VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

02 04. Jonas Laurinavičius: per visą gyvenimą - su žurnalisto bloknotu

Praėję metai kolegai Jonui Laurinavičiui išskirtiniai, ypatingi. Rudenį sukako 55 metai, kai jis dirba žurnalistu. Iš jų 25-erius metus jis redagavo „Kaišiadorių aidų" laikraštį. Ta proga žurnalistas, rašytojas, redaktorius, leidėjas JONAS LAURINAVIČIUS atsako į žurnalisto VYTAUTO ŽEIMANTO klausimus.

 Žurnalistas, rašytojas Jonas Laurinavičius prie savo išleistų knygų. Vytauto Žeimanto nuotrauka

Kolega Jonai, praėję metai Jums ypatingi. 55 metus dirbote žurnalistu. Ar negaila praleistų metų? 

Laimingas tas žmogus, kuris įgyvendino savo svajonę. Jau Pasamovio (Trakų r.) pradinėje mokykloje, be jokio profesinio orientavimo, be jokių mokytojų paskatinimų, juolab tėvų, - nes tėtis buvo visiškas beraštis, o mama tik „per save" išmokusi skaityti ir šiek tiek rašyti, juk visame gimtajame Pajautų kaime nebuvo nė vieno suaugusio žmogaus, baigusio bent pradinį mokslą, - mano vienintelė svajonė buvo „rašyti į laikraščius". Tą svajonę įgyvendinau. Su neetatinio korespondento, paskui su profesionalaus žurnalisto plunksna nuėjau visą gyvenimą - 65-erius metus (iš 78), iš jų 55-erius dirbdamas redakcijose. Dirbau Šalčininkų ir Vilniaus rajonų laikraščių redakcijose bei Vievio ir Kaišiadorių rajonų radijo redakcijose, o ilgiausiai - Kaišiadorių rajono laikraščio redakcijoje - 41-erius metus, Mažeikių rajono redakcijoje - 11 metų. Lygiai 25 metus (nuo 1991 m. spalio 31 d. iki 2016 m. spalio 31 d.) buvau „Kaišiadorių aidų" laikraščio redaktorius. Mokydamasis Onuškio vidurinėje mokykloje, dviračiu išvažinėjau tolimiausias apylinkes,  rinkdamas medžiagą savo rašiniams. Vyresnėse klasėse retas tuometinio Daugų rajono laikraščio numeris išeidavo be mano informacijų, korespondencijų, reportažų. Rašiau ir respublikinei spaudai. Už aktyvų bendradarbiavimą jau dešimtoje klasėje buvau apdovanotas jaunimo dienraščio  Pagyrimo raštu. 1972 m. mane priėmė į Žurnalistų sąjungą. Rekomendacijas parašė Romualdas Ozolas, Zenonas Lapinskas (radijo ir televizijos Kauno redakcijos vyr. redaktorius) ir Stasys Čižas, pedagoginės spaudos žurnalistas. Be redaktoriaus, tuo metu buvau tik vienas ŽS narys Kaišiadorių rajono redakcijoje.

Iki šių metų net 25-erius redagavote laikraštį „Kaišiadorių aidai". Ar redaktoriaus duona buvo skalsesnė?

Redaktoriumi tapau Lietuvos nepriklausomybės metais. Tuo metu buvau redakcijos laiškų ir masinio darbo skyriaus vedėjas, taip pat buvau pirmosios kadencijos rajono tarybos deputatas (taip tada vadinosi tarybos nariai). Pirmojoje tarybos sesijoje buvau kone vienbalsiai (vienas prieš) išrinktas rajono tarybos pirmininko pavaduotoju (kas dabar atitinka mero pavaduotoją). Tačiau redaktoriumi tapau be galo sunkiai - tik iš trečio karto. Dėl redaktoriaus pareigybės vyko įnirtinga kova. Taryboje maždaug po vienodai buvo Sąjūdžio remiamų ir Sąjūdžio neremiamų deputatų. Kadangi tuo metu laikraštis buvo rajono tarybos, nė viena pusė nenorėjo iš savo rankų išleisti redakcijos, juolab kad ir aš buvau neutralus, nepriklausiau nė vienai tarybos deputatų grupei, atėjau laimėjęs rinkimus prieš Sąjūdžio rajono skyriaus tarybos pirmininką. Redakcijos žurnalistai irgi skilo perpus, turėjau tik vieno kolegos persvarą.

