VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
02.12. Atvira, reali, teisinga politika. Akušerija tik pas mus, Lietuvoje, siejama su politika (4)
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Tai kam toks valdymas, toks modelis reikalingas (jeigu kolektyvinis sodas valdomas kaip kolchozas), kuriame absoliučią valdžią turi valdžią, beje, teisėtai, pagal taisykles, užgrobusi grupė?
Lenkiją 1939 m. užpuolė Vokietija
Valstybė, Seimas turi spręsti kolektyvinių sodų problemą, ir gero valdymo (angl. „good governance“ iš esmės dabartinė saviveikla yra sovietinis reliktas. Visų pirma jie turi tapti kaimo bendruomenių nariais, mokėti nekilnojamojo turto mokesčiu seniūnijoms, vietinėms savivaldybėms, kad atgytų kaimo bendruomenė, kuriose dominuotų vietinių (čiabuvių) gyventojų interesai. Ši problema seniai akivaizdi, bet neo-liberalai, iki šio ir dabar valdę Lietuvą, turi kitą politiką: kaimą sunaikint, centrui gyventi provincijos sąskaita. Beje, tuo keliu neina Lenkija, mums geras pavyzdys, čia pat po šonu gulinti mūsų strateginė partnerė.
Mūsų kolektyvinio sodo valdymas, vienas, vienas prie vieno, kaip du vandens lašai, primena mechanizmą, kuris įdiegtas visoje Lietuvoje aukščiausiuose institucijose. Rinkimai, tip top, kaip visoje Lietuvoje. Visų pirma, mūsų sodo žmonės metų metais gyvena nušalinti nuo sprendimų priėmimo. Pirmiausia žmonės patiria, kad jų reikalų niekas nesprendžia, todėl į susirinkimus neina, duoda fūgą (Lietuvos mastu bėga į užsienius).
Kolektyvinis sodas valdomas kaip kolchozas
O šiais metais mūsų sode sprendimas padidinti tarifus priimtas susirinkimo, kuriame dalyvavo 16 narių (iš daugiau kaip dviejų šimtų). Remiantis teisinio objektyvizmo principu, kuris Lietuvoje laikomas konstituciniu, tai normalu. Kas normalu: kodas ar tikrovė? Visus pinigus išleisti biurokratams, nors ir geriems žmonėms, kurie nieko neveikia, o nuosavybės apsauga, policininkų morale nesirūpinti? Kai vagis pavogė, įlindęs per langelį, nes buvo liesas, dujų balioną, sodo pirmininkas pasakė: „aš neisiu jam pasakyti, kad atiduotų, kreipkis į policiją“. Bet kreiptis į policiją pavojinga, nes vagis įtakingas toje teritorijoje, turi sėbrų, gali uždegti namelį, gali pagavęs primušti ar net užmušti. Šiuo metu tas vagilis pabėgo į Angliją. Tai kol kas ramiau.
Lietuva turi atsisakyti Lietuvos valdymo modelio, koks įdiegtas mūsų kolektyviniuose soduose. Tai ir bus politika.
Kaip komercializuoja pandemiją
Reiktų atlikti tyrimus, bet mums, pažemių žmonėms, susidaro įspūdis, kad kai kas nors užima kokį postą, kuris duoda galimybę, kartais oriai, kartais tik oriau (bet ne skurde), gyventi, tuojau ieškoma svertų, kaip pasidaryti pinigų. Taip jau buvo mūsų kolektyviniame sode. Visi mūsų valdybos pirmininkai, kiek jų buvo, darė kažkokius gešeftus. Vienas sumokėjo privatiems geodezininkams daugiau už raudonosios linijos matavimus negu NŽT už pačią žemę. Dabartinis pirmininkas tuo atžvilgiu padorus, bet neturi jokios veiklos, taigi nereikalingas. Sodo valdymu galėtų užsiimti visuomeninė valdyba, kokie nors brigadininkai, kurie negautų jokių algų, dirbtų kaip savanoriai, kaip labdariai. Niekas nepasikeistų, jeigu jokios valdybos visai nebūtų.
