Asmenybės
02 17. Mano pažintis su Vydūnu. Amžininko atsiminimai (Pabaiga)
L. Kęsgaila – Kenstavičius
Kaunas, 1978 m.
Atsimintini muzikiniai Vydūno leidiniai: „Lietuvos varpeliai“ išleisti 1909 m. ir „Giesmės“, išleistos 1932 metais. Ypač atsimintini „Lietuvos varpeliai“, nes čia daug kas Vydūno.
Įsidėmėtinas Vydūno veikalas „Karalaitė“. Yra tai triveiksmė drama, paimta iš senos žemaičių pasakos ir išleista Tilžėje 1925 metais. Vydūnas, kompozitoriui Tallat-Kelpšui paraginus, buvo numatęs šią dramą kaipo siužetą bei libreto originaliai lietuviškai operai ir tuo reikalu yra kartotinai kontaktavęs su minėtu kompozitoriumi, nes jį gerbė ir vertino kaipo muziką – menininką. Vydūnui čia teko apsivilti – apgailestavo, kad muzika šiai projektuotai operai liko nesukurta... Aiškėja, kad komp. J. Tallat-Kelpša kad ir buvo talentingas kompozitorius, tačiau buvo ką tai pradėjęs bei ką tai bandęs, bet jokios operos sukūręs ir nėra.
Iš muzikos instrumentų Vydūnas mėgo ir turėjo arfą ir stebėtinai gražiai ja grojo.
Kai kur yra spausdinta sena, bet reikšminga nuotrauka – Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choras su šio choro dirigentu Vydūnu priešakyje. Ta nuotrauka iš 1907 metų. Vis tik ji daug ką primena ir daug ką pasako ir be komentarų...
Vydūno publicistinė veikla
Publicistinė Vydūno veikla yra buvusi plati ir gausi. Jo rašiniai, jo straipsniai yra buvę spausdinti daugelyje periodinių ir neperiodinių leidinių. Čia visko suminėti neturėsiu galimybės. Tam reikalinga būtų perversti daugelį leidinių, ypač periodikos komplektų. Kas Vydūno buvo paskelbta „Darbymetyje“ – čia minėti neprisieina, nes tai tiesioginiai įeina į jo raštus. Aš paminėsiu čia tik tai, kas pas mane yra išlikę ir kas man yra žinoma. Būtent:
I. „Mažosios Lietuvos lietuvių šventė“ su giesmėmis ir dainomis, Klaipėdoje 1927 m., antrą sekminių dieną, birželio 6.
Vydūnas toje šventėje dalyvavo su Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choru ir šiuo choru dirigavo ir pats buvo šiai šventei ruošti komiteto garbės pirmininku.
Tame leidinyje tilpo šie Vydūno straipsniai:
1. Gyvenimo giesmė (įžanga).
2. Tautos gyvenimo giesmė.
3. Prūsų lietuvių giesmės ir jų giedojimas.
4. Lietuvių daina ir dainavimas Prūsų Lietuvoje.
II. Tilžėje nuo 1929 m. buvo leidžiamas lietuviškas leidinys vokiečių kalba, užvardintas „Unsere Stimme“ („Mūsų balsas“). Eidavo neperiodiškai. Buvo išleista per keletą metų viso bene 9 sąsiuviniai. Pas mane beišliko tik 1, 2 ir 4. Juose yra šie Vydūno straipsniai:
Pirmame sąsiuvinyje tilpo rašinys – Schein und Sein, t. y. Vaizduotė ir tikrovė.
Antrame sąsiuvinyje – Schöpfer der litauischen Schriftsprache, t. y. Lietuvių rašomosios kalbos kūrėjai.
Ir ketvirtajame –
1. Der Kongress der nationalen Minderheiten in Europa, t. y. Europos tautinių mažumų kongresas.
2. Offener Brief an den Schriftleiter der Kulturvvehr Zeitschrift fur Minderheiten Kultur und Politik, Herrn Jan Skala, t. y. Atviras laiškas mažumų kultūros ir politikos laikraščio „Kulturvvehr“ redaktoriui p. Janui Skalai.
3. Kulturpflege in unserer Heimat, t. y. Kultūros puoselėjimas mūsų Tėvynėje.
4. Der litauische Unterricht in den Schulen, t. y. Lietuviškos pamokos mokyklose.
Leidinyje „Unsere Stimme“ yra kai kurie straipsniai be parašo, bet labai panašu, kad tur būt tai Vydūno, pvz. „Dr. Georg Sauerwein – Girėnas“. Tai antrame sąsiuvinyje. Yra tokių ir daugiau.