Darbo pradžia redaktoriaus kabinete buvo pats įdomiausias mano žurnalistinės veiklos laikotarpis. Būdavo, iš ryto ateina buvęs partinis darbuotojas, po jo dvasininkas, kolūkio pirmininkas, tremtinys... Be to, kai nebūdavo rajono tarybos pirmininko, pas mane ateidavo interesantai įvairiais gyvenimiškais reikalais. Vienu metu tris mėnesius, kai pirmininkas buvo tarnybinėje komandiruotėje Danijoje, buvau ir redaktorius, ir laikinai einantis rajono tarybos pirmininko pareigas. Turbūt toks atvejis buvo vienintelis Lietuvoje. Suktis reikėjo kaip reikiant.  Gerai buvo, kad ir tarybos pirmininko, ir redaktoriaus kabinetai buvo ne tik tuose pačiuose rūmuose, bet ir tame pačiame aukšte.

Bet tas laikotarpis buvo ir pats sunkiausias, kiek aš dirbau redakcijoje. Nei popieriaus, nei degalų, nei pinigų. Smaugte smaugė Maskvos ekonominė blokada. Įvairios firmos siūlė popieriaus, bet iš anksto reikėjo sumokėti, nes jos pačios neturėjo už ką jo atvežti iš Rusijos. Rajono taryba paskolino 290 tūkst. rublių. Bet kur garantija, kad toji firma, paėmusi pinigus, nedings?! Nebus nei popieriaus, nei pinigų... Žiauru net prisiminti, kaip buvo sudėtinga. Bet, ačiū Dievui, išsisukome, neįkliuvome į sukčių pinkles. Laikraščio leidyba nesustojo, popieriaus ritinių pavyko gauti tiek daug, kad jo atraižų kasdieniam vartojimui turime ligi šiol.

Kai laikraštis buvo privatizuotas, susikūrė uždaroji akcinė bendrovė, susibūrė kolektyvas, turintis maždaug po vienodą akcijų skaičių, pasidarė kur kas lengviau redaktoriauti. Visos žurnalistės, kurios prieš 25-erius metus pasirašė raštą rajono tarybai, kad nori mane matyti redaktoriaus poste, dirba iki šiol. Nereikia nė pusės žodžio, jau iš žvilgsnio, iš žingsnio, iš nuotaikos per tiek metų suprasdavome vieni kitus. Patirtis - tai didžiulė vertybė.  Kiekviena žurnalistė (redakcijoje vien moterys) žino, kur būtina eiti, ką padaryti. Redaktoriaus pareiga atstovauti redakcijos interesams,  kaip dabar įprasta sakyti, viešojoje erdvėje, dalyvauti reikšminguose rajono renginiuose, bendrauti su redakcijos svečiais, palaikyti ryšį su Žurnalistų sąjunga, važiuoti į žurnalistų konferencijas ir t. t. Tačiau aš, ne taip, kaip daugelio kitų rajonų laikraščių redaktoriai, buvau rašantis redaktorius, retas kuris laikraščio numeris išeidavo be mano publikacijos.  Kartais mano straipsnių būdavo daugiau nei kitų žurnalistų. Man administracinis darbas ne ką atimdavo laiko, be to, aš daugiausia rašydavau (arba redaguodavau medžiagą) po darbo valandų, savaitgaliais, per atostogas. Gyvenime nesu atostogavęs, neturėjau jokio laisvo savaitgalio. Kadangi man kūryba, rašymas - mielas darbas, dirbdamas jausdavau palaimą, negreit pavargdavau. Už visa tai, kiek esu padaręs, esu dėkingas savo kolegėms: aš joms stengiaus netrukdyti rašyti, jos man.