Užgulus pandemijai, pasimatė visos valdymo ydos
Susidaro įspūdis, pagal tai, kaip Lietuvoje valdoma pandemija, ir pati valdytųsi ir nebūtų blogiau kaip dabar, jeigu nebūtų jokių institucijų ir jokios demokratijos.
Turime ieškoti paralelių istorijoje, kai šalį ištinka katastrofa, o jos valdovai, visą laiką melavę apie laimėjimus ir laimingą gyvenimą, penktą karo dieną pabėga į emigraciją.
Taip, tokioje situacijoje atsidūrė Lenkija, kai 1939 m. ją užpuolė Vokietija, o sąjungininkai, išgirtoji Europa, 20 metų kurstę Lenkiją būti bastionu prieš Rusiją, jai nepadėjo, ją išdavė. Ir Lenkijos vyriausybė, palikusi degančią Varšuvą, kuri dar ilgai priešinosi, nes ją gynęs lenkų generolas buvo sumanus, kaip koks vokietis, pabėgo į Rumuniją. Po penkių karo dienų Lenkijos politinės klasės čiukurui pakriko nervai ir Vyriausybė pabėgo. Lenkija buvo blogai pasiruošusi karui. Ir kai vokiečiai ją okupavo, 1939 m. spalio mėnesį , t.y. praėjus mėnesiui po karo, tada dar A.Smetonos Lietuvos spauda, labai labai tiksliai nusakė, kas kaltas.
Tais metais žurnalas „Kultūra, 10 numeryje rašė, cituodamas užsienio spaudą , kad Lenkijos karas su vokiečiais būtų vykęs taip pat, kaip vyko, jeigu Lenkija nebūtų turėjusi generalinio štabo ir vyriausybės. (Mes , LA, prie to laiko dar kada nors sugrįšime, nes turime labai įdomią, objektyvią buvusio smetoniškojo „Lietuvos aido“ redaktoriaus V. Gustainio knygą „Lenkai ir Lenkija“.)
Čia mes nenorime aitrinti mūsų brolių lenkų istorinių žaizdų ir praradimų, mums visai nedžiugu, kad jie šitaip kentėjo. Čia apie tai rašome dėl to, kad gerai pažiūrėjus, Lietuva dabar daro tas pačias nesąmones. Kai kurios tos nesąmonės tokios didelės, nesuvokiamos, lyg ant kojūkų.
Kai užgulė pandemija, tuojau pasimatė visos valdymo ydos, kai valdoma remiantis privilegijomis, komercija. Pandemijos situacijoje kai kurie turintys įtaką ir galimybes žmonės pradėjo skeryčiotis kaip čia pirmiau pasiskiepyti. Apie tai, kad sudarytas, gal tik mintyse, gal tik sapne, sąrašas negelbėti silpniausiųjų, o padėti stipriausiems, jau minėjome. Tai liudija apie krikščioniškųjų idealų vakuumą visuomenėje ir masinę psichozę.
Tokios išvados lenda į galvą, kai pažvelgiame į kaimynų kiemą. Štai Vokietijoje sudarytas ir paskelbtas, per televiziją matėme, prioritetų sąrašas. Pas juos pirmoje vietoje seneliai ir senelės, kuriems virš septyniasdešimt metų. Nesvarbu, kad jie galbūt greitai mirs, juos vis tiek skiepys. Vokiečiams įdomu: gal gi išgyvens, jeigu skiepytojai laikysis krikščioniško principo.
Mūsų slaugos namuose masiškai miršta žmonės. Ir mūsų viena sodininkė mirė. Įmonėse atsiranda židiniai, bet biznieriams leista apie tai nepranešti. Galima šlaistytis po restoranus ir kavines, bet pagautieji be kaukės nebaudžiami.
Vokietijoje baudos milžiniškos, o daktarai pastatyti į vietą. Jeigu izoliuojasi dėl buvusio kontakto su kovid-19 virusu, algos negauna. Tai padaryta tam, kad saugotųsi, kad būtų budrūs, kad neužkrėstų kitų.
