VISUOMENĖ
04 16. Dvidešimt penktas kadras ir Felikso Dzeržinskio šmėkla
Viktoras Jencius – Butautas
Toks jau gyvenimas Lietuvoje, staiga prarandamas elementarus padorumas. Lietuvos socialdemokratų partijos vadas Algirdas Butkevičius, kviesdamas paminėti LSDP 115-ąsias sukaktuves, tarp iškiliausių partijos atstovų nesidrovi paminėti ir kraugerį Feliksą Dzeržinskį. Ko tuo siekiama? Kur Vilniuje vyko tas jų pirmasis LSDP suvažiavimas, kaip ir nėra žinoma. Nėra namo, nėra ir atminimo lentos, o gal kas gėlytę Feliksui Dzeržinskiui padėtų.
Algirdas Butkevičius tikriausiai nežino, kodėl Feliksas Dzeržinskis pradėjo ieškoti tariamos lygybės ir kad į raudonojo teroro kelią jį pastūmėjo kerštas dėl nelaimingos meilės. Felikso Dzeržinskio sesuo savo draugėms Prozorovo gimnazijoje ne kartą pasakojo, kaip gimė revoliucionierius Feliksas. Buvo tik keršto motyvas, turtingesniam už jį patį. Felikso Dzeržinskio meilės istorijoje nedaug romantikos. Ji nepanaši į tragišką Romeo ir Džiuljetos ar Juzefo Karnickio ir grafaitės Emilijos Platerytės iš Krėslaukio dvaro meilės istorijas.
1838 metais neturtingas Eversmuižo dvaro savininkas karininkas Juzefas Karnickis įsimylėjo, nutarė slapta susituokti ir pabėgti iš Krėslaukio su grafaite Emilija Plateryte. Planui nepavykus, nutarė abu nusižudyti tą pačią dieną ir tą pačią valandą. Jiedu sutarė, kad grafaitė Emilija dar kartą paprašys tėvo sutikimo. Tėvui nesutikus palaiminti jų santuokos, ji užgesins žvakę lange ir taip duos ženklą Juzefui. Tėvui galop sutikus, tarnaitė per klaidą pernešė žvakę į kitą vietą, o Juzefas suprato tai kaip sutartą ženklą ir nusišovė. Legenda pasakoja, kad sekančią dieną po laidotuvių iš kalno, kur įsimylėjėlis Juzefas nusišovė, atsivėrė šaltinis, vėliau pramintas meilės šaltiniu. Žmonės kalba, kad jeigu įsimylėjėliai Joninių naktį atsigers iš to šaltinio, tai bus laimingi visą gyvenimą.
Felikso Dzeržinskio meilės istorijos išdava - tai raudonasis teroras ir kraujo upeliai, atnešę į Lietuvą begalines kančias. Matyt, niekas neišdrįs pastatyti Feliksui Dzeržinskiui ir jo meilei paminklą Lietuvoje. Net jo vardą minėti žmonės privengia. Deja, deja…
Keršto motyvas LSDP gyvuoja. Negrąžindami dvarų tikriesiems jų savininkams, esami ir buvę Vilkaviškio socialdemokratai keršija turtingųjų luomo ainiams net ir po Felikso Dzeržinskio mirties. Tokių negrąžintų dvarų esama ne tik Vilkaviškio rajone, todėl nieko keista, kad Felikso Dzeržinskio idėjos „atimk ir saviems padalink“ išliko artimos LSDP vadui Algirdui Butkevičiui.
Nepriklausomos Lietuvos 80-ties metų proga Valstybinis jaunimo teatras parodė L.Jakimavičiaus ir J.Pociaus pjesę „Signataras“. Po dešimtmečio, 90-ties metų Lietuvos valstybės jubiliejaus proga, 2008 vasario 15 dieną, jubiliejaus išvakarėse Valstybiniame jaunimo teatre žiūrovai išvydo P.Vaičiūno pjesę „Patriotai“ (režisierius Jonas Vaitkus).
„Dramaturgas 1926 metų pjesėje savo ironiją ir satyros geluonį nukreipė prieš patriotus - apsimetėlius, patriotus kabutėse, nes tokių, matyt, nemažai veisėsi dramaturgo jaunystės laikais (teiginys apie pseudopatriotus – postsovietinio mąstymo vaisius). Tačiau šių dienų Lietuvoje apsimetinėti patriotu, juolab iš tiesų juo būti, visiškai nebemadinga, nepopuliaru, gal net pavojinga – ir pinigams, ir karjerai. Nei kunigaikščių portretais, nei trispalvėmis šiandiena niekas nesipuikuoja – išjuoks, nušvilps, užpjudys... Pasak garsaus dabarties lietuvių filosofo (A.Šliogeris), „patriotas – tai idiotas“. Šiuo aforizmu žinomas intelektualas nubrėžė mąstymo gaires ištisai jaunųjų lietuvaičių kartai. Toks požiūris į patriotizmą visomis priemonėmis diegiamas jau beveik dvidešimt metų. Todėl ir nežinia, ką veikti su tuo patriotizmu spektaklyje „Patriotai“, kurio premjera Jaunimo teatre parodyta Vasario 16 dieną, devyniasdešimtųjų Lietuvos Nepriklausomybės metinių išvakarėse... (Vasario 16 diena nėra išvakarės, autorė supainiojo datas). O gal tai buvo tik režisieriaus pokštas?“ rašė 2008 03 20 „Bernardinuose“ Gražina Mareckaitė. O gal ir ne pokštas, tiesiog tikslingas gerai apskaičiuotas dar vienas smūgis į Lietuvos valstybės pamatus.
