VISUOMENĖ
04 22. Prisikėlimas
Algirdas Pilvelis
Kiekvienas žmogus kažko laukia bei tikisi. Tuo laikosi visas jo gyvenimas, kitaip gal gyvenime niekas jokios prasmės nematytų. Tik ko laukiame, ko gi tikimės? Ir dažnai žmonės siekia tik materialių, piniginių ar karjeros tikslų, pamiršdami, kad svarbiausia - tai vidiniai mūsų lūkesčiai – ko galime tikėtis tik iš savęs, ką galime duoti kitiems. Pagrindinis mūsų lūkestis – mūsų tobulėjimas. Per šventas Velykas kaip tik turime apie tai pagalvoti, nes jos - ne „margučių dažymo“ šventė. Tas sujudimas, tas puošimo darbas gali būti labai įdomu vaikams, ir įvairiose šalyse ta „vaikiškoji dalis“ švenčiama skirtingai. Tačiau Kristaus Prisikėlimas - dvasinio žmonių prisikėlimo šventė. Šis Prisikėlimas, jei bandome suvokti jo paslaptį, iš tikrųjų tėra dvasinis. O bet koks „kūniškas prisikėlimas“ - tai tik matricų kopijavimas, ėjimas į ydingą begalybę, be jokio tikrumo vidiniam džiaugsmui, kuris visada susijęs tik su mūsų dvasiniais praskaidrėjimais. Arba dvasios pragiedruliais, jei norėtume dar konkrečiau pasakyti apie tą Prisikėlimą.
Didžioji Prisikėlimo prasmė
Štai ką pasakoja Evangelija pagal šv. Matą apie Jėzaus prisikėlimą:
„Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: „Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite“. Štai aš jums tai paskelbiau“. Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.“
Tas vaizdelis parodo du esminius dalykus: pasirodžius angelui, sargybiniai siaubingai išsigąsta, o moterims, Jėzaus mokinėms, suvokus Prisikėlimo tiesą, praeina išgąstis ir jas apima didelis džiaugsmas. Taigi būkime ne kaip tie sargybiniai, kurie saugo tai, ko neįmanoma uždaryti, užritinti jokiu akmeniu, nieko neprileisti artyn su ginklais, o būkime kaip Jėzaus mokiniai, kurie pajunta Prisikėlimo džiaugsmą. Čia yra Velykų paslaptis. Tai dvasinis jausmas. Jokia „logika“, jokie „moksliniai tyrimai“ neperteiks tos nuotaikos, to dvasinio pakilimo būsenos. Tik dėl to mes švenčiame šventas Velykas. Nes esame ne tie bailūs sargybiniai, kurie tik slepiasi nuo dvasios, bet pajutę ją, supranta, kad ginklai yra bejėgiai, ir lieka apimti baimės, o esame tie, kurie tiki ir dvasia, ir Prisikėlimu, kuris mums liudija Šventosios Dvasios buvimą visur, visame kame, net menkiausioje materijos dalelėje. Ypač mūsų širdyse, kur ją galime pajusti!
Ir pirma ne savyje turime pajusti tą dvasią, bet pirmiausia kitame žmoguje, mūsų artimame.
Kita vertus, juk užtektų sielos nemirtingumo „koncepcijos“, su kuria šiandien sutinka vis daugiau mokslininkų, ir jokio Prisikėlimo nereikia. Numirė žmogus, nekaltai nuteistas, ir jo siela nukeliavo pas Dievą, ir viskas gerai... Atsiminkime, kad Jėzus nieko neįrodinėjo ateistams, kokie buvo senovės Izraelio sadukiejai. Jis tik ginčydavosi su fariziejais, kurie dvasinį mokymą iškraipydavo asmeniniais sumetimais.
Evangelijoje toliau aprašyta pati Prisikėlimo prasmė: „Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys.“ Ir štai kuo baigiasi šis susitikimas: „Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“
Štai visa esmė: tas dvasinis prisikėlimas turi būti perduodamas iki pat pasaulio pabaigos. Toks nenutrūkstamas mokymas, tai žmogaus dvasinis procesas, tikrasis jo tobulėjimas, kurį net pavadintume „evoliuciniu“.