Lietuvos politinė klasė mano, kad mūsų žmonės durneliai. Jie, brač, nori, kad jiems meluotų ir juos apgaudinėtų Bet dabar ryšiai platūs, IT epocha, galima paskambinti ir į Florenciją, ir į Žirmūnus. O iš ten, Žirmūnų, atsiliepęs respondentas pasakoja, kad jų name įsikūrusi odontologijos klinika pavojinga to namo gyventojams. Pasakoja, kad daktarai išeina parūkyti į laiptinę, ten sukišę nosis kalbasi, juokauja, gal flirtuoja su seselėmis, visiškai nepaiso nei socialinio nei fizinio atstumo.
Iš Kaišiadorių mums praneša, kad kovid-19 virusu serganti kaimietė, iš kaimo, atvažiavo persišviesti plaučius, daktarė buvo agresyvi, rėkė ir dominavo. (Tokia kaip Aldingtono romano The Death of a Hero“ herojė, kurią jos sūnus vadina domineering bitch, komentavo kaimietė, tokia išsilavinusi). Ir pagaliau daktarė išrėkė, kad ligonė bloga motina, labai bloga, nes nežino, kiek sveria jos vaikas, taip pat sergantis.
Susiekėme su mūsų Martinu ir Kotryna (jos pavardė, kai nebuvo ištekėjusi už vokiečio, buvo Miknevičiūtė), mus pasakojo, kaip ten vyksta vizitas pas daktarą. Trunka trumpai. Kai įeini, daktaras atsistoja, paduoda ranką, pasisveikina, sako Gutten morgen ar Tag, klausia, kuo galįs padėti. Padeda ne tik dėl to, ko prašai, bet ir pasiūlo savo planą, parodo savo kompetenciją, kitaip pas juos negalima, nes reikia rezultato. Daktaras labai mandagus, elgiasi taip, kad atrodytų žmoniškas, tikras draugas, ne aktorius, ne režisierius, ir nekorumpuotas. Atrodo, vokiečių daktarai neserga empatijos nuovargio sindromu, nes jiems nereikia lakstyti po kelias darbo vietas, jais pasitiki. Ir seselės, ir slaugės gauna padorius atlyginimus, nes, kaip dabar paaiškėjo, nuo jų priklauso irgi daug, kad išgydytų. Kad taip būtų, kad nuo kovid-19 nemirtų ministrai, kaip Zimbabvėje (numirė trys) reikia pinigų, reikia prašyti oligarchų, kad mokėtų mokesčius, neišsisukinėtų.
Mes manome, kad pas mus daktarai geri, tikrai nekorumpuoti, žinome, nes gydomės beveik 70 metų, bet jiems trūksta humanitarinio išsilavinimo. Ir, žinoma, dėl mažų atlyginimų jie turi daugiau šansų susirgti empatijos nuovargiu.
Mane gydančiam daktarui, pavarde kaip mano ligos, labai įdomus sutapimas, pasiūliau parašyti knygą apie savo gyvenimą, gydymą, LA pareklamuotų, būtų įdomu, kaip reaguoja žmonės, kai jiems pasako mirtiną diagnozę, bet jis iš manęs tik pasijuokė, sakė, dar jaunas, dar spėsiu parašyti. Sakau, kad tikrąja pavarde galėtų nepasirašyti, o pasirinktų anglišką, pavyzdžiui, TeeCellas. Būtų galima tokią knygą išleisti ir Amerikoje. Bet daktaras jau nekreipia į mane dėmesio, kaip suprantu nenori pasistatyti sau paminklo ir savo kūno kalba sako, kad dingčiau.
Istorija mums pateikia pavyzdžių, kokie turi būti idealūs, Lietuvą mylintys daktarai.