Komedijos „Patriotai“ pirmoji premjera įvyko 1926 metais spalio 2 d. Kauno Valstybės teatre, tai yra tą pačią dieną, kai rytiniu traukiniu iš Maskvos į Kauną, pasirašęs rugsėjo 28 dieną nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga, sugrįžo ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministeris p. M.Sleževičius. Tuometinė Lietuva gyveno neramias dienas, prosovietiniai asmenys šėlo laikinojoje sostinėje – laukė... Komedijos „Patriotai“ premjera pribloškė ne tik komunistiniais lozungais ir ne tik pirmoje eilėje sėdėjusius tarpukario inteligentus... Tuometinė kritika taikliai pastebėjo, kad pjesės autorius Petras Vaičiūnas „ryžtasi išnaudoti sceną agitaciniams tikslams“, tačiau jis gal net neįsivaizdavo, kur ateityje nuves tokia agitacija, o gal gerai žinojo, ko siekia. Šiandien lieka neaišku, kodėl Petras Vaičiūnas, 1918-1919 metais gyvenęs Vilniuje, lenkams jį okupavus, 1919 04 19 pasitraukė su bolševikais į Petrogradą, iš kur į Lietuvą sugrįžo 1920 metais. Tiesa, Petras Vaičiūnas žinomų eilių „Mes be Vilniaus nenurimsim“ autorius, ne tik Sibiro išvengė, bet ir 1954 metais tapo LTSR nusipelniusiu meno veikėju.
O kaip reikėtų vertinti 1995 metais pasirodžiusį Z.Butkaus straipsnį „Jei opozicija gauna paramą iš svetur...“, kuriame, anot V.Žalio, buvo „paskelbta sensacinga informacija apie finansinę sovietų paramą tautininkų spaudai“. V.Žalys minėtoje monografijoje rašo, kad Z.Butkus, remdamasis „archyviniais dokumentais“ (beje, išimtinai Sovietų Sąjungos diplomatų susirašinėjimu), paskelbė sensacingą informaciją apie finansinę sovietų paramą tautininkų spaudai. Nėra abejonių, kad 1995 metais tokia publikacija tikslingai griovė idealistinę tarpukario Lietuvos sampratą, ir konstatavo, kad A. Smetona, A.Voldemaras ir V.Krėvė palaikė „santykius 1923 - 1925 metais su Sovietų pasiuntinybe Kaune“. V.Krėvė buvo aktyviu 1917 metais Rusijoje įvykusio perversmo dalyviu, aktyviai dalyvavo Baku socialistų-revoliucionierių (eserų) partijoje. V.Žalys pripažįsta, kad „asmeniškai nei A.Smetona, nei A.Voldemaras pinigų iš sovietų diplomatų neimdavo ir jokių skolos raštelių nepasirašinėjo“, ir vis dėlto prabyla apie nacionalinių interesų išdavystę. Problemos eskalavimas buvo naudingas Algirdui Brazauskui ir jo šalininkams. Akivaizdu, kad fiktyvios problemos strėlės buvo nukreiptos į A.Smetoną ir į A.Voldemarą, kurie tapo sovietinio teroro aukomis, tačiau taip pat akivaizdžiai matosi, kad siekta neakcentuoti V.Krėvės priklausymo eserų partijai, pagarsėjusiai teroro aktais ir jo buvimo tos partijos komiteto pirmininku Baku mieste. Kai suplaki į vieną gretą eserą V.Krėvę ir A.Smetoną, melas tampa labiau tikėtinas. O jeigu kritiškai pažvelgsime į V.Krėvės darbus 1940 metais ir kodėl jo kūryba buvo garbinama Sovietų Lietuvoje, tai bus akivaizdu, kas ir kaip bendradarbiavo ir kas pasiekė pergales diplomatiniuose karuose.
1926 metais gruodžio 17 dieną įvyko perversmas ir buvo įvestas autoritetinis (sovietofilai, kosmopolitai: R.Lopata, A.Bumblauskas ir kiti rašo: autoritarinis, o Bronislovas Lopata (Lopato) vadino jį tiesiog fašistiniu) Antano Smetonos valdymas. Tarpukario Lietuvos valdininkai savo meilę Tėvynei įrodė - dauguma gyvybės kaina. Kad ir kaip norėtume, sulyginti tarpukario Lietuvos valdininkų su šiandieniniais negalime, smetonininkai savo patriotizmą įrodė krauju, ir apie jų pseudopatriotizmą kalbėti nedera, o šiandieniniams - kyšo spindinčios KGB-istų žvaigždutės.
Nebuvo patriotų apsimetėlių 1926 metais, kuriuos G. Mareckaitė spėja buvus, ir kritikos smaigalys buvo nukreiptas ne į juos, bet į atsikūrusią Lietuvos valstybę, kurią ruošėsi praryti raudonas kaimynas, pasinaudodamas įvairiausio plauko agentų pagalba. O gal viskas paslėpta 25-ame kadre, kurio teiginiai iki šiol darko mūsų tautos valstybinę sąmonę?
Ir plojo po spektaklio beveik visa Lietuva, matyt, kažko nesupratusi... Panašiai plota ir sovietmečiu Felikso Dzeržinskio vardą paminėjus. Ir tik vėliau suprato, kad ploti nevertėjo.
Atgal
.jpg)
(1).png)
