VISUOMENĖ
05 10. Nemeilės poetui pliūpsnis
Arnoldas Piročkinas
Vasario 16-19 d. visa Lietuva su didžiausia įtampa sekė poeto Justino Marcinkevičiaus laidotuves. Jam pagerbti buvo sunešta daugybė gėlių ir vainikų, pasakyta tiek iškilių žodžių, vertinančių jo kūrybą ir visuomeninę veiklą, kiek neišgirdome nė apie vieną lietuvį per paskutinį penkiasdešimtmetį. Absoliuti tautos dauguma skaudžiai apgailėjo šią netektį.
Štai praėjo vos mėnuo ir trys savaitės nuo poeto mirties dienos, kai nuaidėjo griausmingas balsas, nuo kurio turėjo subyrėti tautos pagarba ir meilė Atgimimo šaukliui, tarsi, pasak Šventojo Rašto Jozuės knygos (6, 20) pasakojimo, Jericho miesto mūro sienos pasigirdus izraeliečių šauksmui ir ragų gaudesiui. To balso savininkas – visiems žinomas ir daugelio labai branginamas kovotojas su bolševikine priespauda monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Vyčio Kryžiaus ir Šaulių Žvaigždės ordinų kavalierius, Lietuvos partizanų kapelionas. „Lietuvos Aide“ (2011 04 09 ir 13) išspausdintame straipsnyje „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būti (dr. Zauervein - Girėnas)“ garbusis kovotojas už tiesą, tautą ir religiją iškėlė sau tokį uždavinį: „Dabar surinkęs šiek tiek medžiagos apie J. Marcinkevičių, imuosi plunksnos, nieko nuo savęs nepridėdamas, bandysiu ginti Lietuvą“. Čia iš karto kyla klausimas – nuo ko ginti? Netrukus, paskaitęs šį rašinį, įsitikini – nuo J. Marcinkevičiaus ir Algirdo Brazausko!
Abu Lietuvos priešai pavojingi ir mirę! Jausdamas šios atakos prieš mirusiuosius dviprasmiškumą, monsinjoras, kaip susipažinęs su senovės romėnų humanišku pasakymu, kad apie mirusiuosius arba gerai, arba nieko (lot. de mortuis aut bene, aut nihil; autoriumi laikomas VI a. pr. Kr. gyvenęs vienas iš septynių išminčių Chilonas), jautė pareigą pasiteisinti: „...kartais atsiranda reikalas ir net būtinumas kalbėti apie mirusius tik objektyviai“, t.y. nenutylint jų ydų ir blogų darbų. Gerbiamąjį A.Svarinską šiuo atveju verta padrąsinti: esama ir lotyniško posakio: de mortuis – veritas (apie mirusiuosius – tiesa). Taigi kalbėti tiesą apie išėjusius iš šio pasaulio žmones – ne pirmiena.
Tad pažiūrėkime, kokia tiesa apie šiuos du, šiaip ar taip sakykime, iškilius Lietuvos žmones skelbiama A.Svarinsko straipsnyje. Visų pirma apkaltinami A. Brazausko ir J. Marcinkevičiaus artimieji tuo, jog prievartavę vyskupus, „Kad šių veikėjų laidojimo pamaldos būtų Vilniaus katedroje“. Kad to būtų troškęs pats J. Marcinkevičius ir artimieji, neteko girdėti. Apie A. Brazausko pageidavimą su karstu pabūti katedroje čirškėjo visi žvirbliai ant tvorų. Tačiau norisi paklausti, ar žymaus veikėjo, jo artimųjų arba laidojimo organizatorių pageidavimas įleisti karstą su mirusiuoju į katedrą prieš išvežant į kapines yra smerktinas? Jeigu prisiminsime Jono Basanavičiaus laidotuves 1927 m. vasaryje, tai įsitikinsime, jog, nepaisant visko, šis lietuvių veikėjas buvo priimtas katedroje ir pats Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis (Jałbrzykowski), ypač slopinęs lietuvių judėjimą Vilniaus arkivyskupijoje, pasakė prie lietuvių žymiausio veikėjo karsto pamokslą. 1930 m. vasario 23 d. miręs Jonas Jablonskis, nepasižymėjęs dideliu religingumu ir kurių ne kurių dvasininkų apšauktas bedieviu, buvo pašarvotas Kauno bazilikoje, o gedulingas mišias laikė Maironis. Antra vertus, nederėtų piktintis nė dėl bažnytinės vadovybės atsisakymo patenkinti A. Brazausko artimųjų pastangas įgyvendinti velionio norą: tam ji turėjo savų motyvų. Tačiau palikime šią problemą. Jos narpliojimas mus vestų toli į šalį nuo A. Svarinsko straipsnio apžvalgos.
