VISUOMENĖ
2025.03.23.BŪTI SAVIMI
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Pagyvenusio žmogaus sodyba buvo vaizdingoje vietoje, tik, štai geriamo vandens nebuvo. Gyvuliukus girdė prie tvarto esančioje kūdroje, o maistui ruošti vandenį nešėsi iš netolimos milicininko sodybos šulinio. Priešingoje nuo sodybos su šuliniu pusėje, prasidėjo giria, kuri susiliejo su miškų masyvu, dingstančiu už horizonto.
Prie girios žmogaus šeima rišo gyvulius, todėl šeimininkas ar jo žmona, atėję perkelti gyvulių, dažnai užeidavo į girią parinkti ir vaikams parnešti uogų, riešutų ar grybų.
Žinia, daugelį žmonių domino miško gėrybės, todėl nieko nuostabaus, kad miške buvo galima sutikti žmonių. Bet milicininkui atrodė, kad ypač pagyvenę žmonės traukia į mišką dėl kitų priežasčių.
Kartą, atėjusį vandens, milicininkas ėmė lyg ir tardyti: ko iš tikrųjų eini į girią? Manau, kad žinai kur miškiniai slepiasi, žinai ką jie dar sumanė, tie banditai, prieš mūsiškę dabartinę valdžią?
Žmogus gynėsi nieko nežinąs. Nors tu jam ant sprando kuolą tašyk – vis tiek savo: nieko nematė, nieko negirdėjo, nieko nežino.
Tik pasikeitimus juto po to, kai kaimynas pradėjo dirbti milicijoje. Darėsi kažkaip nebepatogu pas kaimyną eiti vandens. Kai ant pečių naščiai su artipilniais vandens kibirais, tai nebeatrodė, kad kaimyno sodyba labai arti. Tad žmogus nutarė išsikasti šulinį. Susirado specialistus, kurie pasirūpino rentiniais ir, ištyrinėję vietovę apie namą, nustatė, kad vanduo giliai ir ne pigiai kainuosią. Tačiau išeities nebuvo. Sutiko. Nemažai rentinių suleido, kol pasiekė vandenį. Už tai vanduo buvo skanus, vyrų manymu todėl, kad iš giliai imamas.
Pas vyrą mažai kas užsukdavo, nes buvo manoma ar net žinoma, kad vienkiemis yra stebimas. Gal ir stebimas, niekas tikrai nežinojo. Tas seklys turbūt galėjo būti minėtas kaimynas, kurio reikėtų saugotis.
Kartą tamsią naktį pas vyrą atėjo iš miško žmogus paimti sužeistam kovotojui vaistų. Atėjusiam žmogui, galima sakyti, nespėjusiam kojų apšilti, namiškiai pastebėjo, kad nuo kaimyno sodybos tiesiai per javus brenda ginkluoti kareiviai su šunimis. Saugiai pasitraukti atėjęs žmogus nebegalėjo. Tada šeimininkas privedė jį prie šulinio ir liepė lipti į kibirą. Atsargiai sukdamas šulinio veleną nuleido atvykėlį, priminęs, kad dabar sausringą vasarą šulinyje vandens nedaug ir, pajutus prisiartinusius prie šulinio, liepė atsitūpti, panirti iki kaklo bei švarku apsidengti galvą ir prisispausti prie rentinio. Tada, iškėlęs kibirą, pakabino jį ant šulinio veleno rankenos.
Milicininkai su kareiviais kruopščiai apieškojo visą sodybą, šunys iššniukštinėjo visus užkampius ir užkaborius. Nieko. Matyt, bus įvykęs nesusipratimas. Pasitaiko. Apsirikimai ne retenybė.
Po Laisvės gynėjų susidūrimo su tarybiniais pareigūnais, neužilgo milicininkas atėjo pas kaimyną, pasidomėjo apie šulinio skanųjį vandenį ir tada be jokių užuolankų pareikalavo pasakyti apie tuos naujai valdžiai kenkiančius žmones. Jis net neabejojęs, kad informatorius buvo teisus. Šis bjaurus senis gali bet ką nuo valdžios vykusiai nuslėpti, tai irgi faktas.