Tačiau visgi yra ir antroji medalio pusė. Kai visi lygūs akcininkai, niekas, kol kojas pavelka, nenori išeiti į pensiją. Kai daugiau nei pusė žurnalistų - pensininkai, palengva tai atsiliepia  laikraščio kokybei, nes darosi svarbiausia ne ką pasakysi, o kokia šiandien sveikata: ar pakilęs kraujospūdis, ar labai skauda galvą? Tad gyvenama kone šia diena. Kartu tai rūpestis tiems, kuriems dar likę kokių dešimt metų iki pensijos. Jaunų žmonių nelabai kas iš bendrovės narių nori priimti, o ir rasti jų ne taip paprasta, kai dirbti reikia daug, o atlyginimas ne ką didesnis už minimalų. Pensininkus toks atlyginimas daugmaž patenkina,  nes jie gauna dar ir pensiją. Manau, kad su panašiomis problemomis susiduria visų rajonų redakcijų uždarosios akcinės bendrovės. Jų laukia sudėtinga ateitis. Bus reikalingi ryžtingi pokyčiai.

Vilniaus universitete juk studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą. Kodėl pasirinkote žurnalistiką?

Tais metais (1959-aisiais) į žurnalistikos specialybės stacionarą be dvejų metų darbo stažo Vilniaus universitetas, atrodo, nepriimdavo. Tokio stažo aš neturėjau. Į lituanistiką priimdavo, nors irgi atskiras konkursas buvo tik vidurinę baigusiems, atskiras tiems, kurie buvo grįžę iš kariuomenės ar turėjo dvejų metų gamybinio darbo stažą. Štai kodėl į lituanistiką  stojo tokie dabar žinomi žurnalistikos asai kaip Justas Vincas Paleckis, Romualdas Rakauskas, dar keli. Po pirmo kurso, kai atsirado galimybė pereiti studijuoti žurnalistikos į stacionarą, jie taip ir padarė.  O aš kažkodėl pasilikau, neperėjau. Gal todėl, kad tuo metu buvo akcentuojama, jog redakcijoms reikia įvairių specialybių žmonių, mokančių rašyti: agronomų, ekonomistų, inžinierių ir t. t., taigi ir lituanistų.

Taip, žurnalistikoje daug nuveikėte. Esate apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai". Bet žinau, kad Jūsų veikla - ne tik žurnalisto. Savo namų bibliotekoje turiu keletą Jūsų knygų. O kiek iš viso knygų esate parašęs, išleidęs?

Knygas mėgau nuo pat vaikystės. Kokių penkerių šešerių metų jau pakraigėje skaičiau. Senelių, tėvų pakraigėse gulėjo seni elementoriai, spaudos draudimo metais knygnešių iš Prūsijos atnešti į mūsų kaimą, iš jų daraktoriai mokė ir mano senelius,  seneliai savo vaikus, o mano mama - mane. Dar buvo lenkiškų ir rusiškų elementorių, šiaip visokių knygelių. Kaimas buvo trikalbis: lietuvių, rusų, lenkų, kasdieniniame gyvenime daugmaž visas tas kalbas mokėjau, visomis galėjau skaityti eidamas į pirmą klasę. Niekada nesimokiau gerai, nes per knygas, bendravimą su redakcijomis mokslams neturėjau laiko. Antra vertus, tiksliųjų mokslų nemėgau, o humanitarinių mokslų mokyklų programos man atrodė vaikiškai juokingos, man kur kas giliau skverbtis norėjosi. Visą gyvenimą gyvenau su gausybe knygų. Nuo mokyklos dienų rašiau atsiliepimus apie perskaitytas knygas. Išspausdinta daugiau kaip du šimtai tokių atsiliepimų, recenzijų, apžvalgų. Apie šimtas jų sudėta į mano knygą „Atradimų džiaugsmas". Kurį laiką buvau Lietuvos knygų bičiulių draugijos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas. 1991-1995 m. buvau bibliotekininkų žurnalo „Tarp knygų" redakcinės kolegijos narys.