Kiek kas kaltas dėl komunistų piktadarysčių
Mums kur kas svarbiau kaltinimas J. Marcinkevičiui ir A.Brazauskui už nesipriešinimą dėl katedros uždarymo ir kitų piktadarysčių, padarytų komunistų per pirmąjį pokario dešimtmetį. „Minėti asmenys: A. Brazauskas ir J. Marcinkevičius tuomet turėjo daug valdžios galių ir jie galėjo pasipriešinti piktam komunistų sumanymui“, – meta kaltinimą autorius jiems ir klausia: „Ar J. Marcinkevičius, ar bent vienas komunistas tada užstojo žudomą savo tautą?“
Pamėginkime nustatyti šių abiejų žmonių galimybes sulaikyti katedros niokojimą, kuris prasidėjo keleriais metais anksčiau, negu 1956 m. buvo nuspręsta ją paversti paveikslų galerija. Ne vienus metus stovėjusi uždaryta, ji pagaliau sulaukė ne paties blogiausio likimo, koks buvo ištikęs daug šventovių Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose. Sako, juk buvęs projektas nutiesti plačią magistralę nuo geležinkelio stoties Žaliojo tilto link, nugriaunant pakeliui šv. Kotrynos bažnyčią ir kitus senojo miesto namus... Tačiau kiek galėjo šie du veikėjai kaip komunistai sutrukdyti katedros pavertimą paveikslų galerija, jei J. Marcinkevičius priimtas į partiją 1957 m., o A. Brazauskas dar vėliau – 1959 metais. Pagaliau ar įstojimas į partiją jiems galėjo suteikti tokių galių, kad sulaikytų, būdami eiliniai naujokai, beatodairiškus partijos institucijų sprendimus.
Abu į partiją stojo, kaip ir ne vienas kitas žymus ar vėliau pasižymėjęs lietuvių inteligentas, tuo metu, kai po J. Stalino mirties 1953 m. ir ypač po 1956 m. N. Chruščiovo atskleistos dalies diktatoriaus nusikaltimų įsižiebė viltis, jog prasidėjo humaniškojo komunizmo era, kurios vaizdą daugelis susikūrė iš kupiūruotų V. Lenino raštų. Tad kaip ir kokiu mastu atgaline data pakaltinami J. Marcinkevičius ir A. Brazauskas atsakingi už komunistinio režimo 1940-1955 m. nusikaltimus lietuvių tautai? O ir paskesniais metais kiek jie kalti už komunistų valdžios vykdytą politiką? Ko gero, ne ką daugiau, kaip monsinjoras A. Svarinskas atsakingas už inkvizicijos padarytus nusikaltimus XIII – XVIII amžiuje. O juk Lietuvių enciklopedijoje, kurios niekas neįtars priešiškumu Katalikų bažnyčiai, rašoma, jog net šv. Tomas Akvinietis mokęs – eretikus „nugalabyti yra teisinga (iuste occidi)“ (t. VIII, p. 530). Kas be ko, įstojusio į organizaciją nario kaltė už jos anksčiau ar vėliau vykdytus nusikaltimus ne visiškai atmestina: būdamas jos narys, jis prisiima ir tam tikrą kaltės dalį.
J. Marcinkevičiaus kūriniai neduoda pagrindo kaltinti poetą
Straipsnyje poetui inkriminuojama kaltė pasirėmus kuriais ne kuriais jo kūriniais: „Taigi J. Marcinkevičius nebuvo Lietuvos patriotas, neužstojo savo tautos, bet rašė eilėraščius ir poemas okupantams“. Pavyzdžiui, prisidėjo prie Stalino kulto keitimo Lenino kultu: 1966 m. rašęs eilėraščių ciklą bendru pavadinimu „Šiandieninis Leninas“, kurį poeto draugai laikę geriausiu kūriniu apie Leniną lietuvių kalba. Monsinjoras šį draugų įvertinimą neigia, atskleisdamas tokią eilėraščių mintį: „J. Marcinkevičius siūlo pakeisti tik statulas, bet nenuimti pjedestalo“. Kilus įtarimui, kad ši interpretacija gali būti smarkiai nutolusi nuo tikrovės, teko atsiversti poeto raštų tomą ir po daugelio metų minimą ciklą iš naujo atidžiai perskaityti. Iš keturių ciklo eilėraščių tik pirmajame, „Leninas dirba“, kalbama apie pjedestalus, bet nė iš tolo nepanašiai į monsinjoro pateiktą aiškinimą: „Palyginimų ieškome lyg pjedestalų“, – sako poetas. Toliau dvi eilutės: „Ir jeigu vis dar būna bandymų pakeisti jį, / tai tik ant pjedestalo“. Tai kur čia siūlymas „pakeisti tik statulas, bet nenuimti pjedestalo“ ?
