VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

05.29. Ir su tais, kurių nebėra

Algimantas Rusteika

 

Negi negirdit tylos, kurioj visi prabyla? Paliktieji, apleisti ir nebeturintys vilties kalbasi - kas su lubomis, kas garsiai su televizorium. Pyksta, liūdi, įrodinėja sienoms savo tiesas.

Kai žmogus būna vienas, jis visada kalbasi, nes bijo būt juokingas. Su savim, su Dievu, su draugais ar priešais. Su tais, kurie šalia ar toli. Ir su tais, kurių nebėra.

Daugiausia tyliai, bet kartais ir balsu. Visada apie tai, kas jam labai, tikrai svarbu. Tą, kas svarbiausia, ką nori, kad išgirstų, pasakai garsiai, kada niekas negirdi.

Jei paklausytumėt, ką sau kalbam, pamatytumėt mūsų praeitį, dabartį ir ateitį. Ir koks žmogus iš tikrųjų yra. Tiek, kiek tai įmanoma, ir įeitum į jo pasaulį.

Kalbam įvairiai, visi - ir genijai, ir žudikai, ir idiotai. Svarbiausia, kad tik niekas negirdėtų. Patys geriausi ir nuostabiausi, kurie vairuodami arba duše dainuoja. Ir staiga nutyla, pajutę save ir savo laiką.

Yra, kurie kalbasi tyliai, žiūrėdami pro troleibuso langą ar vienas į kitą. Ar vakare, viskam užgesus, kai girdisi mylimųjų kvėpavimas. Arba kai nieko nebesigirdi - su medžiais už lango.

Pasikalbėkim su tais, kurie dar kalbasi. Jų greit nebeliks, kaip ir tų, su kuriais tyliai kalbėsimės rytoj. Gal bent dabar išgirsim vienas kitą.

Atgal