VISUOMENĖ
09.19. Ginčas tiražų komisijoje, išprovokavęs mirtį
Kęstutis Trečiakauskas
Šiandien vargu ar kas domisi knygų, laikraščių ir žurnalų tiražu. Tai svarbu tik leidėjams ir bibliografijos tvarkytojams. Visai kitokia padėtis buvo sovietmečiu. Kiekvieno leidinio, net menkiausios brošiūros tiražas būdavo akylai apsvarstomas ir tvirtinamas vadinamoje tiražų komisijoje. Tai buvo ne ekonomikos, o ideologijos problema. Tiesiog neleistina buvo, kad politinio leidinio tiražas būtų toks mažas, kad jo nerastų pirkėjas. Taigi tiražai buvo taip išpūsti, kad knygynų lentynos tiesiog raudonuodavo nuo politinės makulatūros. Tiražų komisijoje susirinkdavo leidyklos, Spaudos komiteto ir Knygų prekybos reikalų komiteto atstovai ir lyg iš kavos tirščių burdavo, kiek kokios knygos egzempliorių leisti. Knygų prekybos atstovai, aišku, norėjo kuo didesnių grožinės, pažintinės literatūros, albumų ir kitų paklausių leidinių tiražo. Bet galimybės, deja, buvo ribotos. Trūko popieriaus, spaustuvės pajėgumų, reikėjo tilpti į Maskvos "nuleistus" kontrolinius skaičius.
Neišpirktos knygos nurašomos į makulatūrą
Kai į "Minties" leidyklą vyriausiuoju redaktoriumi atėjo šilto ir šalto matęs Edmundas Juškys, pradėjom pamažu protingiau žiūrėti ir į tiražų politiką. Gaila, bet ne visi funkcionieriai suprato, kad makulatūros leidimas nieko gero neduoda. Neišpirkti leidiniai būdavo ramia sąžine nurašomi ir niekas už tai neatsakydavo. Su R.Ozolu Edmundui Juškiui labai argumentuotai nušvietėme siaubingą leidybos situaciją. Žmonės negali nusipirkti knygos, o politinis pliurpalas "suėda" popieriaus limitus. Edmundas Juškys, buvęs SSRS ambasados Vašingtone antrasis, paskui pirmasis sekretorius, gana kategoriškai pareiškė, kad taip negali būti. Jis neleisiąs tokio neūkiškumo.
Ir štai 1986 metais birželio 27 dieną Spaudos komiteto salėje susirenka Tiražų komisija. Kol svarstomi tradiciniai leidiniai, nekyla didelių ginčų. Bet štai prieinama prie kažkokios menkos politinės brošiūros, kuri kainuoja gal tris, gal penkias kapeikas, kurią studentai po egzamino tiesiog išmeta. Mes turėjome nenuginčytinus duomenis, kad tokie "leidiniai" užkerta kelią didinti paklausių leidinių tiražą. Popieriaus limitai išnaudojami neracionaliai. Taigi tokių brošiūrų tiražus jau iš anksto smarkiai apkarpėme. Deja, Spaudos komiteto pirmininko pavaduotojas Mykolas Požarskas, vos pamatęs smarkiai subliuškusį jų tiražą, pasipiktino. Čia "Minties" leidyklos vyriausiasis redaktorius Edmundas Juškys stojo piestu prieš reikalavimą "atstatyti" buvusį tradicinį panašių brošiūrų tiražą. Įsiplieskė ginčas. Komiteto vadovas tiesiog pašiurpo dėl vyr. redaktoriaus "įžūlumo" neklausyti valdžios. Tokio dalyko dar nėra buvę. Tačiau aukščiausiose diplomatijos postuose dirbęs naujasis leidyklos redaktorių šefas buvo ne iš bailiųjų. Jo argumentai buvo nenuginčijami, kategoriški. Įsivyravo tyla. Tik "sekcijose" girdėjosi kažkoks murmesys, bet niekas į ginčą savo trigrašio nekišo. Staiga Knygų prekybos komiteto darbuotoja Dalia Čičalienė sukliko: "Vajėzau - Požarskas!" Ji sėdėjo netoli ir pirmoji pastebėjo, kad kažkas atsitiko. Mykolas Požarskas susmukęs ant stalo nejudėjo. Gediminas Žaliukas, Komiteto darbuotojas, bandė jį purtyti ir šaukė: "Mykolai, Mykolai!" Tačiau pirmininko pavaduotojas buvo be sąmonės ir į nieką nereagavo. Nesuskubta ir protingai iškviesti greitosios pagalbos. Skambinta į specligoninę, kuri buvo Antakalnio gale. Bet ji, kiek žinoma, tokios "tarnybos" neturi. O kai atvažiavo normali greitoji, buvo jau vėlu. Nepadėjo ir tiesiai į širdį suleistas adrenalinas. Žmogus, gynęs sovietinės brošiūros tiražą, mirė, kai iki atšilimo ir Sąjūdžio buvo likę vos dveji metai... Laisvės ir pažangos bacila užsikrėtęs Vašingtone Edmundas Juškys nemanė, kad Sovietų Sąjungoje dar tiek daug marazmo. Tiesa, niekas jo ir nekaltino. Tai buvo tik sutapimas. Atsitiktinis sutapimas. Ligotas žmogus be reikalo susijaudino dėl visiškai nereikšmingo dalyko. Kvailas ginčas išprovokavo mirtį.