Ačiū, kad domitės mano kūryba, kad turite savo namų bibliotekoje ir keletą mano knygų. Aš tai jų turiu ne keletą, o kelias dešimtis... Manęs kolegos, pažįstami irgi klausia, kiek iš viso esu išleidęs knygų. Bet kaip atsakyti? Juk knyga knygai nelygu. Štai 2016 m. „Naujojo lanko" leidykla Kaune išleido mano knygą „Dolomitų ir žydinčių akmenų krašte" (sudarė Z. Vėžienė). Ji 304 puslapių. O yra visai plonų knygelių, brošiūrų. Bibliografai juos registruoja kaip autorinių leidinių vienetus. Žurnalistas Julius Norkevičius savo monografijoje „Skvarbiu žvilgsniu" (2015) pateikia 118 mano knygų, knygelių, brošiūrų sąrašą. Be to, jis teigia, kad aš parengęs ir redagavęs 21 knygą, vien redagavęs 68 knygas, o apie mane išleistos 8 knygos. Dabar šie skaičiai  pasikeitę: 2016 m. išėjo dar dvi mano knygos, trys parengtos ir redaguotos, dvi redaguotos. Tad nesunku suskaičiuoti, kiek per mano rankas perėjo knygų, knygelių, brošiūrų - 214.

Ne tiek svarbu, kiek knygų parašiau ir išleidau, o kiek jos reikalingos, svarbios žmonėms. Kad turėtumėte šiokį tokį vaizdą, kokios tos mano knygos, pavardysiu keletą pavadinimų: „Kaišiadorių miesto kronika" (dvi laidos, medžiagą kaupiau 40 metų), „Kaišiadorių krašto žmonės. 100 biografijų", „Atvira širdimi: Kaišiadorių vyskupijos hierarchai", „Kaišiadorių krašto šviesuoliai", „Prezidentas Algirdas Brazauskas ir Kaišiadorys", „Kazimieras Brazauskas" (su G. Ilgūnu, apie A.Brazausko tėvą), „Tremtiniai" (iš Kaišiadorių rajono), dvi knygelės apie buvusį mano kaimyną Olimpinių žaidynių prizininką ir Europos čempioną krepšininką Ramūną Šiškauską, knygelę apie kardinolo V. Sladkevičiaus gimtinę Guronių kaimą, Žaslių ir Palomenės bažnyčių istorinės apžvalgos... Pastebite: viskas sukasi apie vieną regioną - Kaišiadorių kraštą. Kai kas buvo spausdinta „Kaišiadorių aidų" laikraštyje, respublikinėje spaudoje, kai kas niekur nebuvo publikuota. Vargu ar tos knygos per daug ką sudomintų Utenoje, Plungėje ar Rokiškyje. Iš tikrųjų turbūt du trečdaliai knygų, knygelių  parašyta apie tuos rajonus, kur gimiau (Trakų) ir dirbau (Kaišiadorių ir Mažeikių). Kai tiek daug publikacijų laikraščiuose (55 rajonų laikraščių komplektai), dar rūsyje krūvos respublikinės spaudos, daugybę laiko turi gaišti, kol surandi  kokią savo publikaciją, o ką kalbėti apie kitus žmones, kurie rašo remdamiesi mano surinkta ir paskelbta medžiaga. Tad nieko kito nebeliko, tik svarbiausias publikacijas sudėti į knygas ir išleisti. Ir pačiam patogu, ir kitiems. Taip darau jau keliolika metų. Tik dar daug ir nesudėliotų rašinių.

Daug dėmesio skiriate kraštotyrai. Esate apdovanotas medaliais „Už nuopelnus Lietuvai" ir „Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai". Kas skatino kraštotyrinei veiklai? Ką įdomaus, įsimintino čia radote?

Viena iš pagrindinių mano rašinių temų (per visą gyvenimą) buvo kraštotyra. Paskelbta šimtai straipsnių. 1986 m. Paminklų apsaugos ir kultūros draugijos centro tarybos buvau pripažintas aktyviausiu kraštotyros sąjūdžio propaguotoju Lietuvoje, vėliau man buvo suteiktas Draugijos garbės nario vardas. Rinkau medžiagą apie istorinius savo gyvenamųjų vietų įvykius, žinomus žmones, literatūros, kultūros, meno veikėjus, sportininkus. Parengiau kraštotyrinių darbų:

