VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

06 21. Dar viena globalizmo pasekmė (2)

Jonas A.Patriubavičius

Jonas Šadys

Bet mūsų, lietuvių, faktas, kad Gielgud kraujas (gal kilęs kur nors nuo Gelgaudiškio – J.Š pastaba) virto geru anglišku krauju ir išgarsino Londoną, negali džiuginti.

 Kaip ir daugybė talentų, kurie šiais laikais palieka tėvynę ir didina kitų kraštų potencialą. Beje, šis procesas, pražūtingas ir talentams, visaip skatinamas. Pigus pasididžiavimas, kad dainininkė Urmanavičiūtė susitrumpino savo pavardę ir dainuoja pasaulio scenose. (Taip daro ne visos „dyvos“: štai rusė Anna Netrebko nekeičia savo nemuzikalios pavardės, nesigėdija savo rusiškumo, o dainuoja dar gražiau už tas, kurios susitrumpina pavardes. - J.Š. pastaba). Kaip žinoma, dainininkė Urmanavičiūtė emigravo, gyvena svetur. Mums tai visais atžvilgiais, taip pat ir ekonomiškai, visiškai nenaudinga.

 Štai dailininkas Stasys Eidrigevičius gyvena Varšuvoje, o piešia lietuviškai. Vilnius yra neblogesnis už Varšuvą, gal net gražesnis, bet dailininkas čia negrįžta. Jeigu dėl lenkės, tai ir čia gyvenančios lenkės gražios. Mums visais atžvilgiais, taip pat ir ekonomiškai tai visiškai nenaudinga. Jeigu gyventų čia, japonai ištisais etapais važiuotų į Vilnių gėrėtis Stasio Eidrigevičiaus paveikslais, gyventų mūsų viešbučiuose, pamiltų Lietuvą, gal net investuotų. Arba, sakysim, krepšinio legenda Arvydas Sabonis. Čia turi verslų, bet gyvena Ispanijoje, o sūnus jau žaidžia ispaniškoje lygoje. Taip, ten šilčiau, fantastiška Barselonos katedra, bet mums tai visiškai nenaudinga, jeigu čia, Lietuvoje, arba kitur uždirbtus pinigus išveža į Ispaniją ir didina jos ekonominį potencialą. Sabonio legendos jau nebėra, ją sunaikino merkantilizmas, gal tos legendos ir nebuvo.


Europa tyli, Europa nekalba, matydama baudžiavą Lietuvoje. Europai nesvarbu, kiek lietuvių nusižudys, kiek prasigers, kiek praras sąžinę. Europai gerai, kad tokia korumpuota Lietuvos biurokratija, kaip ji negrąžina žmonėms žemių, duodama tik kažkokius popierius. Paskui tie popieriai tampa spekuliacijos objektu, ne Europoje viskas parduodama, including (angl. “taip pat ir”) sąžinę.


Arba, pavyzdžiui, mergaitė iš Palangos, kuri gyvena Italijoje ir ją mato Berlusconi draugijoje. Tai mums visiškai nenaudinga. Va, jeigu Italijos ministras pirmininkas, genamas savo beširdiškų aistrų (gal tai netiesa, vis dėlto Italija, vis dėlto Šventojo Tėvo žemė, negi Dievas gali leisti turėti tokį ministrą pirmininką) ar kokio nors sportinio ar seksualinio kolekcionieriaus intereso, atvyktų į Palangą, bent vienai vasarai, tai ir mums būtų gerai. Dar būtų geriau, jeigu ponas Berlusconi taptų Lietuvos žentu. Gal investuotų į naują dirbtinio pluoštą gamyklą, kuri italams labai trukdė, kai buvo (Kaune) nesubankrutavusi, nes užėmė 35 proc. dirbtinio pluošto rinkos Europoje (dabar tie procentai, kartu su mergaite iš Palangos, atiteko italams).