Kad būtų aiškiau, ką reiškė tiražų politika anais laikais, privalau papasakoti apie konfliktą su tuo metu itin galingu partijos veikėju Genriku Zimanu. Jis man paskambino ir gana kategoriškai papriekaištavo, kad apėjo kelis knygynus, bet niekur nerado savo knygos. Mandagiai atsakiau, kad išsiaiškinsiu ir jam paskambinsiu. Užsirašiau, kokios savo knygos jis nerado. Tada paskambinau į Knygų prekybos valdybą ir paprašiau nurašytų Zimano knygų aktų kopijos. Tuos aktus buvau matęs ir puikiai žinojau, kad buvęs "Tiesos" redaktorius neteisus. Jis ne kartą išreikalaudavo pakartoti savo knygos tiražą, nors tos knygos neišpirktos, buvo tik nurašomos. Išstudijavęs nurašytų knygų aktus, medžiagą buvau pateikęs ir E.Juškiui. Jis kategoriškai įsakė niekada nepasiduoti jokiems zimanų ar cėka reikalavimams. Tad ir šį kartą, jau turėdamas vyriausiojo redaktoriaus "užnugarį", drąsiai paskambinau "draugui Zimanui" ir paaiškinau, kad jo knygų nėra todėl, kad jos išvežtos į makulatūrą. Viešpatie, kaip jis įsiuto. Bandė ginti savo poziciją, bet aš skaičiais išdėsčiau kiek, kada ir kokias knygas teko nurašyti. Dar pridūriau, kad manome, jog apie tai teks informuoti ir Maskvą, nes esame įspėti dėl popieriaus švaistymo. Kažkas man pasakė, kad dabar „gausiu į kaulus, nes Zimanas neatleis". Tačiau neteko girdėti, kad jis kam nors būtų mane skundęs. Ar suprato, kad nieko nelaimės, ar jėgos jau buvo nebe tos. Jis jau buvo ne "Tiesos", o tik lėkšto, niekam nereikalingo žurnalo "Komunistas" redaktorius... Sąjunginio komiteto pirmininkas Nenaševas, kai papasakojau kaip kovojam prieš makulatūrinių leidinių tiražus, labai pagiriamai pritarė. Girdint mūsų komiteto pirmininkui J.Nekrošiui, jis pasakė: "Aš atvažiavau iš jūsų pasimokyti, o ne jus mokyti. Laikas persitvarkyti. Jūs tai darote drąsiai ir teisingai". Ir iš tiesų, įvyko labai rimtų pokyčių. Gaila, kad ne visi juos suprato. Kai išmetę keletą Lenino raštų tomų įkišome Emilio Zolia "Rugonų seriją", net rimti leidiniai ir Rašytojų sąjunga užpuolė, kad leidžiame "ne tai". Nesuprato jie, kad joks kitas leidinys "nepraeitų" pro Maskvos filtrą. O po metų kitų jau galėjome leisti ir tai, ko reikia. Bet Zolia buvo reikalingas tik tam, kad "išlaisvintų" vietą padoriai knygai. Tai buvo taktinis ėjimas, kurio nežinojo su leidyba nesusidūrę žmonės. Jiems neteko skaičiuoti, kas yra vidutinė knygos apimtis, vidutinis tiražas, kas tie milijonai atspaudų ir daugybė kitų skaičių. Jiems nereikėjo rašyti ir tokio idiotiško dokumento kaip "objasnitelnaja zapiska", nereikėjo "Goskomizdate" aiškinti, kad Lietuva turi ir Vakarams, ir išeivijai parodyti, kad ji dar gyva. Sovietinė demagogija irgi buvo ginklas. Ir juo naudotis kartais buvo neišvengiama.
Atgal
.jpg)
