VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

04 16. Neatsitiktiniai pastebėjimai

Gintautas Iešmantas

Kas skatina pavydą

Įprastas mūsų gyvenimo reiškinys: ne rimta diskusija, ieškant geresnio kelio, bet irzlus priešingos nuomonės atmetimas. Taip reikalai klostosi ir dėl progresinių mokesčių. Kai tik vieni pradeda kalbėti, kad reikia dėl bendro labo juos įvesti, kiti tuoj pat sukyla įrodinėti jų žalingumą, piešdami užgriūsiančias nelaimes, net mano, kad tokie sumanymai kylą iš pavydo. Bet pavydą, kaip žinome, skatina didėjanti bedugnė tarp turtingųjų ir mažai turinčiųjų, o ne jos mažinimas. Kuo daugiau turtų suteka į saujelės žmonių rankas, tuo mažiau jų lieka kitiems, auga skurstančiųjų gretos. Taigi turtas ir skurdas yra kaip tie susisiekiantieji indai. Šitai jau suprato didysis italų poetas Dantė. Prieš 700 metų „Dieviškojoje komedijoje“ („Skaistykla“, V., 1970, 108 p.) poetas rašė, jog

Kuo turtų gaudymas plačiau pasklido,

Tuo vis mažiau jų tenka kiekvienam.

Jūs pučiat dumples amžino pavydo

Ir dauginate godulį…

Ir toliau reikšmingai pridūrė:

Gerbk žodį „mūsų“: kuo gausiau jis aidi,

Tuo daromės visi turtingesni,

Ir žydi širdys meilei atsiskleidę.

Bet dabar žodis „mūsų“ yra pažemintas, nustumtas į pašalį, o aukštinamas individualizmas, „mano“ teisė. Užtat ir didėja atskirtis, iš kurios želia daugybė negerovių, taip pat godulys, pavydas. Suprantama, progresiniai mokesčiai nėra kokia nors panacėja nuo visų blogybių, vis dėlto jie yra svarbus žingsnis teisingesnės visuomenės link. Prieštaraujantieji galėtų įsigilinti į minėtus Dantės žodžius, o ne aklai smerkti, įrodinėdami priešingus dalykus. Neturėtume užmiršti to, kas buvo žinoma jau senovėje.

Nesusipratimų terpė

Apsilankęs Lietuvoje žymus lenkų kino režisierius K. Zanusis viename dienraštyje tvirtino, kad lenkai pripažino padarę skriaudų žydams, ukrainiečiams, čekams, net vokiečiams. Esą tuo jie skiriasi nuo rusų. Bet štai kai prabilo apie Lietuvą, viskas pasikeitė. Režisierius be užuolankų sakė, jog „Lietuvai nejaučiame padarę skriaudos“. Lyg nebūtų buvę 1920 metų, kai Lenkija užgrobė Vilniaus kraštą su amžinąja Lietuvos sostine. Iš to užgrobimo lenkams paliko Suvalkų kraštas, o Lietuvai grįžo tik dalis Rytų Lietuvos su Vilniumi. Lenkų goduliu pasinaudojo trečioji šalis, pasilaikiusi gabalą Lietuvos teritorijos. Argi tai ne skriauda? Jeigu ne tas godus klastingumas, gal viskas būtų pakrypę kitaip. Ir kur tuomet tas skirtumas nuo rusų, kuriuo didžiuojasi režisierius? Nemanau, kad jis nežino istorijos. Laikraštis, suprantama, nutylėjo akibrokštą. Kam be reikalo kurstyti aistras? Bet yra ir kita pusė: mums gali sakyti netiesą į akis, o mes tai priimame kaip tiesą ir skelbiame kaip tokią visiems. Negeras abejingumas, iš kurio ir kyla visokie nesusipratimai.

Atgal