Idealų neturėti, tylėti

Dar vienas dalykas iš Himlerio kalbos nuostabiu aidu atgyja mūsų dabartyje. Pavyzdžiui, draudimas negrynakraujams, nearijams, turėti idealų, kad ir krikščioniškų. Pažiūrėkime, ką rodo mūsų televizija, kokius žaidimus vaikai žaidžia, kokios patyčios toleruojamos, vadinasi, skatinamos mokyklose, kokia vergams skirta narkotikų ar sekso baudžiava (vadinama laisve ir žmogaus teise) propaguojama, ir bus aišku, kad Europa mums primetė... Himmler’io principus.

Dar vienas aspektas, kuris vožia per galvą, tai kad apie evakuaciją nereikia viešai kalbėti. Atsiprašome, dar viena citata iš Himlerio kalbos: „Daugelis iš mūsų žino, ką reiškia matyti prieš save suverstus kartu 100 lavonų, 500 ar 1000. (...) Ne vienas iš mūsų su tuo susidūrė, (angl. „stuck it out”), ne vienam prisiėjo kentėti kančias (angl. “to go through it”). Tai ištverti, nepalūžti ir tuo pačiu metu likti padoriais vyrais (angl. “fellows”), štai kas mus užgrūdino. Tai mūsų istorijos garbės puslapis, kuris nebuvo užrašytas ir nebus užrašytas”.

Taip 1943 m. spalio 4 d. savo “ubliudkams”, kaip sako rusai, kalbėjo Heinrich Himmler, SS, gestapo ir policijų vadas. Ir pasistengė, kad šis jo garbės puslapis būtų užrašytas. Pasirodo, jau tada naciai turėjo diktofonus ir magnetofonus. Paskui įrašas, kaip karo trofėjus, atsidūrė pas sąjungininkus ir dabar yra viename JAV muziejuje.


Europa į Lietuvą eksportuoja supuvusius antiidealus. Lietuva paversta prostitucijos placdarmu, savotišku Tailandu. Tailande, kaip neseniai pasakojo BBC, laimingos tos šeimos, kuriose yra dvi mergaitės. Iš pradžių, tris metus, naktine šokėja (tai jos kaip nepilnametės prostitutės „stogas“) padirba vyresnioji duktė, paskui ji sugrįžta į tėvų namus, išteka, jos vietą užima jaunėlė. Taip šeima prasigyvena, nes kitokio darbo nėra. Toks Europos idealas, ji labai rūpinasi savo senių, turtingesniųjų ir oligarchų prostatomis. Štai kodėl Lietuvos liberalai ir jų užgrobta televizijos diegia antiidėją, kad vaikams nereikia klausyti mokytojų, kunigų, tėvų, kad reikia elgtis kitaip (saviraiškos laisvė, kad ją velniai), ne mokslų semtis, ne pirmūnu būti, o mokytis spardyti silpnesnius. Ir kad iš kiekvienos kūno dalies galima lengvai, nevargstant, pasidaryti pinigų.


Nacionalinės evakuacijos ypatybės

Nacis kalbėjo apie kančias, kurias patiria evakuacijos vykdytojai, kai mato jos rezultatus ir kaip grynas kraujas padeda jiems išlikti padoriais.

 Dabar grįžkime prie mūsų evakuacijos, apie kurią, nutraukęs visuotinę tylą, prabilo istorikas. Mažiausiai pusė milijono žmonių evakavosi iš Lietuvos ne dėl pinigų, drabužių, valgio ar gėrimų trūkumo, o dėl baudžiavos liekanų, kurios pasireiškia neteisingumu.

 Atrodo, galima būtų jas panaikinti. Ar sunku paskelbti, kad žemėtvarkininkėms ir teisėjoms, kurios rafinuotai reikalauja kyšių, bus konfiskuotas jų turtas? Tokio įstatymo priėmimas yra dviejų savaičių reikalas. Singapūre kovos su korupcija sėkmė matuojama pasodintais į jų Lukiškes korumpuotų valdininkų skaičiumi. Pas mus nepasodintas nė vienas. Tai kokia čia kova? Štai sveikatos apsaugos viceministras paėmė kyšį, bet nei daktaro turtas konfiskuotas, nei jo laisvė.

