VISUOMENĖ
06 21. Bibliotekoje – kultūros nužmogėjimo grimasos
Kun. Justas Jasėnas
Nacionalinės bibliotekų savaitės metu gegužės 3 d. buvome kviečiami į atvirą diskusiją savo miesto bibliotekoje, kad apmąstytume ir pasidalintume mintimis, kokios bibliotekos norime. Skelbime puikavosi kvietimas „Kurkime naujoviškos bibliotekos viziją kartu!“ Siūlyta apsvarstyti tokius klausimus: „Ar Jums patinka lankytis bibliotekoje? Ar bibliotekos paslaugos patenkina Jūsų lūkesčius? Gal turite minčių, ko trūksta bibliotekai? Ką reikia keisti, kad Jūs, Jūsų artimieji ir draugai taptumėte nuolatiniais bibliotekos lankytojais?“ Neteko tose diskusijose dalyvauti, todėl nusprendžiau savo pamąstymus pateikti raštu, drąsiai apmąstyti ne tik pozityvius dalykus, bet aptarti ir tai, kas nėra taip šviesu. Kuomet imi kalbėti apie trūkumus, tuojau pat įsigyji priešų, nes mūsų krašte dar toks gajus provincialumo jausmas. Toleruojamos vidutinybės, o kartu labai aišku, kad protingo, mąstančio, iniciatyvaus žmogaus paviršutiniškume ir laikinybėje tiesiog nereikia.
Tad ryžtuosi kalbėti apie Zarasų biblioteką ir šiek tiek apie šio krašto kultūrines iniciatyvas. Tam turiu gerų progų. Esu daugybę kartų rašęs apie biblioteką, joje organizuojamus renginius. Teko padovanoti ir kelias dešimtis knygų iš asmeninės bibliotekos, šiek tiek praturtinti fondus, kurie šiandien, deja, nepilnėja. Kas tas mano knygas beskaitys, kam jos bus įdomios? Tradicinis posakis – nėra pinigų. Geriau jau pasitenkinti kokiu menkaverčio žurnalo skaitymu ir nuotraukomis. Galų gale, ir skaitytojų Zarasuose ne kažin kiek. Prieš keletą metų Poezijos pavasario metu man buvo įteikta pirmoji Felikso Jakubausko literatūrinė premija. Tai, be jokios abejonės, yra ir įpareigojimas toliau dirbti dėl miesto kultūros ir šviesos. Laisvai mąstyti ir nieko nebijoti, dirbtinai nesilankstyti šių dienų ponams man leidžia ir turimas statusas, kurio dar šiek tiek paisoma.
Liūdniausia, kad Zarasuose niekada nebuvo intelektualinio žiedo. Kolūkiuose dirbę žmonės jau nusenę ir pavargę, tenorintys tik ramybės. Jaunoji karta tuojau po vidurinės baigimo palieka miestą ir niekada negrįžta. Priežastis paprasta – nėra darbo, nėra pragyvenimo šaltinio. O biblioteka ir muziejus nebeatlieka šviečiamosios funkcijos. Tenorima apsiriboti paslaugų teikimu, kuriame vis mažiau belieka vietos konkrečiam žmogui, jo jausmams ir gyvenimui. Kas dera Vilniui, nebūtinai reikalinga Zarasams. Nesu prieš technologijų invaziją. Neseniai prie bibliotekos pastato buvo įtaisyta dėžė knygoms sumesti, t. y. grąžinti. Anksčiau į biblioteką eidavome knygų atiduoti, kalbėtis su bibliotekininkais, liesti knygas rankomis. Dabar formuojamas kitoks santykis, leidinį galima išmesti, nebereikia vargintis, kopti laiptais į antrąjį aukštą. Nebereikia su niekuo kalbėtis, nebereikia ir vargšelio bibliotekininko. Miesto padaužos jaunuoliai ketina į tą dėžę primesti supuvusių obuolių ar sugedusių kiaušinių. Ir kaip gi nepalaikyti tokios geros iniciatyvos.
Vaikystėje buvau mokomas supratimo, kad biblioteka – šventi knygos namai. Kad juose reikia laikytis tylos, gražiai elgtis, vartyti knygas, gerbti kitus žmones ir vaikščioti ant pirštų galiukų. To paties stengiuosi laikytis ir Zarasuose. Juolab, kad pats pastatas, kuriame buvo įsikūrusi senoji gimnazija, įpareigoja. Prie to seno mūro visiškai netinka naujas modernus stiklinis priestatas, nežinia, kada jis bus įrengtas. Nedera tarpusavyje stilių maišalynė, o pats priestatas greičiau primena ne kultūros įstaigą, o apgailėtiną kaimo kluoną. Gal aplenksim Utenos biblioteką, bet neturim tiek skaitytojų, idėjų ir proto. Už tokius niekšiškus bandymus paprastai nudžiūsta rankos. Kiekvieną kartą Zarasuose tenka įrodinėti, kad kažko reikia, kad būtina, kad vertinga. Geriau visa tai, kas paviršutiniška, kas smirda ir blizga paviršiuje. Viršutiniame aukšte gal kada bus kavinė ir apžvalgos ratas. Skverelyje, kur kadaise buvo paminklas ir ilsėjosi šlovingosios didvyrės Marytės Melnikaitės kauleliai taip pat bus įrengtas apžvalgos žiedas. Visi naiviai tiki, kad ims plūsti turistai iš tolimosios Rusijos platybių, iš Klaipėdos ar Druskininkų tam, kad pasižiūrėtų, jog zarasiškiai turi ežerų. Aš irgi norėsiu pasidairyti ne į apylinkes, noriu pamatyti, kaip ramiai ganosi mūsų zakristijono ožkos.