Ir tik dėl to Jėzus kviečia mokinius ateiti į Galilėją, kad jie, dvasine prasme tobulesni už kitus žmones, tai perduotų kitiems, padėtų jiems tobulėti. Juk viskas tam, kad taptume bent kiek geresni, tai yra ieškotume savo susitikimo savo Galilėjoje. Šiai kelionei privalome nuolat ruoštis, nes iš tikrųjų tai visas mūsų gyvenimas. Toks, koks jis turėtų būti, bet ne toks, kokį dažnai stengiamės įsivaizduoti. Ir šventos Velykos - mūsų galimybė apie tai pagalvoti, iš naujo apmąstyti savo gyvenimą. Palinkėkime visiems, kad Prisikėlimo šventė liktų bent vienas žingsnis į tikrąjį, dvasinį, prisikėlimą.
Kelias, tiesa ir gyvenimas – tai viena
Daugelis mūsų gyvenimo ieškojimų praeina tuščiai, besivaikant materialaus gyvenimo chimeras. O chimeromis, anksčiau ar vėliau tampa viskas, kas tik pažymėta laikinumo ženklu. Kad ir kaip besistengtumėme sulaikyti tai, vis vien pabėgs, ir liksime be nieko, jei gyvenime nesukaupsime jokių dvasinių turtų. Tačiau kas gi mums trukdo tapti dvasiškai turtingais?
Prisiminkime tą Evangelijos vietą, kurioje Kristus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, čia yra vienas dalykas. Tik mums tai atskiri dalykai, kurie turi tapti vienu, kad nekeltų mums dvasinių prieštaravimų, nekankintų abejonėmis ar nusivylimais, negundytų trumpalaikiais džiaugsmais, kurių pabaigoje visada būna kartėlis. Juk dvasiniame prisikėlime pats svarbiausias yra tas vienovės pojūtis ir suvokimas.
Bet kas gi mums trukdo įžengti į Galilėjos kelią, kuris veda link susitikimo su Dievu, link dvasinio prisikėlimo? Argi ne tas pats sunkus kapo akmuo, užgulęs širdį, kuri dar sergstima mūsų ydų ir egoizmo sargybinių. Kiekviena mūsų yda yra toks sargybinis. O už to akmens – pati prisikėlimo dvasia, tai, ką mes vadiname dvasingumu. Tas akmens nejautrumas, palaikomas įvairiausių ydų – pykčio, godumo, pavydo, baimės, materialaus pasaulio iliuzijų, prikausto mūsų akis tik prie kapo rūsio, kurį saugome nežinia kam. Ir vos už to atsiveria kažkokia amžinybės paslaptis – imame klaikti iš siaubo, bijodami prarasti kažką materialaus ir išsigąsdami savo pačių vidinių dvasios impulsų.
Tiktai kovodami su savo ydomis, jas įveikdami, galime tapti atviri dvasinio prisikėlimo džiaugsmui. Eisime tų dvasinių paieškų ir tobulėjimo keliu. Ir taip pamažu imsime suvokti, kad kito kelio ir nebuvo, nes viskas teturi dvasinę prasmę, o visa, kas buvę, - vien tik „mums taip atrodė“. Mums reikia dvasinių atradimų, o ne tikrovės regimybės. Dvasinis atradimas mums parodo tikrovę tokią, kokia ji yra, parodo ją kaip dievišką valią, kaip jos raišką. Tame jautrume, kurį vadiname žmogiškumu, galime atrasti jėgą, kurios vienintelio dvelktelėjimo pakaks, kad būtų nuverstos didžiausios uolos. Turime nuolat galvoti, kokiame niūriame kape uždarome save ydomis, kurios visuomenėje neretai puoselėjamos kaip dorybės.
Mes atkakliai ieškome tikrojo kelio ir tiesos jame, vis tikimės ją atrasti. Todėl lygiai taip pat reikia ir intelektualinio prisikėlimo, ne vien dorovinio. Ne vienoje Evangelijų vietoje pasakyta apie žmones, kurie „žiūri, bet nemato, klausosi, bet negirdi“. Jie tokie todėl, kad nieko nauja nenori išgirsti, nes esą „viską jau žino“. Tai „uždari“ žmonės, kurie negali priimti nieko naujo ir težino „daiktus“ - „tvirtus ir stabilius“, todėl, įklimpę į materializmo dogmas, gyvena pasaulyje, kuriame niekada nieko nebūna naujo. Be atvirumo neįmanomas pasaulio ir proto atsinaujinimas.