 Tai kodėl taip daroma? Ar Lietuvos valstybės pamatas - korupcija?

 Matyt, iš tikrųjų taip yra, ir teoriškai, kaip rašo Čikagos profesorė Rasma Karklins, tai įmanoma. Korupcija trukdo ateiti investicijoms, vadinasi, darbo vietų nebus. Korupcija kompromituoja demokratiją kaip geriausią valdymo formą. Vadinasi, ir demokratijos nėra.

 Tačiau mūsų valdžios vyrai (angl. “fellows”) nesuka galvos. Matyt, kenčia ir tyli, tyli ir kenčia. Bet kodėl mes turime juos užjausti, už juos balsuoti ir veidmainiškai sakyti, kad tos kančios teikia garbę ir jiems, ir mums? Reikia įtarti, kad mūsų ”fellows” suinteresuoti evakuacija: kuo didesnė evakuacija, tuo ekonomikai geriau, nes emigrantai atsiunčia dykų pinigų. Nesant kitos pramonės, tai šis tas „maksimoms“ ir biudžetui.

 Paradoksas, bet gyventojų evakuacija iš Lietuvos suinteresuota ir Europos Sąjunga. Tokia jos politika, siekiant maišyti gyventojus ir kurti naują “europų” tautą. O kad būtų judrūs, daryti taip, kad kai kuriose sąjungos valstybėse gyvenimas būtų nepatrauklus, be perspektyvos. Tada galima pasiimti geresnius ar geriausius žmones ir didinti savo potencialą. Ir nieko neprikiši: jų niekas netremia kaip į Sibirą, patys važiuoja. Tai veidmainystė, nes Afrikai ES taiko kitokį ateities modelį: sako, kad žmonės, šiuo atveju, juodieji, turi gyventi savo tėvynėse, niekur nevažiuoti, jiems reikia duoti meškerę, kad patys sau galėtų padėti.


Europa kuria naują “europų” tautą. Kaip didžiausia vertybė propaguojam gyventojų mobilumas, o kad jie maišytųsi, veikiama taip, kad kai kuriose sąjungos valstybėse gyvenimas būtų nepatrauklus, be perspektyvos.


Mums tokios meškerės neduoda. Per šiuos metus Lietuvoje visiškai nustekenta gamyba, per dvidešimt metų nepastatyta nė viena didesnė gamykla. O štai Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas kalba apie tai, kad jų valstybė gali išplaukti į gerovės, dar didesnės gerovės, vandenis ant trijų banginių: gamyba (manufacturing), inovacijos (innovations) ir investicijos (investments). Tai tinka visiems - ir mums, ir visai ES. Tai kodėl šis modelis netaikomas visiems? Imperializmo ideologai teisinasi: investicijomis valstybė negali rūpintis, neturi kištis į privatų biznį, tai tarptautinių monopolijų reikalas: jeigu neina, vadinasi, nepatrauklus investicinis klimatas. Visa tai tik sapaliojimai: monopolijoms rūpi tik pinigais, rinka, kad ir nedidelę, užgrobė, o investuoja kitur.

Kaip ir ką kalbėjo profesorius

Kaip jau sakėme, profesorius istorikas sakė, kad pas mus emigracija virto “evakuacija”. Išmintinga ir tikslu, bet jeigu ne ta istorinė konotacija, apie kurią nemažai aukščiau kalbėjome.

Profesorius Vytautas Landsbergis, vienintelis iš dabarties Lietuvos politikų turintis (gal turėjęs) potencialą vadintis lyderiu, vienoje vietoje sakė, kad emigracijos negalima sustabdyti, gal kiek sumažėtų, jeigu sienas aptvertume spygliuota viela.

