdas, nes turi savo agendą, t.y. numatę mums ateitį, matyt, juodoką.
Tokios reformos, kaip dabar Lietuvoje (kai atsiranda daug nereikalingų žmonių) - taip pat ne naujiena Europos istorijoje. Dabar ES verčia Lietuvą minti tuos pačius kelius, kuriais ėjo Didžiosios Britanijos visuomenė, kai kūrė kapitalizmą. Taigi, prieš 200 metų anglų ateitį projektavo tokie žmoniškumo, kultūros ir Bažnyčios nekentėjai, kaip ekonomistai Ricardo, Adam Smith ir Malthus. Jie diegė socialinį darvinizmą: turi išlikti stipriausieji, o silpnieji kentėti, sakydami, kad laimingi, labai laimingi, kad viskas o‘key, ir būti turčių trąša. Tada, apie 1820 metus, Anglijoje taip pat išaugo BVP, turto atsirado daugiau, paslaugų daugiau ir geresnių, švietė šviesa feodalizmo pabaigos tunelio gale, nes vyko industrinė revoliucija. Ji pagimdė oligarchų, jų visada atsiranda, kai BVP padidėja ir yra ką dalytis. Bet politikoje vis dar viešpatavo feodalizmo dvasia, valstybę oligarchai valdė per biurokratus. Parlamente vietos buvo perkamos.
Kaip ir tada D.Britanijoje prieš du šimtus metų, o dabar Lietuvoje, uždraustas gailestingumas (pasireiškia tuo, kad už darbo valandą privalu mokėti tiek, kad žmogus neskurstų), įteisintas ekonominis smurtas (pasireiškia tuo, kad verčiama sunkiai dirbti, o uždarbį pasiglemžti kitam). Ir tai apiforminama įstatymais. Tada D. Britanijoje minėtieji ekonomistai sakė, kad negalima ir nereikia silpniesiems padėti (mokėti kaip žmonėms), nes jų privis daugiau, nebus maisto, ir imperija žlugs. Vyriausybei tokia teorija patiko, ekonomistai sakė, kad šie politekonomijos dėsniai, veikia taip užtikrintai kaip chemijos ir fizikos dėsniai, vadinasi, jų reikia šventai laikytis, girdi, taip liepia mokslas. Ir ką gi, atsirado daug valkatų, nuvarytų nuo žemės jomenų, nereikalingų, neturinčių kur dingti žmonių, - minios. Buvo sumanyta tuos žmones išvaryti į emigraciją – Australiją, Naująją Zelandiją, Zimbabvę ir kitur. Siuntė šimtais tūkstančių – kaip dabar Lietuvoje.
Štai ką rašė to meto vienas iškilus anglas, pavarde Arnold Tombee: „Pramoninė revoliucija buvo vienas labiausiai pasibaisėtinų laikų, kuriuos tauta turėjo iškęsti, nelaimių, nežmoniškų patyčių, nes visai šalia pat (angl. „side by side“) atsirado kalnai turtų ir minios badaujančiųjų, dėl laisvos konkurencijos suklestėjo gamyba ir dėl to visuomenėje labai padidėjo susvetimėjimas tarp atskirų sluoksnių ir klasių, o tai, savo ruožtu, padarė kai kurias profesijas nereikalingomis, t.y. mases žmonių išvarė į neviltį“.
Taip rašė mūsų vyresnysis brolis anglas. Įdomu, kad tada, Anglijoje, buvo daug tokių žmonių, kurie suprato vyriausybės, tarnaujančios oligarchams, kodus, jie atvirai gynė pasmerktųjų interesus.
Tuo tarpu dabar Lietuvoje dauguma intelektualų gina vadinamąją globalizaciją, tik Romualdas Lazutka, Povilas Gylys, dar vienas bankininkas, rodos Kuodis, kai kada, kai leidžia cenzoriai, parašo tiesą be kodų. Tiesa, dar atsirado vienas profesorius, net partiją įkūrė, dalyvavo rinkimuose. Per rinkimų forumus mūsų neo-liberalai jam šnypštė: “Nacis, nacis, nacis“. Taip dar kartą liberalai parodė savo nemokšiškumą, prastą kultūrą: argi galima Imanuelį Kantą vadinti naciu, užstojusį už lietuvių tautą, kai ji parodė pastangas, (nepaisant to, kad elitas, dvarininkai ir kiti ponai, jau buvo sulenkėję) išlikti, kai ją vokiečiai ir rusai programavo asimiliuoti. Viskas kartojasi, o jums sako, kad globalizacijos dar nebuvo, meluoja.
Atgal
.jpg)