Toks buvo pirmojo lietuviško romano „Algimantas“ autorius Vincas Pietaris. Jis dirbo ir gyveno Ustiužnoje, rodos, prie Volgos, ten buvo garsus daktaras, vedęs rusę. Bet didelis lietuvybės patriotas. Pamatęs, kad lietuvių kalba dar neturi romano, parašė romaną Algimantą. Toks konkretus, taip objektyvizuotas buvo jo patriotizmas. Ir šeimoje skleidė Lietuvybę. Viena duktė, pagal motiną, vietovę ir kultūrą rusė, persiėmė ta lietuvybe, atvažiavo į Jurbarką ir ten, prie Nemuno (kuris mums kaip senovės egiptiečiams mėlynasis Nilas, Vasilčikovo dvare, dabar Vytauto G. ūkis, Karoliniškėms tiekiantis kaimiškas dešras) vykdė kultūros darbus, arė kultūros dirvonus. Bet ir daktaras Pietaris, kaip gydytojas, buvo nepaprastas. Tais laikais pas ligonius, į dvarus pas pomieščikus ir dvarininkus reikėjo važiuoti arkliais, ir toli. Iššauktas į dvarą už 60 varstų, daktaras sušalo, apsirgo pneumonija (simptomai kaip kovid-19), ir gulėjo mirties patale. Jo paklausė, kam važiavo taip toli per šaltį, kam rizikavo. Daktaras sakė, davęs priesaiką padėti kenčiantiems. Tai ją vykdęs, kitaip negalėjęs.
Tai principas, už kurį geras žmogus paaukojo savo gyvybę, atrodo nyksta iš demokratijos gyvenimo. Nugalėjo komercija: ir šaltas ir šiltas apskaičiavimas. Vis stiprėja įspūdis, kad pagalba kenčiantiems bus verslas, ne misija. Štai ko sulaukėme.
Hanso pamokėlė
Yra toks vokiškas vaikiškas anekdotas, papasakojo ponas Martinas, kaip metafora, kurioje sukoncentruota visa Fridricho Nytčės filosofija.
Verta paklausyti.
Ateina Hansas iš mokyklas, pirmokas. Tėvas, taip pat Hansas, klausia: „Vaikeli, ar jau daug išmokai“. Hansas sako: „Daug išmokau, daug žinau, ko nežinojau, bet dar ne viską, todėl rytoj vėl eisiu į mokyklą“.
Mums keista, kad mes LA vis rašome, rašome, kad reikia ginti nuosavybę, ne turtą, kad reikia įvesti nekilnojamojo turto mokestį, turto, pajamų, skolų deklaravimą, ir visuotinį, kad reikia mūsų BVP perskirstyti didesniu procentu, kad reikia paprašyti oligarchų, kad mokėtų mokesčius, kad politika būtų neužkoduota gramatikos ar akušerijos kodais, o būtų atvira, reali ir rimta. Kol kas nematome jokios pažangos, jokios politikos, kuri būtų politika, reikšminga Lietuvos ateičiai, kad rodytų trajektoriją į ateitį. Kad vadovai būtų lyderiai. Kažkodėl vis pasitvirtina daktaro J. Šliūpo žodžiai apie Lenkiją, kuriuos jis parašė tais pačiais 1939 m. būdamas Amerikoje.
„Liaudis lietuvių ir liaudis lenkų laisvės lygybė, ir gerovės troško. Bet pasiturinčioji klasė laisvės troško tik tam, kad laisviau galėtų engti prastuomenę“. „Naujienos“ , 1939 m. rugsėjo 13 d.
LA, dabar: tai kaip čia išėjo, kad lenkai mus visais atžvilgiais lenkia. Kaip prieš metus, kai dar nebuvo pandemijos, rašė tas pats liūdnai pagarsėjęs „The Economist“ , lenkų laukai atrodo kaip švelniai banguojanti Šopeno muzika, toli ir arti matyti klestinčių sodybų raudonais stogais (kaip Šveicarijoje) akordai.