 O Vasario 16-ąją iš Signatarų namų sakyklos (jo paties žodis) profesorius Vytautas Landsbergis sakė, kad jam rūpi, kas vyksta žmonių gyvenime, kas vyksta jų sielose. Profesorius, kurį susirinkusieji sutiko šūksniais “bravo”, be kita ko, taip kalbėjo: “O iš minčių ir dainų (Sąjūdžio laikais – J.Š. pastaba) man įstrigo Kęstučio Genio tiesa: “Lietuva - tai sąžinė”. Štai mintis, kurioje telpa daug minčių ir tiesų, kurią reikia atgaivinti. Sąžinė – širdies balsas. Ar dar tebėra Lietuva? Nuo seniausių laikų, kai kieno nors elgesys prasilenkdavo su padorumu, sakydavo, lyg moraliai spausdami: “Turėk sąžinę”. Yra ir paprastesnis liaudiškas posakis: “Būk žmogus”. Kitaip sakant, nebūk kiaulė. O iš tikrųjų - tas pats. Kaip posakyje apie sąžinę, Žmogus – nebūtinai tas, kuris vaikšto dviem kojomis. Žmogus - tas, kuris turi sąžinę. “Žmogau, turėk sąžinę”. Parašykite prie įėjimo į Seimą ir Vyriausybę. Pagal Kęstutį Genį, jeigu nori turėti Lietuvą, ir Vasario 16-osios, ir Kovo 11-osios, - turėk sąžinę. (...) Didžiausias deficitas, nuo kurio kenčiame, ne pinigų trūkumas (degtinei kiekvienas atranda), ne šilumos, net ir tokią žiemą, ne valdžios malonių pasiilgimas, ne, didžiausias deficitas Lietuvoje – sąžinės stoka. Tai suvokus, daug kas atrodys paprasta” (.. .) Kad būtų daugiau teisingumo, pirmiausia pats būk teisingas: nesukčiauk, nekyšininkauk. (...) Atlik savo nešvarių darbų išpažintį: bažnyčioje arba prie mamos kapo”. Ir toliau profesorius susirinkusiuosius graudino ir apeliavo į jų sąžinę: “Praradę sąžinę, prarasime Lietuvą. Jos praradimas prasideda, jau tolokai pažengęs. Parduosime sąžinę, parsiduosime velniai žino kam. Pragersime sąžinę, pragersime Lietuvą”, - sakė profesorius, nors tarp susirinkusiųjų nė vieno girto nebuvo, išskyrus tuos, kurie buvo gavę užduotį iš savo darbdavių mėginti paversti šį susirinkimą eiliniu jovalu.


Profesorius Vytautas Landsbergis per Vasario 16-osios mitingą prie Signatarų namų kalbėjo, kad jam rūpi, kas vyksta žmonių gyvenime, kas vyksta jų sielose. Prisiminė senovės Romos filosofą, kuris dieną vaikščiojo su žiburiu ir ieškojo žmogaus su sąžine. Europarlamentaras galėtų tapti Europos sąžinės žiburiu, paprašyti Europos turėti sąžinės ir pakeisti savo politiką pakraščių atžvilgiu: atsisakyti kelių greičių modelio.


Kas Lietuvoje neturi sąžinės?

Mes čia sąžiningai parašėme, ką profesorius ir žmonės, kurie jaučiasi valdininkų paversti baudžiauninkais, kalbėjo. Matyt, mudu, rašantys šį tekstą, turim šiek tiek sąžinės, bet ką mes galime padaryti? Mūsų niekas neklauso, kaip ir tų žmonių, iš kurių lupa ir rafinuotai reikalauja kyšių.

 O profesorius Vytautas Landsbergis, kurio gal ir klausytų, užsiima folklorine politika. Taip, vadą žmonės turi mylėti, klausyti ir paskui jį eiti, beje, nesvarbu ar už geras idėjas, ar už blogas. Paskui profesorių ėjo ir išsižioję klausė, rizikavo gyvybe, kai kuriuos užmušė, bet dabar profesorius užsiima moralizavimu. Kas bent paviršutiniškai susipažinęs su biheiviorizmu, žino, kad žmogaus elgesys nepriklauso nuo žinių, nuo žodžių, nuo moralų. Visi žino, kad neturėti sąžinės – blogai, kad ją pragerti – dar blogiau, kad imti kyšius – nusikaltimas. Lietuvos valstybės valdininkai tą puikiai žino, bet kaip feodalai, to meno jie išmoko okupacijos metais. Tai nuo jų žmonės bėga ten, kur to feodalizmo nėra ar mažiau, nes netiki, kad kas nors pasikeis.

