Asmenybės
12 09. Kūrėja iš Vičiūnų
Birutei Silevičienei, LKRS Valdybos narei, Vilniaus skyriaus pirmininkei - 70
Kostas Fedaravičius
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas
Birutės Silevičienės beveik visi darbo metai prabėgo Lietuvos pašte. Ji buvo Lietuvos pašto literatų klubo „Laiškas“ entuziastė, yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Tėvynės pažinimo draugijos narė, gimė ir augo spalvingo Anykščių rajono Vičiūnų kaime, žemdirbio šeimoje. Jos tėvelis pokario metais dalyvavo pasipriešinimo kovoje ir žuvo. Anksti netekusi jo, patyrė visus pokario meto vargus. Mokėsi Traupio vidurinėje mokykloje nuo pirmos iki ketvirtos klasės. Nuo penktos klasės lankė Troškūnų vidurinę, kurioje baigė aštuonias klases. Devintą klasę lankė Kauno Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Po to mokėsi Kauno kooperatiniame technikume, kurį baigė ir įsigijo prekių žinovės diplomą.
Birutė Silevičienė savo kūrybą spausdino periodiniuose leidiniuose: „Anykšta“, „Širvinta“, „Vakarinės naujienos“, „Sveikata“, „Žaliasis pasaulis“, „Sąskaityba“, „Kelias į rinką“, žurnale „Ūkininkas“... Jos plunksnos darbai publikuoti almanachuose „Krintantis lapas“, „Kaimo rašytojas“, „Vilties žarija“, „Veidu į Tėvynę“, „Iš duonos pateka saulė“, „Švenčiausias vardas“, „Portretai“, „Aš iš tos žemės, kuri Lietuva vadinas“... Apie ją rašoma Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos leidiniuose „Biografijos. Mes atėjome ir einame“ (2001, 2006), „Kaimo rašytojo literatūriniame kalendoriuje“.
Naujausios B.Silevičienės knygos „Sutilpote sielos rūke...“ viršelis
Birutė Silevičienė – produktyvi kaimo rašytoja. Ji išleido dvidešimt knygų: tai poezijos rinkinius: „Gyvenime lieka tik tiek“, „Vingio šauksmas“, „Verkianti žvakė“, „Rudens taku...“ (rinkinyje spausdinami žuvusio sūnaus laiškai).
Ji sudomino skaitytojus atsiminimais („Žuvėdros klyksmo aidai“), prozos knygomis: „Metų lieptai“, „Baltųjų kalijų žiedai“, „Lemties kaina“, „Vestuvių nebus“, „Čia tavo namai“. Už aktyvią kultūrinę ir literatūrinę veiklą jai suteiktas kaimo kultūros šviesuolės vardas, ji Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos konkurso laureatė ir prizininkė, sumaniai vadovaujanti Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Vilniaus skyriui, yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Valdybos narė. Poetė, prozininkė ir publicistė nuoširdžiai bendrauja su kraštiečiais, dalyvauja jų kultūros renginiuose, kuriuose buvo pristatytos jos knygos. Dauguma jos knygų gerbėjų – Traupio ir Troškūnų žmonės, kuriems kaimo rašytoja įteikė ne vieną dedikuotą poezijos ir prozos knygą.
Nuoširdi draugystė Birutę Silevičienę sieja su Traupio biblioteka, Kultūros centru, seniūnija. Nė vienas kaimo rašytojų sąjungos renginys nepraeina be aktyvaus Birutės Silevičienės dalyvavimo, nuoširdžių patarimų, talkos.
Birutė Silevičienė – nuoširdaus lyrinių eilėraščių kūrėja. Jos poetinė kūryba žavi ryškiais gamtos vaizdais, paprastumu, kaimo būties detalėmis, kurios paryškina buvusio ir esamo kaimo panoramą. Jos eilėraščių lyrinis subjektas suvokia amžinųjų vertybių reikšmę šiandien ir lieka ištikimas sąžinei, dorai, tikėjimui, meilei, vilčiai, tiesai, šeimai.