Leidinyje „Unsere Stimme“ yra buvę ir daugiau Vydūno straipsnių, bet 3, 5, 6, 7, 8 ir 9 sąsiuvinių neturėdamas – neturiu galimybės jų išvardinti. Vydūnas šio leidinio buvo, taip sakant, spiritus movens. Spausdinamas buvo šis leidinys Tilžėje Jagomasto spaustuvėje „Lituania“.
III. Laikraštyje „Naujas Tilžės keleivis“ Nr. 31 iš 1930.IX.12 tilpo Vydūno straipsnis „Darbo laikas“. Pas mane yra išlikusi tik šio straipsnio iškarpa.
IV. „Gyvumo žodžiai“ – įžangos žodis be laiko mirusio Mažosios Lietuvos jauno poeto Paukštelio poemėlių rinkinyje, išleistame Tilžėje 1932 metais.
V. Vienkartiniame leidinyje „Aukuras“, išleistame Klaipėdoje 1937 metais, yra tilpę šie Vydūno straipsniai:
1. Tautinė mano amžiaus veikla.
2. Tautinės Prūsų lietuvių šventės ir vakarai.
VI. Žurnale „Dienovidis“, leistame 1938 ir 1939 metais, yra tilpę šie Vydūno rašiniai:
1. Žvilgsniai į mano kūrimą (šio žurnalo Nr. 2) ir
2. Tautinės raštijos reikšmė ir uždavinys (šio žurnalo Nr. 6).
VII. Vienkartiniame leidinyje „Žemaičiai“, išleistame Kauine 1938 metais, yra tilpęs didokas Vydūno rašinys, užimąs 29 puslapius, (būtent nuo 17 iki 46). Paminėtini užvardijimai:
1. Mano gyvenimo apžvalga.
2. Žvilgsniai į mano kūrimą (sąlygos kūrimo ir kūrinių prasmei suvokti).
3. Žmogus – kūrėjas.
4. Lietuvių tauta ir jos žmonės – kūrėjai.
5. Mano kūrimo ypatumai ir siekimai.
6. Mano kūrinių turinys.
7. Mano kūrimo vyksmas.
8. Mano valandos, dienos ir metai.
VIII. „Senovė ir mes“, Naujoji Romuva, 1934 m., Nr. 207–8.
IX. Vertas dėmesio ir dar vienas leidinys, būtent „Das Litauen Buch“. Eine Auslese aus der Zeitung der 10 Armee, 1918. Šiame leidinyje buvo stengiamasi ir tai palankiai bei teigiamai supažindinti vokiečių karius ir vokiečių platesnę visuomenę su Lietuvos praeitimi ir jos kultūra. Šiame leidinyje yra bendradarbiavę ir lietuviai, pvz. Daugirdas, Gaigalaitis, Verbelis ir tarp kitų ir Vydūnas. Vydūno šiame leidinyje yra paskelbti šie straipsniai:
1. Der Litauer, t. y. Lietuvis.
2. Wie die Litauer ihre Volsklieder singen, t. y. Kaip lietuviai savo liaudies dainas dainuoja.
3. Litauischer Schriftium, t. y. Lietuvių rašliava.
4. Die Sommersonnenwende, t. y. Vasaros saulėgrįža.
5. Der Litauerknabe und sein Brauner, t. y. Lietuvis vaikinas ir jo bėris.
Žinoma, čia suminėta mano ne viskas, bet, kaip jau ir buvo pabrėžta, tik tiek kas man yra žinoma ir kiek bei kas pas mane yra išlikę. Tai tik, kaip sakant, siūlo galas į rankas tiem, kas galės kuomet surinkti visą Vydūno publicistiką ir pilnai ją atvaizduoti bei apibūdinti.
Koks tolimesnis Vydūno raštų likimas?
Minint 100 metų nuo Vydūno gimimo dienos sukaktį 1968 m. publika daug kur reiškė norą, kad būtų njaujai išleisti visi Vydūno raštai. Valstybinė leidykla „Vaga“ 1968 m., kaip jau minėta, teišleido kol kas tik „Probočių šešėlius“, „Amžiną ugnį“ ir „Gaisrą“. Žinoma, išleisti vienok turėtų būti visi Vydūno raštai, net ir laiškai, jeigu jie yra surasti.
