VISUOMENĖ
05 28. Baudžiava: seniau ir dabar
Jonas A.Patriubavičius
Jonas Šadys
Mūsų kaimynas pasakoja, kaip jį kankino vieno rajono savivaldybės žemėtvarkos skyriaus valstybės tarnautojai: sako, visiškai su juo nesiskaitė - kaip su kokiu baudžiauninku. Ponas sako gavęs sklypą vienam kaime, kuris garsus visoje Lietuvoje, reikėjo jį padalyti pusiau, kad su kita gimine galėtų statytis namą, bet žemėtvarkininkės reikalą vilkino visus metus, kol vienai iš jų nedavęs tūkstančio litų. Po to reikalas buvęs išspręstas, kaip rusai sako “migom” (rus. “akimirksniu”). O kitas kaimynas, taip pat turtingas, pasakoja pardavęs savo verslą, bet pirkėjas pinigų nemoka. Pardavėjas padavė pirkėją į teismą, dabar teismas išsisukinėja, susidaro įspūdis, kad pirkėjas jį papirko: praėjo beveik metai, bet byla – labai paprasta, aiški, visi dokumentai yra – nesprendžiama. Ponui aišku, kad teisėjas tokiu būdu reikalauja kyšio. Šio teksto autoriai susirūpinę, kad mūsų gyvenime, dvasioje ir kasdienybėje, daug feodalizmo apraiškų ir ieško atsakymo, kodėl taip yra ir, taikydami japonų mąstymo metodą, ieško simetrijų praeityje. Kodėl taip yra, jeigu baudžiava panaikinta prieš pusantro šimto metų? Kodėl mūsų žmonės, kai nueina su prašymu į valstybės įstaigą, traktuojami kaip baudžiauninkai? Ir kada tai baigsis?
Davė pasus
Kaip dabar, pavasarį, prieš 150 metų Rusijos imperijoje panaikinta baudžiava. Šis jubiliejus pas mus nesulaukė jokio atgarsio, nors reforma turėjo pasaulinę reikšmę, pakreipė ir Lietuvos istoriją.
Tada, tą pavasarį, milijonai Rusijos baudžiauninkų gavo pasus, galėjo važiuoti į Ameriką laimės ieškoti (tiesa, ten dar buvo nepanaikinta vergovė, ją Abraham Lincoln panaikino tame pačiame dešimtmetyje, bet keleriais metais vėliau). Žinoma, Lietuva tada buvo Rusijos imperijos kolonija: čiabuviai girdomi alkoholiu, uždraustas raštas lotyniškomis raidėmis, mokyklos rusiškos, žandarai, kazokai, rekrūtai, rykštės, kolonistai, etniniai valymai (susipratusius trėmė į Sibirą, po sukilimo – masiškai) - taip Rusija kirto langą į Europą ir jau nemažą buvo iškirtusi, Rusija moka tai daryti.
Kai kalbama apie baudžiavą, turima omenyje kaimas ir žemės reikalai: kam priklauso, ką su ja daro. Tie įvykiai, baudžiavos supaprastinimo procesas ir metodai mums turėtų rūpėti tiek, kiek pasikartoja dabartyje. Nes ir dabar Lietuva nelaisva, yra sąjungos dalis, vadinasi, turi klausyti demokratijos carų. Tai savotiška baudžiava, nes negali būti šeimininke savo kieme: sakysim, dabar verčia parduoti kaimus užsieniečiams, primeta mums vadinamąją bendrą žemės ūkio politiką. Tačiau kovoje su korupcija, kuri alina mūsų žmonių pasitikėjimą demokratija ir, tiesiogine prasme, labai konkrečiai iki skausmo, juos kankina baudžiavinėmis neteisybėmis – ES nesiima bendrosios politikos. Įdomu, kodėl Europos Sąjunga nori, kad mūsų piliečiai nuo žemėtvarkininkų ir teisėjų kentėtų kaip baudžiauninkai?
Kaip baudžiauninkai išgelbėjo motiną Rusiją
Devynioliktajame amžiuje Rusijoje jau seniai buvo tokia padėtis, kad ir viršūnės, ir apačios negalėjo pakęsti baudžiavos. Apačios to jausmo buvo apimtos totaliai, viršūnės – tik įžvalgūs ir ne į „vodką“ įnikę individai.