„Mažeikiai. Istorijos apžvalga", „Mažeikių avalynės fabrikas", „Žemalė" (gyvenvietė Mažeikių rajone). Tai buvo mašinėle parašyti, iliustruoti, gražiai apipavidalinti ir įrišti darbai, jų daugiau kaip dvidešimt. Jie buvo eksponuoti respublikinėse kraštotyros darbų parodose, pelniau parodos laureato medalį, keletą II laipsnio diplomų, padėkos raštų. Visi darbai buvo atiduoti Draugijos kraštotyrinių darbų saugyklai, dabar jie saugomi respublikiniuose archyvuose. Beje, gausybę surinktos medžiagos esu pats atidavęs archyvams, muziejams. Štai Lietuvos literatūros ir meno archyve yra mano fondas (Nr. 296), iš viso apyraše 158 apskaitos vienetai;  Kaišiadorių muziejaus archyve saugomos 93 mano surinktos medžiagos bylos, kiek mažiau medžiagos perduota Kaišiadorių parapijos kurijai, bibliotekoms. Manau, ateityje ši medžiaga bus reikalinga istorikams, literatūrologams, žurnalistams, literatūros darbuotojams.

Nemaža dalis sukauptos medžiagos dar nebaigta tvarkyti mano namuose. Yra unikalių žymių žmonių nuotraukų, laiškų, kūrybos rankraščių.

Tačiau pastaruoju metu jūsų knygas leidžia ir Tėvynės pažinimo draugija...

Tėvynės pažinimo draugija, prieškariu įkurta žymaus archeologo Tado Daugirdo, o Atgimimo metais atkurta dr. Kazio Račkausko ir jo bendraminčių pastangomis, pagrindiniu savo tikslu laiko tautos paveldo išsaugojimą, jo propagavimą ir  panaudojimą šių dienų poreikiams. Buvau vienas iš šios draugijos atkūrimo akto signatarų. Dvidešimt metų (1989-2009) draugija leido mėnraštį „Gimtinė", visą laiką buvau jos korespondentu, redakcinės kolegijos nariu, jame buvo išspausdinta dešimtys mano rašinių, kuriuos vėliau jos redaktorius dr. K. Račkauskas surinko ir išleido knygą „Atminties ženklai" (2013). Vėliau Draugija viena arba su kitomis visuomeninėmis organizacijomis išleido keletą kitų knygų, iš jų ir 304 p. mano publikacijų rinkinį apie išvykas po Pakruojį ir kitus Šiaurės Lietuvos rajonus - „Dolomitų ir žydinčių akmenų krašte" (2016, sudarė Z. Vėžienė). Taip jau atsitiko, kad 2016 m. tapau šios draugijos valdybos pirmininku. Ir ne tik juo: man patikėtas malonus darbas - būti vienu iš „Tautotyros metraščio" sudarytojų ir vyriausiuoju redaktoriumi. Tai aš mielai darau. Jau parengtas ir atiduotas „Gimtinės" leidyklai „Tautotyros metraščio" VI tomas (368 p. apimties), renkama medžiaga VII tomui. Toks metraštis - tai kasmet leidžiamas gyvosios istorinės ir kultūrinės atminties leidinys. Jo bendraautoriai - žymūs Lietuvos mokslo, kultūros, meno, žurnalistikos, tautotyros, savanorystės žmonės: prof. Ona Voverienė, dr. Nastazija Kairiūkštytė, dr. Jonas Dautartas, dr. Antanas Balašaitis, žurnalistai Julius Norkevičius, Juozas Elekšis, Irena Šuminienė, etnologė Gražina Kadžytė, akad. Romualdas Grigas, prof. Vytenis Rimkus, kaišiadorietis muziejininkas Vytautas Budvytis, žinoma Rokiškio krašto kultūros darbuotoja Reda Kiselytė, garsi Žemaitijoje tautotyrininkų Mažeikių šeimyna, darnus būrys gabių žmonių. Anaiptol ne kiekviena visuomeninė draugija Lietuvoje gali pasidžiaugti tokiais leidiniais, tokiu garsių jų autorių sambūriu. Negalutiniais duomenimis, vien 2016 m. draugijos nariai išleido daugiau nei dvidešimt autorinių knygų.

