VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

2023.06.07. Viešpatavimas gamtai: žmogaus užduotis

Marius Kundrotas

Politologas

Įvairiose dvasinėse pasaulėžiūrose žmogaus santykis su gamta aiškinamas skirtingai. Pagoniškose religijose žmogus yra gamtos dalis, gyvenanti ir veikianti pagal gamtos dėsnius, kai viena gyva būtybė gyvena kitos sąskaita.

Budizmas išaukština bet kokią gyvą sielą, prilygindamas ją žmogaus sielai. Biblinė religija išskiria žmogų iš gamtos, jį vienintelį iš gyvų būtybių skelbdama Dievo atvaizdu.

Pradžios knygoje, pirmame skyriuje Dievas skiria žmogų viešpatauti Žemei ir visai gyvajai kūrinijai. Iš to daugelis krikščionių susidarė išvadą, kad žmogus gamtos atžvilgiu gali elgtis kaip despotas ir išnaudotojas.

Bet šis požiūris prieštarauja pačiai Biblijai. Evangelijoje pagal Morkų, devintame skyriuje sakoma: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“

Štai biblinė viešpatavimo prasmė. Pats Dievas, įsikūnijęs į žmogų, šioje Žemėje tapo žmonių tarnu. Šis principas galioja bet kokiai biblinei viešpatystei: vyro – žmonai, tėvo – vaikams, valdovo – valdiniams.

Iš šios krikščioniškos tiesos kilo ir atstovaujamosios demokratijos idėja. Kai renkame valdžią, tai ne tam, kad ji mus išnaudotų, bet kad mums tarnautų. Ir kam daug duota, iš to bus ir daugiau pareikalauta.

Čia reiktų skirti krikščionybės religiją ir krikščioniškąją civilizaciją. Su religiniais kanonais viskas gerai, juose aiškiai išsakyta, ką reiškia viešpatavimas, įskaitant žmogaus viešpatavimą gamtai. Jis reiškia ne grubų vartotojišką išnaudojimą, bet rūpestį ir globą.

Deja, krikščioniškoji civilizacija daugelį amžių vadovavosi gnostikų ir manichėjų erezijomis, kuriose gamtinis ir medžiaginis pasaulis menkintas ir niekintas. O juk tai – Dievo kūrinijos dalis, kurią gerbdami pašloviname patį Kūrėją.

Didysis krikščionybės paradoksas: iškeliant žmogų virš viso likusio gamtos pasaulio šiam kūrinijos žiedui suteikiama išskirtinių privilegijų, bet kartu skiriama išskirtinė misija. Žmogus čia nėra eilinis, tiktai protingesnis plėšrūnas.

Principas „suvalgyk kitą arba būsi suvalgytas“ čia stipriai ribojamas. Kaip tik todėl, kad žmogus turi dievišką dvasinį pradą ir išsiskiria iš kūrinijos protu bei dora, jis turi elgtis kilniau nei sau leistų vilkas ar liūtas.

Ne visi žmonės gali būti veganai. Tai priklauso ir nuo gamtinės aplinkos, ir nuo asmens sveikatos savybių. Indui, kurio šalyje gausybė maisto auga ant medžių, tokia užduotis paprastesnė nei eskimui, kuris vargiai išgyventų, misdamas tiktai dumbliais.

Kai kuriems žmonėms mėsa yra sąlyga fiziniam ir dvasiniam aktyvumui. Bet net naudojant gyvūnus mėsai galima išlaikyti moralines ribas. Pavyzdžiui – laikant mėsai rengiamus gyvūnus kuo žmogiškesnėmis sąlygomis ir išleidžiant juos į mirtį be kančios.

Jei gyvūnas naudojamas mėsai, racionalu panaudoti ir kitas jo kūno dalis, pavyzdžiui – odą ar kailį. Bet vartotojiška civilizacija nuėjo daug toliau. Gyvūnai žudomi ir net kankinami dėl tuštybės – dėl žiaurių žaidimų ar puošmenos.

Korida, grindų skerdynės, medžioklė dėl ilčių ar ragų, pagaliau – kailių pramonė yra šlykštus spjūvis Kūrėjui į veidą.

Vėlei galima grįžti prie eskimų: jų atveju kailis gal ir būtinas, bet mūsų geografinėje, klimatinėje ir kultūrinėje erdvėje seniai esama pakaitalų gyvūnų kailiams.

Nekalbant jau apie tai, kaip šiandien mūsų šalyje laikomi kailiniai žvėreliai. Juos daužant, jiems ėdant vieniems kitus, nakvojant savo išmatose. Tai – barbariška, antihumaniška ir antikrikščioniška.

Birželio 6-ąją Lietuvos Respublikos Seime numatomas balsavimas dėl kailinių žvėrelių fermų uždraudimo. Paradoksalu, kad čia biblinių meilės kūrinijai principų labiau laikosi kairieji nei krikščionys.

Rūpintis ir globoti gyvus kūrinius, pagal turimas galimybes saugant juos nuo beprasmės kančios ir mirties – kiekvieno tikro krikščionio pareiga.

Tebus šis tekstas apeliacija į krikščionybę išpažįstančių deputatų protus ir sąžines.

Tebus jų sprendimas nors mažutis žingsnis link didesnės pagarbos Kūrėjui ir kūrinijai.

Atgal