Kad suvoktum tas „dangaus karalystės paslaptis“, apie kurias taip dažnai kalba Kristus, tavo protas turi būti imlus kaip vaiko. Jokie „mokslo autoritetai“ čia nepadės, jokia „žinių kalvė“ nepavaduos to, ką gali vadinamasis proto atvirumas. Tai lyg būtų nežinojimas, tarytum užmirštum viską, kas sena, bet nauja ateina labai greitai ir aiškiai, ir tos naujovės nereikia ramstyti „autoriteto ramentais“. Kad pasiektum proto laisvę, jokiu būdu negali būti autoritarinis žmogus, nes liksi „aklas ir kurčias“. Laisvas, imlus protas, aiškumas ir perpratimas mums būtini, kad suvoktume, kas dedasi šiame pasaulyje ir kad mūsų negalėtų apgaudinėti dogmomis manipuliuojantys politikai.
Apkrautas nenaudingomis „žiniomis“ protas tampa didžiuliu balastu, taip pat ir dvasiniam gyvenimui. Ir tik laisvas protas gali tobulėti, jokiu būdu ne dogmomis apsitvėręs, vis „kaupiantis žinias“, kurių jis iš tikrųjų visai nesupranta. Didieji žmonijos genijai kaip tik pasižymėjo laisvu, viską pagaunančiu protu. Toks proto nuovokumas ir laisvumas iš tikrųjų reikalingas suvokti dieviškajai išminčiai, prieš kurią žmogiška išmintis kartais tėra paprasčiausias kvailumas. Bet tiesos ieškojimas, atskleidimas mums tampa būtinybe, kažkuo jaudinančiu, pasiekia mūsų esybės gelmes, netampa sausa „informacija“. Tai rodo amžinai gyvą, besikuriančią kosminę realybę, padeda suvokti gamtos grožį, pajusti dieviško Visatos stebuklo galią. Dieviškoji išmintis pasaulį rodo ne kaip materiją, bet kaip didį stebuklą.
Tuomet mes esame pasiruošę tam, kas iš tikrųjų yra gyvenimas ir ką iš tikrųjų duoda tik Dievas, nes mes be Jo kūrimo jokio gyvenimo neturime. Taigi reikia suvokti gyvenimo teisingumą. Bet Dieviška Tiesa yra Didi Meilė, tai - artimo meilė, kuri yra krikščionybės pagrindas. Ir tai yra vienintelis teisingas gyvenimas, tai yra ir tas kelias, kuris turi prasmę bei tikslingumą. Tačiau tai mes galime gauti tik kaip Dievo malonę, o gavę jau neturime teisės atsisakyti. Jeigu tai darytume, - reikštų, kad atiduodame didžiulį savo palikimą už lėkštę sriubos, ir tai jau yra gyvenimas, kai atsižadama idealų „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“, kaip rašė Vincas Kudirka. Pagaliau nuklystama į visišką nihilizmą bei prapultį.
Sustokime! Kurgi taip skubame?
Skubėdami ir lėkdami, vis stengdamiesi kažką aplenkti, prabėgame pro didžiąsias dvasines paslaptis, jų taip ir nepastebėję. Šv. Velykos mums yra proga sustoti, apmąstyti ir suvokti. Pagaliau ir pajusti. Stengtis siekti įgyvendinti tai, ko žmoniją mokė Kristus. Tik tada ši šventė mums taps didžiuliu džiaugsmu, viltimi visiems metams ir tikėjimu, kad gebame ir galime pasikeisti. Tapti kitokie, geresni ir dvasingesni. Bet pirmiausia turime perprasti, koks didis yra Prisikėlimo džiaugsmas. Tai svarbu kiekvienam žmogui – nelaimingam ar neturtingam, sergančiam ar nusivylusiam. Koks svarbus mūsų įsitikinimas, kad Kristus prisikėlė ir prisikėlė dėl jų, dėl mūsų, todėl prisikelti galime visi. Turbūt kiekvienam žmogui šią dieną Lietuvoje, ar jis būtų praktikuojantis katalikas, ar tiesiog krikščionis, ateina į širdį ir didis džiaugsmas, ir pasitikėjimas savo jėgomis, ir viltis, ir artimo meilės suvokimas. Ir jei gauname tai, tai mums ir yra didžiausia šventė. Todėl ir norisi palinkėti kiekvienam Lietuvos žmogui, kad Velykos jo širdyje niekada nepraeitų, neišblėstų.
Atgal
.jpg)
(1).png)