Daug metų gyvenote Kaišiadoryse. Esate Kaišiadorių rajono garbės pilietis. Kas Jums buvo Kaišiadorys, kas jie Jums dabar?

Kai to paties miesto gatvėmis, kiemais, užmiesčio takais esu vaikščiojęs daugiau kaip penkiasdešimt metų, kai beveik kiekviename name buvo bent iš matymo pažįstamų žmonių, tai kitaip tą miestą matai, nei dabar jį mato vaikai, jaunimas, net šiek tiek pagyvenę žmonės. Prieš tave iškyla miesto istorija, tu esi ir gyvoji atmintis. Kai kone kasdien einu į miesto viešąją biblioteką, atmintyje matau didelį medinį suklypusį statinį, vadintą rajono kultūros namais, ne kartą ten klausydavausi Jono Stasiūno, Edmundo Kuodžio ir Jono Girijoto dainų, iš scenos Antano Miškinio, Pauliaus Širvio skaitomų eilių; kai einu į „Toskanos" restoraną pietauti, matau toje vietoje stovintį raudonų plytų tuberkuliozės dispanserį; kai man vyskupijos kurijoje rodo altorėlį, aš matau toje vietoje rajono ligoninės vidaus ligų palatoje stovėjusią savo lovą arba vėliau čia buvusioje rajono viešojoje bibliotekoje ant sienų kabėjusius „didžiųjų vadų" portretus... Išlipus iš traukinio inertiškai norisi žengti per geležinkelio bėgius, nes mano jaunystės laikais tilto per geležinkelį nebuvo, o tik medinis takas, kuriuo visi ir ėjome... Kaišiadorių istorija į mane giliai įaugusi. Kai matai šitaip galvotrūkčiais bėgantį laiką, kai jo nebegali sulaikyti, tai stveriesi plunksnos, fotoaparato, kad užrašytum, nufotografuotum nors kaip fotomėgėjas, kokie buvo Kaišiadorys po karo ir vėliau. Kai kam turėtų būti įdomu, kai kas turėtų ir pratęsti tą darbą. Kai Kaišiadorių  muziejus išleido mano parengtą „Kaišiadorių krašto kroniką (1590-2010)", aš per laikraštį raginau, kad kas nors galėtų užrašinėti įdomiausius miesto gyvenimo įvykius, o tai ir būtų mano „Kronikos" tąsa. Nežinau, gal kas ir fiksuoja. Būtų malonu, nes po metų, dešimtmečių tai bus dar sunkiau. Kaip žurnalistas, kaip redaktorius esu dalyvavęs beveik visuose svarbiausiuose miesto gyvenimo įvykiuose, aprašęs rajono laikraštyje, o pastaruosius dešimtmečius - ir knygose, brošiūrose. Kaišiadorys - tai Dievo dovana čia gyvenantiems žmonėms: vienintelis rajonas, iš kurio autobusu ar traukiniu ranka pasiekti ir Vilnių, ir Kauną. Tai vyskupijos centras. Čia jų kaimynai buvo kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupas, prelatai... Čia bet kada galėjai užeiti pasišnekučiuoti su prezidento Algirdo Brazausko tėvu Kazimieru Brazausku, čia priešais redakcijos langus kitapus gatvės buvo prokuroro Artūro Paulausko kabinetas, o gatvėmis per žiemos šalčius vaikščiojo sveikos gyvensenos propaguotojas Viktoras Ruokis, dirvožemininkas. O gal į altoriaus garbę bus perkeltas ir Kaišiadorių katedroje palaidotas arkivyskupas Teofilius Matulionis?! Tikintieji meldžiasi ir laukia... Štai ir vos dešimt tūkstančių gyventojų turintis nedidelio rajono centras! Kaip aš galiu nesididžiuoti, kad esu kaišiadorietis! Kad buvau šio laikraščio žurnalistas, redaktorius! Kaišiadorys - tai turiningiausi mano biografijos puslapiai... Tai visa lentyna mano knygų.                                                              

Ačiū už išsamius klausimus ir linkiu kūrybinės sėkmės.

 

Atgal