Vyras iš pradžių nelabai suprato, lyg ir abejodamas, pratarė: ką žmonės pasakytų sužinoję, juk mes visi lietuviai, manykime, saviškiai. Senis mylėjo savo gimtąjį kraštą. Jis drąsiai sakydavo: myliu visa kas lietuviška – protui šviesu, sielai kilnu, minčiai erdvu, sąžinei ramu, širdžiai brangu ir gerbiu visus, kurie gerbia mus.
Gal tai prisiminęs, pagalvojęs milicininkas pasiūlė, jo supratimu, geriausią išeitį: esą, pagarsinsime, kad archyve radom dokumentą, įrodantį, jog tu ne lietuvis, o, pavyzdžiui, slavas. Žinoma, jų daug, tai pats galėsi pasirinkti, gal didysis mūsų brolis? Ir nepriekaištinga, ir labai šiuolaikiška. Visi įtarimai dėl šeimos slankiojimo į girią bus panaikinti.
Kai pagalvojęs žmogus suprato, tai mintyse nusikeikė – moka gyvačius į skaudžią vietą pataikyti ir vyrą net šiurpas nukratė: prisitaikyti prie kaimyno keistenybių kažkiek galėjo, bet su jomis susitaikyti buvo neįmanoma. Norėjo jam keletą kandžių žodelių pasakyti, bet susilaikė. Su tokiu geriau neprasidėti. Žmogus nenorėjo būti nei vyresniuoju ar didžiuoju broliu, nei kuo kitu – lietuvis ir tiek. Viskas!
Milicininkas stebėjosi: toks kietakaktis ne šiaip, tikrai žino, ne kitaip! Jis ir kaimo vyrams prisėdus prie stikliuko, buvo keistai atsargus. Tai dar labiau stiprino milicininko įtarumą.
Kai ilgus metus kalėjime atsėdėjęs vyras sugrįžo namo, į klausimą už ką buvo nuteistas ir kalėjo, atsakydavo trumpai: esu lietuvis! Nieko sau: ilgi metai už grotų tik už tai, kad lietuvis. Štai tau, kad nori, ir tylusis senis! Nuo jaunystės, kai dar buvo valdžiažmogių tardomi jo tėvai, gerai įsisąmonino, jog liežuvio vieta už dantų! Tiesa, jau sulaukęs tokių metų, kartais jaunimui kai ką ir papasakodavo. Jo mintys nusakomos: turim pažinti aplinkinius ir save. Visi žmonės garbingi, visi lygūs, tik jų elgesys, darbai gali būti gėdingi, smerktini. Negalima ignoruoti žmonių pripažintų vertybių. Mums svarbi mūsų kalba, papročiai, praeities žinojimas ir supratimas. Jei žmonijos praeities nežinantys vadinami vaikais, tai savos istorijos neišmanantys yra aukos, pasmerktos asimiliavimui, išnykimui. Svarbus mokymas, išmokymas, žinios, jų taikymas gyvenime, žmogaus supratimo plėtimas ir gilinimas, humanistinių vertybių įsisavinimas, įsisąmoninimas, pagarba vyresniems ir jų siekiams. Svarbus tausojantis požiūris į aplinką. Pasakymas: gamta – visų namai, nėra tušti žodžiai: mes saugome ją ir jai padedame, o ji atsilygina mums, saugodama nuo visokių stichinių negandų. Mokiname vaikus, skirdami jiems visa ką turime geriausio ir džiaugiamės jų pasiekimais. Tai mūsų kultūra ir svarbu ją vertinti, nepamiršti jos ir po to, kai mūsų, jaunimo mokytojų, jau nebebus.