Galima nesimpatizuoti rašytojui, galima neapkęsti personažo, bet, kuriant jų neigiamą įvaizdį, vis dėlto reikia būti sąžiningam – objektyviam ir tiksliam. Netgi skrupulingai tiksliam. Gerbiamasis monsinjoras tokio skrupulo neturi. Iš tikrųjų J. Marcinkevičiaus cikle sukurta Lenino apoteozė. Ji smarkiai nutolusi nuo realiojo Lenino. Už tai galėtų monsinjoras poetui priekaištauti, jei čia neateitų į galvą klausimas: o kam prireikė tos apoteozės? Kokį tikslą jis turėjo keldamas Leniną ant ypač aukšto pjedestalo? Įsiskaičius į eilėraščius, randamas ir atsakymas. Išidealizuotas Leninas – tai noras (nesiginčysime, kad jis naivokas) jį priešstatyti tikrovei:
Jam reikia bartis, reikia baust ir teisti –
Kartais net tuos, kurie jį moka mintinai.
Leninas kaip antipodas poeto meto „leninistams“ vaizduojamas taip pat ciklo eilėraštyje „Paminklo išaiškinimas“:
Man rodos, pats jis energingai kratos
visų, kur slepiasi po jo sparnais [...]
O juk Leninu dangstėsi visa partija, pradedant Stalinu ir baigiant pusiau raštingu, prasigėrusiu kolūkio brigadininku. Suprantama, Lenino „mokslas“ toli gražu nebuvo be dėmių ar nuostatų, kurios nesiderino su humaniškumo principais. J. Marcinkevičius tai gerai suvokė, bet naudodamasis „pozityviaisiais“ proletariato vado šūkiais, galėjo kritiškai atsiliepti apie gyvenamojo meto dogmatizmą.
Atiduoti duoklę partijai, Leninui ir kurį laiką Stalinui, apgiedoti socializmo laimėjimus Tarybų Sąjungoje, jos laimingą gyvenimą buvo kiekvieno valstybėje gyvenančio rašytojo priedermė. Ir kas jos nėra atlikęs! Tokių eilėraščių yra sukūrę kur kas daugiau už J. Marcinkevičių net V. Mykolaitis-Putinas ir A. Miškinis. J. Marcinkevičius, be šio keturių eilėraščių ciklo, rodos, nieko daugiau nėra paskelbęs (ar bent į savo rinkinius įdėjęs) „tarybinio patriotizmo“ tema.
J. Marcinkevičiui pasmerkti pravertė net poema „Pažinimo medis“ : „Pagal J. Marcinkevičių, universitetas – garbinga mokykla, tik gaila, kad nuo pirmųjų dienų jį „pasigrobė tamsybininkai“. Išeina, – daroma išvada straipsnyje, – kad tie, kas kūrė universitetą, jį ir pagrobė“. Kur autoriui pavyko rasti teiginį, kad „tamsybininkai pasigrobė“ 1579 m. įkurtą Vilniaus akademiją? Nesiimdami nagrinėti, kaip tada, valdant Lietuvą bolševikams, buvo traktuojamas šios aukštosios mokyklos įkūrimas, galime pasakyti, kad poemoje nei tiesiogiai, nei užuominomis nėra minties, jog Vilniaus universitetas laikytinas reakcijos židiniu. Atvirkščiai, joje su pagarba, o kai kurie ir su meile vaizduojami pirmieji universiteto kūrėjai ir profesoriai jėzuitai – Petras Skarga, Valerijonas Protasevičius, Konstantinas Sirvydas (jo pavardė senąja tradicija rašoma Širvydas), Sarbievijus, „tėvas Linksmas“, t. y. Žygimantas Liauksminas.
„Pažinimo medis“ ataustas biblinių vaizdų intonacijomis, pasemtomis iš K. Sirvydo pamokslų. Jeigu šis kūrinys būtų buvęs parašytas kokiais dvidešimt penkeriais ar trisdešimčia metų anksčiau, autorius būtų buvęs apkaltintas mistika ir religijos bei jos platintojų idealizavimu. Per ketvirtį amžiaus komunistai pasidarė kur kas protingesni ir nepuolė smerkti poemos. Nekliuvo jiems nė sunkaus lietuvių kalbos kelio į Akademijos mūrus apraudojimas, išreikštas lietuvių liaudies dainų įvaizdžiais:
Už ką tave, už ką
vis iš burnos mums išlupa, išrauna
nekaltą žiedą tavo? Paukšti mažas,
Pasaulio girių giesmininke raibas,
kieno tu sulesei, kieno išgėrei
ir į kieno tu lizdą kėsinaisi,
kad vis tave nuo mūsų lūpų baido?
