VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

09.12. Priešų nacionaliniai sampratos ypatumai

Dr. Algirdas Kavaliauskas

LŽS narys, Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas

Kalbėdami apie žmogų, senovės išminčiai yra sakę, kad žmogus yra linksmybių šaltinis ir sielvarto kasyklos; jis bjaurumo rezervuaras ir švari versmė... Vadinasi, ir ne priešas, ir priešas. Pirmieji nelabai įdomūs, ko nepasakysi apie antruosius, garsinamus per Lietuvos žiniasklaidą.

Oratorė iš televizijos ekranų visai Lietuvai tvirtino, kad šalies priešai įsitaisę Lietuvos širdyje – sėdi sostinės centre esančiame Seime. Anksčiau girdėjom sakant, kad tai ne pati geriausia vieta – iš vaikų ir jaunimo atimtame Jaunimo stadione iškilę parlamento rūmai. Tų laikų rūmai, ką čia bepridursi, bet jų, pavadinkime, įnamiai... Plačiau aprėpiant galime pasakyti: na, jeigu kas nors kaip nors įvardijamas, tai turėjo būti kažkokia priežastis.

Dažnas senjoras vieną tokį juos apgavusį, apvogusį poną žinojo.  Dar kiti irgi patvirtino – lietuviams pensijų sumažinimas buvo klaida. Politikų ir jų patarėjų klaida! Peršasi klausimas: o tokį poną (ponus) vėl rinkti į vienokį ar kitokį parlamentą nėra klaida? Žinoma, jeigu būtų panaikintos daugiamandatės rinkimų į Seimą apylinkės, tokių akibrokštų, kai daugelio žmonių įsitikinimu, nerenkami, nerinkti tampa išrinktais, jei ne visai išnyktų, tai tikrai sumažėtų.

 Pasak išminčių, žmogus - bjaurumo rezervuaras ir švari versmė...

Iš įvardijamų naujausių priešų atmintin braunasi lietuvių kalbos priešai, sėdintys ne bet kur, o valstybinės lietuvių kalbos struktūrose (įstaigose). Iš ten girdime tvirtinimų, kad galime kaip norime lietuviškai kalbėti. Kalbėti kaip norime! Šiame kontekste svarbų žodį lietuviškai sąmoningai praleidau, nes kalbant kaip kas norime, tas lietuviškumas lyg ir išgaruoja. Kalbininkams vienu ar kitu aspektu antrina ir kai kurie politikai. Prisimename viename susitikime net du aukštuosius mokslus baigusi (galima baigti ne tik Lietuvoje, tik, va, tada žinių apie lietuvių kalbą nelabai praturtinsi), politikė aiškino, kodėl balsuotų už lietuvių abėcėlės papildymą dviguba v (w), nes ji, ši raidė, buvo vartojama anksčiau, tik kažkoks neišmanėlis ją išmetęs. Na, ją išmetė ne kas nors kitas, o pats Lietuvos himno (Tautiška giesmė) autorius...

Vargšė bendrinė lietuvių kalba... Kaip ją iškraipo, susina ir skurdina kai kurie Lietuvos televizijos kanalai, kuriuose nestokojama lietrusių ar lietlenkių...Bet kalbame apie priešus, tik ar jie tokiais vadintini. Senovėje sakydavo: kaip bepavadinsi – nepagadinsi. Graži ir turtinga lietuvių  kalba. Būtų šaunu, jeigu jos labiau pramoktų ir kai kurie sporto komentatoriai.

Atmintin braunasi lietuvių kalbos priešai

Nelabai kas galėtų paneigti lietuvių kalbos tarmių, potarmių  įvairovę, patrauklumą, skambesį ar mūsų ausiai apskritai malonią ir tarmišką šneką.  Tarp savęs kalbame kaip norime, bet viešoje erdvėje, manau, tai neleistinas dalykas – juolab, kad kartais dominuoja vertalai nuo vnuko /anūko/ ligi mažiausių smulkmenų... Ateisiu poros valandų... Atvažiuosiu savaitės... Taip anksčiau lietuviai nekalbėjo.

Gal girdėjote, yra teigiančių, kad viena seniausių indoeuropiečių kalbų yra netobula. Kitataučiai – tiek to, bet savieji... Ką gi, gal kiek uitruojant, galima atsakyti, manau, kad savoje mylimoje kalboje patinka net trūkumai, o svetimoje nemieli net ir privalumai.

Bet grįžkime prie vieniems aiškių, kitiems ne visai aiškių, priešų. Sutinku, nes susigaudyti nėra paprasta. Matote, reikia galvoti. Visiems. Juolab, kad priešas nelygu priešui ir galime pakartoti senovėje suprastą išmintį, išsakytą rašinio pradžioje. Tiek to. Dabar žvilgsnį nukreipkime į mūsų literatūros klasiką Justiną Marcinkevičių:

 

Epigrama

 

Šalie didžių ketinimų, garsių darbų,

kur vienas kitą žudo, ryja, plėšo.

Dėl pažiūrų. Dėl turto. Jau turbūt

didžiausia gėda – neturėti priešo.

 

Tad neišvengiamai jų paklausa didės:

kai kam juk vos po pusę priešo tenka.

O kitas jau nežino, kur juos dėt.

Atidarykim, broliai, priešų banką.

 

Kam reiks – paskolinsim. Žinia, turės grąžint.

Jei ne – yra Strasbūras. Reikalausim.

Tai bus pelningas biznis, dievaži:

visus bent jau į puspriešius išplausim...

 

Gal. O gal ir ne. Ar nepanašu į  lietuvišką Troją. Priešas už vartų, priešas šiapus vartų... O gal priešas mumyse? Prieš kaltindami kitus, turėtume labai gerai pamąstyti.

Atgal