Kaip ir dera dažnam lietuviui, domėjosi krepšiniu. Dar Nepriklausomybės laikais, kai jis buvo jaunas, sporto padangėje nušvito Lietuvos krepšinio žvaigždė – Europos čempionatų laureatai. Jis net Kaune buvo matęs lietuvius – Europos čempionus. Jam iš miesto sugrįžus namo, kitais metais prie kūdros sumėlynavo, o paraistėje sugeltonavo lubinai. Žmonės kalbėjo, kad tokia pavarde buvo žymus Lietuvos krepšininkas ir vyras taip pasielgė jo garbei. Sunku pasakyti kaip ten buvo iš tikrųjų, bet žmogus tikrai labai domėjosi krepšiniu, net prenumeravo specialiai sportui skirtą laikraštį. Žinojo, kad vienoje Rygos krepšinio komandoje treneriu dirbo Aleksandras Gomelskis, kuris treniravo ir Sąjungos rinktinę. Treneris pastebėjo miškininku dirbusį aukštą 218 cm. latvį Janį Krūminį ir įkalbėjo keisti profesiją. Latvis pelnė Europos ir pasaulio krepšinio čempionatų apdovanojimus.
.jpg)
Uvaisas Achtajevas paliko įsimintiną pėdsaką krepšinyje
Buvo pastebėtas ir kitas, dar aukštesnis milžinas, kurio aukščiausias ūgis nurodomas 241 cm., tačiau žiniasklaidoje, žinynuose, enciklopedijose jo ūgis dažniausiai nurodomas nevienodas ir keliais centimetrais žemesnis. Gyvenimo istorija atleto komplikuota. Tai paaiškėjo vėliau. 1944-ųjų čečėnų trėmimų organizatorius Lavrentijus Berija iš tėvynės Uvaiso Achtajevošeimą ištrėmė į Karagandą (Kazachstanas). Keturiolikmetis berniokas pasižymėjo ne tik ūgiu, bet ir neeiline suaugusio vyro jėga. Žinomi iškalbingi atvejai, kaip nepilnametis sūnus tėvams parūpindavo malkų krosniai pakurti, kad tremtiniai šaltomis žiemos naktimis nesušaltų.
Išbandė įvairias sporto šakas. Galiausiai susižavėjo krepšiniu ir pasiekė gerų rezultatų, bet patekti į šalies rinktinę negalėjo, nes buvo tremtinio vaikas. Ir vis dėlto 1952-aisiais U. Achtajevas vos neišvyko į olimpines žaidynes Helsinkyje (Suomija). To norėjo treneriai ir jis pats neprieštaravo. Tačiau L. Berija pareikalavęs, kad tremtinys čečėnas atsisakytų savo tautybės, pasikeistų pavardę ir pripažintų save žydu. Čečėnas atsisakė tapti žydu, neišdavė nei tėvų, nei Tėvynės. Vyras neišdavė savęs. Durys į rinktinę aklinai užsitrenkė. Jaunas susirgo cukriniu diabetu, kamavo kitos ligos. Gydytojai jam uždraudė sportuoti, žaisti krepšinį. Sugrįžo į Grozną ir dirbo mėgstamo žaidimo treneriu. Per savo neilgą (mirė 1978 m. sulaukęs 48-rių metų), bet ryškią karjerą krepšininkas nelaimėjo nė vieno svarbaus turnyro, neiškovojo jokio titulo, negavo jokio asmeninio apdovanojimo. Specialistų tvirtinimu, paliko įsimintiną pėdsaką krepšinyje. Sakysime, jis pirmasis iš tarybinių krepšininkų, įdėjo kamuolį į krepšį abiem rankomis. Uvaisui net nereikėdavo pašokti.Jo firminiu technikos elementu laikomas perdavimas per visą aikštę. Ne juokas, nes mažai kas įstengdavo taip iš toli ir tiksliai numesti kamuolį komandos draugui. Tačiau taip ir liko nesuprastas arba nenorėtas suprasti. Taigi. Tiktai Uvaiso Achtajevo gyvenimo draugė Tamara žinojo jo tikrąją gyvenimo istoriją ir nuoširdžiai mylėjo savo geraširdį milžiną tokį, koks jis buvo.
Atgal
.jpg)
