VISUOMENĖ
07 12. Ko neturėtų matyti turistai iš tekančios saulės šalies
Vytautas Paliukaitis
Ši vasara Vilniaus mieste šiek tiek skiriasi nuo buvusiųjų anksčiau... Dešimtis kartų kasdien žingsniuoju pro Prezidentūros puošnius rūmus, S. Skapo gatve ir vedančia prie mūsų pasididžiavimo - Šv. Onos bažnyčios - siauroka Šv. Mykolo gatvele. Abiejose gatvėse matyti reiškiniai man, eiliniam sostinės piliečiui, ne kartą, o pakankamai dažnai kėlė ne tik rūpestį, bet ir apmaudą. Kas priteršia S. Skapo g. dalį, esančią prie kampo su gražiąja Pilies g., neteko matyti, o ties šiukšlių konteineriais, Šv. Mykolo g., ne tik giedrą vidurdienį, bet ir mažam lietučiui krapnojant išvystu kelis vargdienius. Ant cementinių gėlinių vyrukai atsisėdę kartais net užkandžiauja, o maisto likučiai, popieriaus pakelių skiautės lieka, kol jų nesurenka šią vietą šluojantis kampe stovinčios parduotuvės prižiūrėtojas. Būdinga tai, kad tiek čia, tiek minėtoje S. Skapo gatvės dalyje niekas nevalo ekskrementų. Greičiausiai šie gamtiniai reikalai čia atliekami vakarais, kai sutemsta. Keletą pastarųjų savaičių senamiestyje gausiai lankėsi turistų grupės iš Japonijos. Vidutinio amžiaus moterų ir vyrų grupelės mane stebino savo subtilia kultūra. Kai minėtose gatvėse įstaigų darbuotojai ir vietos gyventojai pastato po du automobilius, tarp jų ir pastatų sienų lieka prasisprausti visiškai siauras šaligatvio tarpelis. Pamatęs būrį turistų, stabtelėdavau ir palaukdavau, kol praeis paskutinis. Taip jau susiklostė – aš eidavau vakarų kryptimi, o japonai – rytų. Stebino tai, kad visada keletas iš jų, matydami mane laukiant, kol praeis svečiai, nusišypsodavo ir padėkodavo žodžiu. Neabejoju, kad ir jie, statydami pėdas, matė sudžiūvusius ekskrementus ir stengėsi ant jų neužlipti. Gal atvykusieji iš Šiaurės Europos visa tai „įamžintų“ kino kameroje ir sugrįžę pasijuoktų: „Žiūrėkit, kaip XXI amžiuje gyvena barbarai!“ Tekančios saulės šalies, turinčios su Lietuva gražių kontaktų, kultūros ryšių, piliečiai taip nesielgs, greičiau jie nusuks akis į šalį, o grįžę pasistengs tokias „smulkmenas“ pamiršti.
Įprasta, kad žmonės, ruošdamiesi kelionėn į Lietuvą, bibliotekose peržiūri literatūros leidinius, kontaktus, buvusius tarp abiejų šalių. Sunkiais mūsų Valstybės atkūrimo, ištrūkus iš Rusijos imperijos, laikais, 1922 m., Japonija palaikė mūsų teisę į Nepriklausomybę, 1991 m. vėl stovėjo mūsų pusėje. Apie vicekonsulą Č. Sugiharą, 1940 m. padėjusį išgelbėti daug mūsų piliečių, paskelbta įvairių progų metu. Ne vienas iš vaikščiojusių po Vilnių ir Kauną, be abejo, atvyko susipažinęs su japonų kalba 1996 m. išleista S. Hanatakos knyga „Lietuva. Kaip išliko maža šalis“. Savo ruožtu trumpai paminėčiau kokį įspūdį man padarė J.Kavabatos knyga „Kalno aimana“. Pirkau keletą ir dovanojau savo bičiuliams, kad pasigėrėtų tikro meistro kūriniu.
Baigdamas šiuos trumpus apmąstymus, geranoriškai kreipčiausi į didžiųjų miestų seniūnijų darbuotojus: „Pasistenkime, kad atvykstantys iš tolimiausių kraštų turistai neišsivežtų nemalonių – gražėjančių mūsų gatvių ir aikščių vaizdų – įspūdžių. Juk šitai išspręsti visiškai lengva“.
Atgal
.jpg)
(1).png)