O Lietuvoje nuspręsta kaimą išnaikinti. Buvo eigulys, panaikintas, buvo girininkija, panaikinta. Etatai perkelti į centrą. Mokyklos uždarytos. Bažnyčios tuščios. Daktarų nėra, psichiatrinės pagalbos nėra, juridinės pagalbos nėra. Nemunaityje Alytaus rajone tik dvi karvės, todėl Nemuno pakrantės taip apžėlė žolėmis, kad negalima prieiti prie vandens. Iki šiol negrąžintos tėviškių žemės. (Laukiama, kad pretendentai numirtų?). Arba jas supirko rajonų ir miestų tarybų nariai, individuliai veikla užsiimantys biznieriai, disponuojantys, matyt, rusiškais pinigais, milžiniškomis sumomis, nemokantys jokių mokesčių.
Taip, teisingai rašė aname tekste Martinas ir Katrė: vėl kolchozai, aptvėrimai ir sodybų tuštėjimo metas. Taip pat ir savižudybių reitingų kilimas.
Bet Lietuvos Aidas ne vienintelis, kurio neklauso, tiksliau negirdi. Šią savaitę sukako 18 m. Gretai Thunberg, kai buvo mažesnė, mokė suaugusius, kad pakeistų elgesį, laikytųsi principų, nes Žemę ištiks katastrofa, jeigu nesaugosime gamtos. Bet jos neklauso. Pasaulio oligarchai buvo sutrikę, kai pakalbėjo iš JT tribūnos, bet netrukus susiėmė ir paskelbė, kad Greta bloga pranašė, jos nereikia klausyti, nes serga Šparaginiu sindromu (Aspharagus Sindrome) Dabar, kai suaugo, sumažino savo retoriką, sako, kad tegu labai nesistengia, prisideda prie Žemės apsaugos kas kuo ir kiek gali. Bet iš esmės, ir dabar, ir anksčiau, Greta buvo teisi: visi mes vartotojai, kas pragyvena iš 2 dolerių per dieną, nekeičia klimato, o oligarchai žemės išteklių sunaudoja tūkstančiais kartų daugiau - dėl savo kvailumo, gyvenimo būdo, bereikalingo skraidymo, brangių auto, sekso partnerių kolekcionavimo pagal rases ir tautybes, pagyrūniškumo ir žemos kultūros. Jų elgesys toks, kad ne tik atrodo, bet ir tikrai serga Aspharagus Syndrome. Tai jie sukėlė pandemiją. Ir ne pirmą, ir ne paskutinę. Ir niekas nepastatys jų į gerą vietą. Atrodo tokios jėgos nėra. Pas mus, kaip matome, oligarchystė taip įsitvirtino, per tokį trumpą laiką, kad oho. Rivalizuoja su Rusija, kas ką nurungs, kur daugiau savižudžių prigamins.
Gretai Thunberg gerai, ji gyvena Švedijoje, kuri savo teritorijoje sukūrė kapitalistinį rojų, naują santvarką, pagrįstą absoliučia lygybe prieš įstatymą. Tai ir yra teisės viršenybė, kai įstatymai vienodi ir turčiams, ir biedniems. Matyt, ten nuo seno buvo tokių žmonių, kurie vykdė rimtą, skaidrią ir atvirą politiką, nevyniojo jos į kodus. Todėl Greta mato, kad ir pasaulis gali pasiekti to, ką pasiekė Švedija.
Lietuvoje kol kas tokios vilties nėra. Nesiprašysime juk į Švediją, kad būtų mūsų globėja, būtų negarbė, kad turėdami tokius pavyzdžius ir taip arti, vargstame dėl savo pačių, svetimųjų įskiepyto netobulumo Rezultatas toks, kad negalime sulaukti, kol Lietuva pradės save valdyti ne kaip sovietinis kolektyvinis sodas. Ko norėti, jeigu ir mūsų sodo nariai neturi jėgų įveikti entropiją, kuri bujoja jų bendruomenėje kaip kokia politinė pandemija. Dar viena, seniai įgrisusi ir pažįstama.
Atgal
.jpg)