1978 m. vasario 20 d. sukanka 25 metai kai Vydūnas yra miręs. Ta proga daugelis skaitytojų pasigenda vistik pilno Vydūno raštų leidinio, ko lig šiolei neteko dar sulaukti. Išleistini lietuvių kalboje ir tokie Vydūno raštai, kurie anais laikais dėl buvusių aplinkybių buvo rašyti ir leisti vokiškai, būtent „Litauen“ ir „700 Jahre deutsch – litauischer Beziehungen“. Tegu ir lietuviškas skaitytojas galėtų su tais veikalais susipažinti, nes jie vis tik platesnio dėmesio yra verti.
Reiktų vistik daugiau dėmesio skirti ir Prūsų Lietuvai. Daugiau respekto vertas ir Vydūnas, kaip jau ten bebūtų.
Tokios mintys iškyla ne tik man, bet ir daugiau kam, kam yra tekę Vydūną gyvą arčiau pažinoti, o dabar jau tenka 25-ių metų sukaktį nuo jo mirties pasitikti.
Vydūno nuomonė apie jo raštų apipavidalinimą
Tarp kitko jis yra pasisakęs, kad ant nugarėlių jo raštų nebūtų jokių užrašų. Tai tam, kad knygų spintose jo raštai nekeltų bereikalingos reklamos, o tikrumoje žiūrovas dar labiau susidomėtų „nežinomu“ rašytoju.
Taip tai, ar ne taip, bet taip pasisakė Vydūnas.
Vydūnas buvo norėjęs užfiksuoti savo balsą ateičiai
Anais laikais magnetofono nebuvo. Tai Vydūnas sykį sakė, kad gerai būtų užfiksuoti balsą, kad ir gramafone plokštelėje įrašius kokią nors jo kalbą. Deja, nei Tilžėje, nei Klaipėdoje, pagaliau tur būt nei Kaune, nebuvo tada tam sąlygų ir galimybės. Taip ir likosi.
Vertindamas Vydūną, kaipo rašytoją, išsirašinėdavau jo raštų, kuriuos laikiau ne tik savo bibliotekoje, bet ir vietoje suvenyrų, kaipo dovanėles įteikdavau ta ar kita proga savo giminėms bei pažįstamiems.
1944 metais pavasarį nebepamenu kiek tų markių, ypatingai jų nebevertindamas, pasiunčiau Vydūnui. Ne po ilgo Vydūnas man parašė atvirutę tokio turinio:
T. 1944.IV.3.
Didžiai gerbiamas Daktare
Gavęs šiandien Jūsų siųstus pinigus nerimastauju. Tiek daug siųsta, o rodos mano raštai nėra tiek verti. Tiek visokiais kasdieniniais reikalais užgriujamas vis prieinu ką parašyti, ką pažadėjęs, o kainas siųstųjų raštų užrašyti truktų valandų valandas. Dabar IV.1. siunčiau Jums 10 įrištų „Darbymečių“ ir kitus dar raštus. Bet prašau labai su užsimokėjimu palaukti. Gal jau užteks ką esu gavęs.
Daug viso gero Tamstai ir visai šeimelei.
pas. Vydūnas
Tai vienintelis Vydūno laiškelis išlikęs pas mane lig šiolei. Kaipo atminimą įsiklijavau jį į savo albumą.
Iš tos atvirutės turinio aiškėja, tarp kitko, kad be Martos Raišukytės pagalbos visų jo raštų ekspedicijos sąskaityba sušlubavo ligi tiek, kad Vydūnas ir pats aiškiai nebesusivokdavo dėl savo raštų kainos.
Tarp kitko kartą yra tekę Vydūnui, bene 1943 metais į Tilžę pasiųsti maisto produktų siuntinį, nors Vydūnas ir nebuvo prašęs. Aišku buvo, kad pagal maisto korteles pragyventi, tai buvo savo rūšies problema.
Paskutinė fotografija
Pavasarį 1944 metų, o gal jau net pradžioje vasaros, Vydūnas buvo atsiuntęs man savo fotografiją. Tai buvo atvirutės didumo ir gerai pasisekusi nuotrauka. Vydūnas atrodė visai pražilęs, baltutėlis senelis, bet dar gana žvalus. Tai buvo bent man atsiųsta jau paskutinė Vydūno fotografija.