Caras Aleksandras I, dar vadinamas Europos išvaduotoju nuo prancūzų, matė, kad reikia valstiečius išvaduoti iš dvarininkų jungo. Caras buvo keistas, mokėjo verkti kaip žmogus: po Austerlico mūšio, kurį rusai ir jų sąjungininkai „prapylė“ (Napoleonas juos pergudravo taktika - kaip Vytautas Didysis teutonus prie Žalgirio), caras sėdo ant žirgo ir be apsaugos, vienas, išjojo į skerdynių lauką. Žiūrėdamas į įvairiomis pozomis suverstus žuvusiųjų kūnus, caras verkė ir ilgai negalėjo atsigauti. Ne pirmą kartą pajuto, kad valdžios našta jam per sunki. Žinoma, apie tai, kad reikia išlaisvinti mužikus, jis pagalvodavo ir net dėl to tarėsi su savo patarėjais, taip pat užsieniečiais, daugiausia prancūzais, minties korifėjais, bet apie laisvę pavergtoms tautoms, tokioms, kaip lietuviai ir lenkai – niekada. Imperija jam buvo “uber alles”, jis buvo tikras rusas.
Valstiečiai sudarė 90 proc. Rusijos kariuomenės, kuri paskui, po Austerlico, sutriuškino Napoleoną, bet patys kareiviai buvo nelaisvi. Taip, jie pamatė Europą, bet tik per muškietos taikiklį ir kareivinių langą.
Kaip žinoma, Napoleonas, užėmęs Maskvą, ją sudegino ir apiplėšė. Rusai tokiu pačiu, visiškai identišku atveju elgėsi kaip riteriai. Kai Aleksandro I kariuomenė užėmė Paryžių (tai padarė du kartus), eiliniai kariai buvo uždaryti kareivinėse, kad nepasigertų, kad nedarytų gėdos motinai Rusijai savo sudiržusiomis rankomis, bulvių valgytojų veidais, panašiais į bulvę, ir mužikiškomis manieromis. Tik karininkai galėjo laisvai išeiti į gatves pagaudyti dailiosios lyties paryžiečių oru siunčiamų šypsenų bei bučinių ir, kur kas svarbiau, į viešnamius pasilinksminti su prostitutėmis. Rusijos elitas (kilmingieji) jau seniai (tai žinome iš Levo Tolstojaus romanų) tarpusavyje kalbėjo prancūziškai (kad mužikai nesuprastų), taigi jiems Maskvoje plėšikavę prancūzai buvo artimesni už savus kareivius rusus.
Bet po to didžiojo tėvynės karo turėjo praeiti ne vienas dešimtmetis, kol buvo ryžtasi panaikinti baudžiavą. Tai padarė Aleksandras II. Kaip visada istorijoje būna - ir vėl apsireiškė likimo ironija: už tai jį nušovė.
Kaip Lietuva rodė Rusijai kelią iš baudžiavos
Tuo metu, devynioliktojo amžiaus pirmoje pusėje, kai dar buvo gyvas Aleksandras Puškinas, Lietuvos nebuvo, t.y. baudžiauninkai buvo, teritorija buvo, kaimai buvo, bet pavadinimo nebuvo, jis buvo išguitas iš pasaulio žemėlapio ir gujamas iš sąmonės. Tas pats caras Aleksandras I, kuris verkė Austerlico skerdynių lauke, išleido įsaką, kad generalinės gubernijos pavadinime (Litovskaja gubernija) nebūtų žodžio Lietuva (rus. Litovskaja), gubernijos būtų vadinamos miestų vardais (Vilniaus, Kauno, Grodno, Suvalkų), o generalinė gubernija pavadinta “severo zapadnyj krai” (rus. „šiaurės vakarų kraštas”).