Vis trimituojama apie bibliotekos pažangą, apie naujus kompiuterius. Bet šalia egzistuoja ir didžiulė nuopuolio duobė, jei ne kompiuteriai, nebūtų tiek lankytojų. Kone ištisomis paromis prie jų sėdi miesto padaužos, kuriems bibliotekoje leidžiama viskas: garsiai šūkauti, keiktis, spjaudytis, lukštenti saulėgrąžas. Džiaugiamasi, kad jie nenusuko mieste kokiai senutei galvos. O bibliotekoje tegul sau žaidžia ir pasitenkina pornografinėmis nuotraukomis. Kas gi už juos atsakys, kas juos auklės? Tokių nėra. Ir nereikia. Vargšės antrojo aukšto bibliotekininkės kenčia ir nieko negali padaryti, juk skaitytojui reikia įtikti. Gerai, kad dar nereikia kelnių nusimauti. Todėl nublanksta visi gražūs renginiai, kurių čia gausu. Bet nebesinori į tą maišalynę kištis, nebesinori užeiti, nes rimtam skaitytojui nėra vietos. Nors visada esu gerbiamas, vaišinamas kava ir gerais žodžiais, bet netikrumas gajesnis. Domimasi statistikomis, o pačios bibliotekininkės triūsia jas rengdamos, kad iš visų tų apyskaitų pasimatytų ne žmonės, ne jų vidinis pasaulis (tai neįdomu), o skaičiukai: kiek buvo perskaityta meilės romanų, kaip dažnai naršomos pornografinės svetainės. Kiekvienais metais aktyviausiems bibliotekos lankytojams ir skaitytojams įteikiamas įrėmintas popierėlis „Bibliotekos brangakmenis“. Smagu, kad pagerbiami žmonės. O aš norėčiau tą padėką skirti bibliotekos valytojai, kuri kasdien surenka nuorūkas, sušluoja saulėgrąžų žieveles, išvėdina rūkalų ir prakaito smarvę, išvalo prispjaudytus didžiosios daržinės kampus. Ar jai kas kada padėkojo už darbą? Norisi padėkoti ir visoms darbuotojoms, kurios visaip mindomos, ujamos dar dirba ir randa progų gera daryti, šypsotis, kalbėti.
Kažkur jau esu sakęs, kad Nepriklausomybė į Zarasus dar neatėjo. Nuėjo kažkur šonu, nuklydo ir pasiekė ne mūsų miestą, bet greičiau Baltarusiją. Čia dar toks gyvybingas komunistinis mąstymas, pavydas, cinizmas. Ir daug daug provincialumo. Dar gerai, kad tamsiais santvarkos metais Zarasuose dirbo ir gyveno inžinierius Algimantas Žilėnas ir kraštotyrininkas Jonas Nemanis. Ką jie tuo laiku sugebėjo padaryti, tik tai ir teturime. Atvykusiam į Zarasus svečiui nėra ką į rankas įbrukti – nei atviruko, nei knygelės. Praėjusiais metais savo lėšomis 500 egzempliorių tiražu išleidau senųjų Zarasų atvirukus su poetiniais komentarais. Nesulaukė jie atgarsio, greičiau suvešėjo nežabotas pavydas. Kažin kas ir kada beišmokys zarasiškius džiaugtis savo miestu. Ką gali padaryti vienas inteligentas? Nors mieste ir jo apylinkėse gyvena kūrybingų mokytojų, literatų, bet per trejetą metų jie niekada nebuvo kartu susėdę ar kur nors išvažiavę. Tik drebančiomis kinkomis kartą į metus, per Poezijos pavasarį, paskaito vieną kitą eilėraštį. Štai ir viskas. O biblioteka galėtų būti priebėga nuo visų vėjų. Bet kas tuos kūrybingus žmones sutelks, palaikys? Turbūt vėjas. Pavyzdžiu anykštėnams literatams, kuriuos jungia klubas „Marčiupys“. Po savosios bibliotekos stogu jie daug kartų susirenka, skaito, išleidžia knygų. Pagelbėtų tas nuoširdesnis bendravimas su kraštiečiais, tas dėmesys šalia esančiam žmogui, jo darbams. Nereikėtų tada jokių ponų iš sostinės kviestis. Juokingai skamba dar vieno etato pavadinimas - „Atstovė ryšiams su visuomene“. Nėra su kuo kalbėtis, ką ir kam čia beatstovauti? Ar beverta džiaugtis, kad ištuštėjusioje, išmirusioje, pasenusioje Antalieptėje atsivers modernios, šiuolaikiškos bibliotekos durys? Kam ji bereikalinga, kas joje skaitys? Yra Zarasuose dar tokia kultūros meno komisija, sugebanti labai nedaug – įteikti įrėmintą padėką. Turim visokių premijų garsiais vardais papuoštų (J.Gruodžio, F. Jakubausko, P. Širvio, D. Bukanto), bet nebėra žmonių vertų jas gauti. O ir patys tų kultūros įstaigų vadovai, man regis, pavargę nuo gyvenimo, nebesugebantys tarnauti kultūrai, o tik mėšlungiškai drebantys ir laukiantys saulės iš dangaus. Ji nebepatekės, nebeišsklaidys mūsų trumparegiškumo. Kartais pagalvoju, kad jei ne aktyvios rajono miestelių bendruomenės, saviveiklininkai, menininkai Dusetose, Šlyninkos vandens malūno savininkai, Zarasai neturėtų kuo pasidžiaugti, nebent siauru ir idiotišku mąstymu, užkrėtusiu visą miesto kultūrą. Nėra čia idealistų, idėjinių muziejininkų ir bibliotekininkų, nėra su kuo pasišnekėti. Tokiame tuštume norisi bėgti į mišką ir kaukti vilko balsu. Kas jį išgirs? Dirbam tik už atlygį, o daugiau dirbti ir gera daryti nėra jėgų, laiko, proto. Vis rašom projektus, skaičiuojam, dauginam apyskaitas, jos nekeičia gyvenimo. Neįkvepia žmogaus, neformuoja jo vidinio pasaulio. Pati biblioteka nebėra šviesos šaltinis. Man smagu, kai Europos fondai nepatvirtina mūsų projektų. Vadinasi, nereikia, neužaugom, esam per daug kvaili.
Prieš keletą dienų teko lankytis Pažiegės vienkiemyje, kalbininko Kazimiero Būgos tėviškėje. Atvykstant pasitinka meniška Vytauto Ulevičiaus (1979) rodyklė – koplytstulpis, jau baigiantis sutrūnyti, kelios J. Nemanio įtaisytos nuorodos. Ten atvykus norisi nusilenkti lietuviškam, grynam ir nesužalotam mąstymui, žodžiui, kalbai, norisi kaip bažnyčioje persižegnoti. Pati sodyba priklauso Zarasų krašto muziejui, viename sodybos gale gyvena muziejininkė, kuri viską ir prižiūri. Prieš keletą metų perdengtas namo stogas šiaudais. Tik pritrūko lentų „gonkelio“ luboms, tad visi spaliai krenta lankytojams ant galvos. Nepabaigtas statyti ir klojimas. Oi, kokie ilgi ir baisūs tos muziejininkės vakarai Pažiegėje. Vienišosios buvimas. Negelbėja tamsybėse nei paukšteliai, nei žvėreliai, retai užklysta lankytojai. Moteriai sunku pasiekti gydytoją, nusipirkti maisto. Kai keliai pažliunga, beveik neįmanoma į sodybą patekti. Apie kokią kultūros šviesą dar galime kalbėti? Darbuotojai reikia atvykstant atvežti dešros ir duonos, kad nenumirtų iš alkio ir vienišumo. O Zarasuose girdėjau kalbant, kad Būgų sodyboje reikia žmogaus, mokančio angliškai. Gal geriau mokėti kinų kalba, paprasčiau būtų bendrauti su pelėdomis ir šikšnosparniais.
Miesto žmonių kasdienybės nepakeitė nė kurortinės vietovės statusas, nė pirmosios kultūros sostinės vardas ir renginiai respublikos piliečiams. Tik skambiai vadinosi „Kultūra kaip gyvas vanduo“. Prabėgus keleriems metams norisi drąsiai tarstelėti: „Kultūra kaip visuotinė pelkė“. Po tokių renginių smarkiai degraduojama. Pavyzdžiui, praėjusiais metais tokį vardą buvo pelnęs Ramygalos (Panevėžio r.) miestelis. Kultūros darbuotojai sugebėjo už keliasdešimt tūkstančių suorganizuoti gražiausios ožkos konkursą. Zarasuose galėtume rinkti gražiausią ežerų žuvį. Štai ir viskas, ką norėjau pasakyti, kas neramina, skaudina, neleidžia užmigti. Vien gražiais Zarasų ežerais, gojais nebepakanka džiaugtis, kai kasdienybė murzina ir pačių kultūros žmonių alinama, naikinama, niekinama. Tamsa didesnė ir galingesnė, to nebijau tvirtinti. Liūdna būtų šiandien į Zarasus sugrįžti ir gydytojui Dominykui Bukantui iš Žemaitijos, paaukojusiam gyvenimą, kad čia, valstybės pakraštyje, būtų šiek tiek šviesiau. Per šimtą metų čia niekas neužaugo, niekas šioje dykynėje neauga, o šviesesniam žmogui darosi vis liūdniau ir liūdniau.
Atgal
.jpg)
(1).png)