Tais pačiais 1944 metais, bet jau rudenį, pora mėnesių praėjus po vokiečių atsitraukimo, teko man susipažinti su rašytoju Jonu Šimkum. Jam, kaipo publicistui ir literatui, įdaviau minėtą fotografiją, manydamas, kad jis turės progos ir galimybės minėtą nuotrauką kur nors atspausdinti. Mano ryšiai su J. Šimkum eilei metų nutrūko. Tai įvyko dėl ne nuo mūsų priklausančių priežasčių ir aplinkybių. Savo laiku, t. y. tada, kada įdaviau J. Šimkui minėtą fotografiją, raginau J. Šimkų, jis iš Maskvos buvo grįžęs tada jau su partiniu bilietu, pasiekti Tilžę ir išsiaiškinti koks Vydūno likimas. Jei jis yra likęs Tilžėje, tai jam reikalinga pagalba, o jei jo Tilžėje nebėra, tai reikalinga pasirūpinti jo archyvu, jo biblioteka, ir žinoma, jo arfa. Prašyte prašiau J. Šimkų imtis žygių. Aš turėjau Vydūno adresą, kurį ir įteikiau J. Šimkui. Ar besiėmė J. Šimkus bent kokių žygių tuo reikalu – man sužinoti nebeteko, nes likimas nubloškė mane į tolimas tolybes... J. Šimkaus gi nebėra gyvųjų tarpe... Galimas daiktas, kad Stalino asmenybės kulto laikais ir J. Šimkus tais reikalais jokių žygių nesiėmė ir nieko nebedarė, o tos nuotraukos ligi šiolei surasti taip ir nebepasisekė.
Aiškėja, kad Lietuvių kalbos ir literatūros institute Vydūno asmeninio archyvo nėra, nėra nei jo bibliotekos. Taip pat nėra to visko ir Kauno literatūros muziejuje. Ar bėra daromi nors bet kokie žygiai tam viskam surasti – girdėti nebeteko.
Prūsų lietuviškas būro namelis Nidoje
Savo laiku buvo spaudoje daug kur minimas iš seno išlikęs lietuviškas būro namelis prie Karaliaučiaus. Į jį buvo atkreiptas dėmesys įžymaus lituanisto prof. Bezenbergerio ir ten įrengtas muziejėlis.
Toks pat namelis buvo pastatytas Jakubinėje prie Tilžės. Gi trečias taipgi toks pat lietuviškas būro namelis, jau žymiai vėliau, bene 1929 – 1930 metais, buvo pastatytas Nidoje. Jis tebėra išlikęs. Anie abu per karą sudegė. Jų nebėra.
Lietuviškas būro namelis Nidoje specialiai pastatytas Vydūnui. Vydūnas yra praleidęs jame kelias vasaras ir čia rašęs savo veikalus. Tas namelis dabar įeina į Nidos pionierių stovyklos pastatų – pastatėlių kompleksą.
Vydūnas yra man pasakojęs, kad vasaros metu Nidoje jam būdavę patogu ir malonu: iš ryto anksti pasivaikščiodavęs po kopas, pasimaudydavęs jūroje, pasimankštindavęs, o tada, parėjęs namo, sėsdavęs rašyti.
Reikia tikėtis, kad į tą lietuvišką būro namelį Nidoje bus atkreiptas reikiamas dėmesys, ypač jo priežiūros ir saugojimo reikalu, o prie pačio namo turėtų būti ir memorialinė lenta, nes tai ir architektūros paminklas, ir kaip ir paminklas Vydūnui, nes Vydūnui jis ir buvo statytas ir Vydūnas yra jame gyvenęs. (Dr. Leono Kęsgailos-Kenstavičiaus (1895 – 1979) rūpesčiu sovietmečiu prie namo Purvynės 13 buvo pritvirtinta lenta „Respublikinės reikšmės architektūros paminklas saugomas valstybės“. Tačiau Vydūno vardo paminėti to meto valdžia nesiryžo. (V. Kęsgailaitė-Ragulskienė)).
Kai kam gali kilti klausimas, kodėl būro namelis Vydūnui buvo pastatytas Nidoje, o ne kur kitur? Tenka tai paaiškinti. Nida tai nuostabaus grožio gamtos kampelis, ir, kaipo kurorto, didelės ateities vieta. Tilžė – Nida atstumas nedidelis ir kelionė labai patogi garlaiviu Nemunu. Vokiečių rašytojas Sudermann savo veikale „Kelionė į Tilžę“ („Die Reise nach Tilsit“) ir lietė tas vietas. Gi Klaipėdos krašto direktorija anais metais dėl ekonominių bei kitų sumetimų, siekdama patraukti daugiau vasarotojų iš Vokietijos, pastatydino Nidoje rašytojui Tomasui Manui namelį, kurį paskui praplėtė ir padidino. Tada subruzdo ir mūsų lietuviškoji visuomenė – liko pastatytas būro namelis Vydūnui ir kaip tik netoliese Tomaso Mano namo. Jei tas būro namelis ir vadinamas „nameliu“, gi tikrumoje tai ir ne taip jau visai ir mažas savotiško stiliaus gražus kaimiškas gyvenamas namas.