Į Lietuvą buvo siunčiami kolonistai. Čia dvarų turėjo ir žinomas Rusijos reformatorius Stolypinas, grafai Zubovai (jie buvo geri), broliai Vasilčikovai (dvarai Tauragės ir Jurbarko rajone: dabartinis Jurbarkų kaimas priklausė Fiodorui), Naryškinai. Aleksandras Stolypinas, kuris po baudžiavos panaikinimo turėjo viziją, kaip pertvarkyti Rusiją (iki šiol neįgyvendinta), savotiškai “mylėjo” Lietuvą: sugalvojo pagyvinti jos ekonominį gyvenimą, padalindamas Lietuvos teritoriją į dvi dalis, o per vidurį sumanė įkurdinti ištisą kolonistų kaimų ir dvarų ruožą – kaip kokią Golfo srovę, kuri nesimaišo su kitu okeanu. Tai jam daryti sekėsi, nes savo žemes, baudžiauninkus ir dvarus pragėrę, pralošę ir užstatę bankams vietiniai, sulenkėję dvarininkai savo dvarus pigiai parduodavo valdžiai, stolypinai nupirkdavo ir tose teritorijose įkurdindavo rusus. Jiems caro valdžia taikė taip vadinamą pozityvios diskriminacijos principą (angl. “affirmative action”), t. y. teikė privilegijų: skyrė pinigų, pigių kreditų ir kitokių malonių.
Į šį momentą mes atkreipiame dėmesį, nes ir dabar, kai Europos Sąjunga lieps pigiai pardavinėti (to labai trokšta vadinantieji save liberalais) Lietuvos kaimus užsieniečiams, vyks toks pats kolonizacijos procesas. Įdomu, kaip istorija kartojasi, ar ne?
Čia, gal skaitytojams bus įdomu, pateikiame žiupsnį žinių, kaip tuo metu gyveno baudžiauninkai, kai Lietuvos dvarininkai, anksčiau už Stolypiną, sugalvojo juos paleisti į laisvę. Taip nenoromis Lietuvos dvarininkai rodė Rusijai kelią, ką reikia daryti, kaip naikinti baudžiavą (žr. langus rėmeliuose).
Joniškėlyje dvarininkas Ignotas Karpis 1810 m. paleido į laisvę 7 tūkst. baudžiauninkų (galėjo išeiti iš savo kaimo, pereiti į kitą luomą). Paveldėjęs dvarus Felicijonas Karpis 1858 m. 293 valstiečių ūkiams paliko po 20-30 dešimtinių (dešimtinė – apie 1 ha) ariamos, ganyklų ir pievų žemės, dar 78 kiemams - po 5 - 8 dešimtines, atleido tų kiemų savininkus nuo baudžiavinių prievolių, tik nuo dešimtinės reikėjo mokėti dvarui per metus iki 2 rublių. Savo dvaro žemėje (821 dešimtinė) Felicijonas ūkininkavo su 28 samdytais ordinarininkais, bernais ir mergaitėmis, iš viso su 41 samdiniu: laikė 250 melžiamų karvių, 50 darbo arklių ir 26 jaučius (Šaltinis: Kipras Bielinis “Dienojant”, psl. 411).
1839 m. baronas Volfas (vokietis) paleido 10 kiemų baudžiauninkus, davė jiems po 28 dešimtines žemės, leido namams statyti iš dvaro miškų prisikirsti, be užmokesčio, medžių. Volfas savo dvare buvo įvedęs 7 laukų sėjomainą, paskui ją pritaikė ir buvusių baudžiauninkų ūkiuose (Šaltinis: tas pats).
Rokiškio krašto dvarininkas Reinoldas Tyzenhauzas turėjo 855 baudžiauninkų kiemus su 8667 “dūšiomis”, jiems buvo paskirta 18 843 dešimtinės žemės. Žemė buvo perkainota ir nustatyta prievolė dvarui nuo dešimtinės (patys baudžiauninkai išsirinko įvertintoją, štai kokia buvo demokratija baudžiavos laikais): už derlingą daržų žemę - 3 rubliai, už blogiausią - 0,80 rub. metams. Iš pradžių jam nelabai sekėsi, planuotos pinigų sumos nesurinko, todėl ėmėsi griežtų priemonių. Kaip rašo Kipras Bielinis: „jeigu gaspadorius pasirodė esąs nerangus, tokį ūkį pervesdavo tos pačios šeimos sūnums arba kitiems šeimos nariams.” Įdomu, kad Reinoldas Tyzenhauzas atsisakė pelno iš smuklių. 1839 m. jo dvaruose buvo 70 smuklių su 14 tūkst. pelno per metus. 1859 m paliktos tik trys – Rokiškyje, Aknistoj ir Kamajuose (Šaltinis: tas pats, psl. 412).
