Aforizmai

05 08. Po saulės dėme

Vytautas Karalius

Tiesa gimsta viename žmoguje, o miršta visuose.

Tiek nepakeičiamų dalykų, kad žmogus ir pats nenori keistis.

Ateitis tokia didelė, kad joje galima paslėpti visą dabartį.

Žmogus – mūsų kapitalas, kurį saugiau laikyti kalėjime negu banke.

Brangiausiai žmonijai kainuoja genijai, kurie suranda daugiausia kvailių.

Visi rodantys pirštai laikini, lieka tik visos kryptys.

Lazdoje su dviem galais tiek dialektikos, kad jos užteks iki pasaulio pabaigos.

Kas turi vidinio turto, apsaugo jį ir be vidinio šuns.

Tiek žalumo atspalvių, kad gamtai turėtų būtu svetima ir žaliųjų partija.

Gamta – pati sau enciklopedija, kuria ji nesinaudoja.

Kilnus kaip metras: tik pamatuoja, bet nieko neima.

Kai meluoji sau, ar tai pasitikrinimas, kaip meluoti kitiems?

Kiek bendražygių, taip ir nesužinojusių, kad žygis ne į tą pusę, o palaidoti didingai.

Gyvenimas nesustoja nė sušaudant: lieka šaudytojai. Bet ar tai gyvenimo atranka?

Kas naudojasi žmonėmis, tas negali jų gerbti. O visokie veikėjai naudojasi ne tik žmonėmis, bet ir masėmis.

Kiek randama kvailių! Vadinasi, yra ir gabių ieškotojų. Ar tai ne pusiausvyra?

Kiek veikalų su laimingomis pabaigomis tik todėl, kad jų autoriai ieškojo jos ne savo veikėjams, o sau patiems.