 Profesorius už viską kaltino geriančiuosius ir lyg kvietė nustoti gerti, tada klausytojams susidarė įspūdis, jog, nieko kito nedarant, Lietuva atsigaus. Kaip žinoma, visur prie alkoholių reklamų iškabinti šūkiai: “Vartodami alkoholį jūs rizikuojate savo...“ Tačiau tie plakatų moralai žmonių elgesiui nedaro įtakos.

Jeigu daug žmonių elgiasi kvailai ar nusikalstamai, nereiškia, kad ir valdantieji turi taip elgtis. Jų idealai neturi būti tokie pat žemi ar dar žemesni, kurie leidžia žmones girdyti. Pagaliau yra žmogaus teisės, ir girtuoklis jas taip pat turi. Tai valstybė pažeidžia jo teises, toleruodama blogį.

 Įdomu, kas sutrukdė profesoriui Landsbergiui, kai buvo valdžioje, Lietuvoje įdiegti švedišką, daktaro Ivan’o Bratt’o alkoholizmo užkardymo modelį? Kodėl nueita tolerancijos keliu: alkoholio gamintojams, oligarchams taikomas pozityvios diskriminacijos principas (angl. „affirmative action”). Ta absoliučiai kvaila, sakytume, Himmler’io politika (“mes tiems dvikojams gyvuliams neduosime jokių idealų”), netelpanti nei į sveiko proto, nei į rinkos, nei į baudžiavos ekonomikos (pažangesni dvarininkai, kaip Tyzenhauzas, panaikino smukles) rėmus. Kaip čia suprasti: iš alkoholio nuodų pardavimų valstybė gauna akcizų, t.y. girtų pinigų, o alkoholikams gydyti, jų invalidumo pensijoms mokėti, juos kalėjimuose laikyti, savižudžiams rinkti ir laidoti, pašalpoms mokėti išleidžiame penkis kartus daugiau?


Nesąžininga dėl padėties Lietuvoje kaltinti tik girtuoklius. Reikėtų klausti: kur sąžinė tų, kurie girdo. Kur sąžinė tų, kurie išleidžia daug negirtų pinigų alkoholizmo padariniams, tokiems kaip savižudžių rinkimas ir laidojimas, likviduoti? Mūsų kaime vienoje šeimoje jau per nepriklausomybės metus nusižudė trys nariai. Kodėl Lietuva nediegia Švedijos blaivybės patirties? Štai su kuria šalimi mums reikia unijos.


Į kapitalizmą su žmogišku veidu

Dabar Japonija svyruoja po nelaimės naštos. Tačiau kovo 11, 12, 13 ir 14 prie bankomatų išsirikiavo minios žmonių, nes iki kovo 15 reikėjo sumokėti mokesčius. Taip veikia kapitalizmas su žmogišku veidu.

 Baisu, kai reikia mokesčius mokėti, bet žmonės moka, kad valstybė galėtų jiems nupirkti kokybiškų paslaugų. Tai elementaru. Suomijos mokyklose viena klasė turi tris mokytojas, nes ten 150 mlrd. dolerių BVP perskirstomas per biudžetą taip, kad biudžete atsiranda 90 mlrd. Visi suomiai deklaruoja savo pajamas, savo išlaidas, savo turtą, moka mokesčius, o deklaracijos puikuojasi internete. Egipto biudžetas dvigubai didesnis negu Suomijos, apie 300 mlrd. dolerių, o biudžete yra tik 20 mlrd. dolerių, t.y. perskirstoma tik 7 proc. Dėlto jie surengė revoliuciją ir išvijo prezidentą.

Atgal