Štai kokas įžvalgus dvarininkas: suprato, kad laisvi valstiečiai turi būti blaivūs. Tai didelis kontrastas dabartinio Lietuvos elito politikai: kaimą girdyti kuo daugiau (nori, kad greičiau išmirtų, tada galės pasididinti algas). Kaip čia išėjo, kad senųjų feodalų dangus buvo daug aukštesnis negu dabartinės nomenklatūros (aukštumo su šunelio uodega, kai užriečia į viršų), vienas Dievas težino.
Kaip gyveno kumečiai, kokį atlyginimą gaudavo. Už darbo dieną dvarininko barono Volfo kumetis gaudavo 6 kg grūdų ir 10,4 kapeikos (per metus 42 rub. 25 kapeikas). Samdomieji darbininkai (kartais ir vokiečiai iš Prūsijos) gaudavo butą (gyvenamąsias patalpas), 10 rublių atlyginimo metams, ordinariją natūra – 12 gorčių rugių (384 kg), 130 gorčių miežių (375 kg), žirnių – 30 gorčių (96 kg), iš viso 855 kg (17 centnerių) grūdų. Samdomieji gaudavo žemės – apie 3 dešimtines (palyginkime su iš kolchozų išėjusiais trihektarininkais). Taip pat kumetis galėjo laikyti 2 ar tris karves, 2 avis ir kiaulių, kiek išgali, jas ganė bendrose ganyklose. Samdiniai privalėjo gerai elgtis, klausyti dvaro viršininkų, atsargiai elgtis su ugnimi, nepriiminėti pas save svetimų žmonių (labai geras patarimas mūsų kaimiečiams – J.Š pastaba). Darbdavys parūpindavo samdomiesiems atvykėliams pasus. Pavyzdžiui, dvarininkas Kerbedys (Ukmergės apskritis) savo vokiečius turėdavo nuvežti iki Nemuno ir įdėti 3 rublius kelionei garlaiviu Nemunu iki namų į Vaterland’ą (Šaltinis: tas pats, psl. 416).
Kokia buvo kolchozų baudžiava
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje baudžiava buvo atstatyta, valstiečiai nuvaryti nuo žemės. Ši patirtis dar gyva, todėl daug apie tai nekalbėsime. Reikia tik pastebėti, kad tiek grūdų už darbadienius, kaip Igno Karpio baudžiauninkai negaudavo, ir pasų taip pat. Kokiais 1949 m., kai mūsų kaime buvo įsteigtas kolchozas, o gyvuliai suvaryti į vieną vietą, baigėsi pašarai, arkliai vėl buvo grąžinti savininkams. Bernardo Tamošiūno kumelė nukrito ir negalėjo pasikelti ant kojų, nes buvo šeriama stogo šiaudais. 1949 m. pavasarį, rytais, vyrai rinkdavosi į Bernardo tvartą ir, paskutiniais lietuviškais žodžiais (rusiškų dar nebuvo išmokę) keikdami tarybų valdžią, kumelę pastatydavo ant kojų ir virvėmis pririšdavo prie ant lubų įtaisytų kablių, kad stovėtų ir nenugriūtų.
Vėliau kolūkiai šiek tiek prakuto, atsirado daugiau technikos, naujų technologijų, už darbą imta mokėti pinigais. Kaimiečiai ir toliau į šiuos okupantų valdžios eksperimentinius darinius žiūrėjo kaip į kvailystę ir nelaikė nuodėme iš jų nevogti. Taip buvo sužlugdyta kaimo moralė, iki šiol neatstatyta.
Tokios baudžiavos kaip kolchozuose nebuvo net klasikinės baudžiavos laikais.
Atgal
.jpg)
(1).png)