Poemoje „Pažinimo medis“ tiesiog neįmanoma, jeigu nenusiteikiama ieškoti „įrodymų“, rasti antireliginių ar antiklerikalinių tendencijų. Tuo atžvilgiu kur kas daugiau galimybių teikia dešimties giesmių drama „Katedra“.
Monsinjoras A. Svarinskas tomis galimybėmis pasinaudojo. Iš tikrųjų dramoje vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis pavaizduotas anaiptol ne kaip Katalikų bažnyčios dignitoriaus idealas: pasidavęs kūniškai aistrai („O galinga pagunda! – Ir šventieji suklumpa...“ – rašė Salomėja Nėris), sugyvena su Ieva, vėliau vienuolyne gavusia Teresės vardą, kūdikį. Pasitelkęs pagalbon porą kūrinio kritikų, straipsnio autorius daro išvadą, kad „Katedra“ esanti ne istorija, o poeto išmonė, pasitarnavusi bedievybės propagandai: „pradedant ir baigiant kunigų dergimu“.
Sutikdami su sprendimu, kad „Katedroje“ pavaizduotas vyskupas Masalskis gali būti nutolęs nuo tikrovėje gyvenusio asmens, nenorėtume pritarti, jog drama turėjo tikslą pasitarnauti „bedievybės propagandai“. Iš tikrųjų poetas vaizduoja Masalskį giliai tikintį ir apgailestaujantį savo poelgį. Įsiskaitykime į jo maldos pradžią:
O dieve tėve! Tu matai mane
Ir mano širdyje skaitai kaip knygoj.
Už ką tu man pripylei šitą taurę,
Žinodamas, kad aš tiktai žmogus,
Kad savo kūno pats nenugalėsiu?
Žinai, kaip aš kovojau, ir žinai,
Kaip nusidėjau. Būk man gailestingas...
Taigi J. Marcinkevičius rodo ne ištvirkėlį, bet skausmingai išgyvenantį savo nederamą poelgį dvasininką, tikintį Dievo gailestingumu. Ar taip jau maža istorijoje panašiai klydusių dvasininkų? Nemaža tokių personažų rastume pavaizduotų literatūroje. Tad smerkiamasis poetas ne pirmas tokios „bedievystės“ propaguotojas. Iš lietuvių rašytojų šios tematikos pradininku juk laikytinas Antanas Vienuolis su savo apsakymu „Paskutinė vietelė“, parašytu 1908 metais.
Kad J. Marcinkevičius ir jo kūryba būtų pasmerkta svariau ir įspūdingiau, monsinjoras dar apžvelgia penkių įvairaus plauko veikėjų kritiškus atsiliepimus. Jų čia nekomentuosime, tik pasakysime skaitytojams, kad tų atsiliepimų pagrindu straipsnyje padaryta triuškinama išvada: „J. Marcinkevičius nėra nei patriotas, nei Lietuvos mylėtojas. Jeigu nebūtų susidariusios tam politinės sąlygos, nebūtų susidaręs Sąjūdis, ir toliau būtų tarnavęs priešams. Taigi jis nėra „mūsų poetas“. Garsiai nešaukite, kad J. Marcinkevičius yra mūsų poetas. Viešose garbingose vietose neminėkite jo vardo, nes jis yra eilinis kolaborantas“.
Taigi rūstusis teisėjas, nepatikrinęs „įkalčių“, neįvertinęs visų aplinkybių, paskelbė poetui, kaip pikčiausiam priešui, pilietinės mirties nuosprendį. Kol dar nesukrautas „kolaborantui“ laužas, norisi paklausti šį nuosprendį priėmusį teisėją. Pirmasis klausimas būtų toks: ar rūstusis teisėjas yra kada kalbėjęs „Tėve mūsų“ – paties Kristaus pasiūlytą savo pasekėjams maldą? O jos penktasis sakinys skamba: „...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6, 12). Antrasis klausimas monsinjorui: būdamas teologas, ar jis vadovaujasi tokiu Kristaus paliepimu: „...mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6, 27-28)? Ir trečia, imdamasis teisti ir smerkti poetą, garbusis monsinjoras privalėjo turėti galvoje ir širdyje tokį Kristaus nurodymą: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 36-37).
Apžvelgiamasis straipsnis kelia dar daug klausimų, bet visko neaprėpsi. Tad baigiame romėnų komediografo Plauto (miręs 184 m. pr. Kr.) posakiu: Sapienti sat (supratingam užtenka).
Atgal
.jpg)