Vydūno portretai
Gana plačiai yra žinomas dailininko Šimonio tapytas Vydūno portretas. Tas portretas neblogas. Yra ir dailininko Šimkūno Apolonijaus tapytas Vydūno portretas. Kiek galima spręsti iš užsilikusios fotonuotraukos to portreto, kad tas portretas geresnis, negu Šimonio. Toji nuotrauka užsilikusi yra pas dail. Č. Kontrimą, gyv. Kaune, Kaunas 30, 25–čio gt. 96, b. 41. Dail. Šimkūnas jau senokai yra miręs ir koks to portreto likimas – nežinia. Bent Kauno muziejuose jo nėra.
Vydūno portretą yra savo laiku nutapęs ir dail. A. Varnas. Tas portretas yra atspausdintas „Kūryboje“ 1944 m. kovo mėn. numeryje. Kame tas portretas dabar – sužinoti neteko.
Vydūno bareljefą buvo padaręs dail. Zikaras, tačiau pačiam Vydūnui toji „reljefė“ nepatiko, nes būk veido išraiškoje nežymu kūrybinio polėkio bei intuicijos... Šiaip toji bareljefė visai nebloga.
Kauno literatūros muziejus turi įsigijęs dail. Paltarakaitės – Šalkauskienės tapytą Vydūno portretą.
Tai vis senosios dailininkų kartos, Vydūno amžininkų, kurti jo atvaizdai.
Neužmiršta Vydūno ir dabartinė dailininkų karta.
Paveikslų kabinimas ant sienų
Ir čia Vydūnas turėjo savo skonį. Pas save bute laikė paveikslus pakabintus ant sienų taip, kad jie būtų visai prisiglaudę prie sienos. Taip patardavo ir kitiems. Esą negerai, kad ant sienų kabo palenkti paveikslai į žiūrovą, nes tai daro įspūdį, kad jie lyg krenta nuo sienos...
Mažmožis tai, tačiau vis tik kiek savotiškas.
Vizija
Perbėgdamas mintimis savo pažintį su Vydūnu, prisiminiau dail. Šileikos pieštą paveikslą, kuriame atvaizduota Vilniaus miestas su Gedimino pilies bokštu, o žvaigždėtą naktį lyg iš šešėlių dausose Basanavičiaus paveikslas...
1931 metais teko man sykį nakvoti Baublių dvaro rūmuose, esančiuose ant aukšto Nemuno kranto, priešais Tilžę, Klaipėdos krašto pusėje. Vakarui atėjus sužibo Tilžės žiburiai... Ypatingai graži panorama buvo žiūrint iš Baublių dvaro rūmų į Tilžės miestą... Ir virš miesto vaizdo, esamose sutemose, vaizdavosi man dausose Vydūno siluetas...
Išvados
Negausi mūsų originalioji lietuviškoji grožinė raštija. Ir joje Vydūnas užima įžymią vietą. Turime būti objektyvūs ir atitinkamai privalome vertinti Vydūną. Pagarba dvasios didžiūnui – humanistui iš amžių glūdumos įžvelgusiam „Probočių šešėlius“... gaivinusiam viengenčių tarpe „Amžiną ugnį“... švietusiam „Žvaigždžių takais“... skambinusiam „Jūrų varpais“... nurodžiusiam „Laimės atšvaitą“... numačiusiam „Mūsų laimėjimą“...
Ir nebūdami filosofais, metę žvilgsnį amžinastin, nenoromis susimąstysime užkliudę klausimą „Mirtis ir kas toliau?“... Kaip ir kas ir ką besugebėtume atsakyti į tai, o vis tik šis klausimas aktualus, ypač dabar, kuomet Vydūno jau eilė metų nebėra gyvųjų tarpe...
Per gilią vagą yra išvaręs Vydūnas mūsų raštijoje bei mūsų kultūriniame gyvenime, kad galėtume jį užmiršti.
Šie kuklūs prisiminimai tebūnie vainiku ant Vydūno kapo.
Atgal
.jpg)
(1).png)