Lyriniam subjektui gyvenimas – ne lengvas pasivaikščiojimas, o nuolatinis rūpestis dabartimi ir rytdiena, dėl kurių reikia aukotis, kad neliktų tik tiek – gyvenimas be adreso, tik vingio liūdnas šauksmas vidudienį, tik žvakės liepsnelė, verkianti vėjuje...
Gražiausi Birutės Silevičienės eilėraščiai skirti Lietuvai, gimtinei, artimiesiems, brangiausiam Žmogui Tėveliui, Lietuvos partizanui.
Lietuvos žemė poetei šventa, nes be meilės Tėvynei neįmanomas didysis Atgimimas, kuris turi eiti kiekvienam žmogui per širdį.
Birutei Silevičienei gimtinės vardas – tai žuvusio Tėvelio vardas, tai pokalbis su akmenėliu, įspaudusiu pėdą žemėje, žvelgiančiu į kelią saulėto rytmečio žaroje. Nors daug kas pasikeitę gimtinėje, bet nepasikeitusi lyrinio subjekto meilė tiems, kurie žuvo už Laisvę. Nors poetė gyvena Vilniuje, bet jos mintys lekia į Vičiūnus, į pirmapradę vaikystės žemę, kurioje žiedus krauna jaunos nepriklausomos Lietuvos obelys.
Birutė Silevičienė – įtaigi prozininkė, jautri kaimo gyvenimo pasakotoja, išsaugojusi kaimo tikrąsias tradicijas, kurios vienija kaimiečius. Senųjų ir naujųjų tradicijų sandūroje atsiskleidžia Birutės Silevičienės herojų veikla, siekiai, vertybių samprata. Birutė Silevičienė nevulgarizuoja savo herojų gyvenimo, sudaro aplinkybes jiems veikti tokiomis sąlygomis, kad galėtų patys širdimi prisiliesti prie žemės, kurioje gyvena, dirba, vaikus augina ir jų gyvenimo permainose dalyvauja. Tai ryškiai atskleista prozos knygose „Lemties kaina“, „Vestuvių nebus“, „Čia tavo namai“.
Ypač jaudinanti Birutės Silevičienės publicistika „Sūnaus laiškai“, rašyti namiškiams iš Afganistano. Tai šiurpios istorijos puslapiai, kuriuose atsiskleidžia doro žmogaus charakteris. Sugrįžęs iš Afganistano Gintas Silevičius žuvo tragiškai (partrenkė automobilis). Tėvams Birutei ir Julijonui Silevičiams ir seseriai Kristinai neįkainuojamas turtas – Ginto 38 laiškai, parašyti į gimtuosius namus iš Afganistano.
Septyni dešimtmečiai statė Birutės Silevičienės būties ir kūrybos piramidę. Ir pastatė ją Lietuvai.
Birutės Silevičienės gyvenimas – Sąžinė ir Dora. Ji myli žmones ir žmonės myli ją.
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, poetė Birutė Silevičienė
Septyni sonetai Birutei
1. Molio „pyragai“
Žali laukai, žali miškai,
Žalia padangė tolio –
Vičiūnuos krykštauja vaikai,
„Pyragai“ jų – iš molio.
Vičiūnai kuriasi naujai,
Dainuoja laikas naujas.
Tu naujo laiko nebijai,
Ramunės karštas kraujas.
Tu ant saulėtekio sparnų
Į rytą mėlyną kyli –
Tau viskas, kas aplink, kilnu – – –
Miškai žali, laukai žali...
Vaikystę pasitikt skubi –
Ji rauda viesulo glėby.
2. Raudonos žemuogės
Birželio žemuogės ant šlaito,
Nuo saulės jų veidai įkaito.
Aplinkui giedra, nuostabu –
Jaunystės dienos be tabu.
Birželio žemuoges renki –
Pilna kraitelė. Nesunki.
Ji pririnkta ligi viršaus –
Nėra jai veiksmo panašaus.
Daugybė žemuogių saldžių,
Nėra be jų karštų širdžių.
Kraitelė žemuogių pilna –
Jaunystės nuostabi darna.
Birželio žemuogė saldi,
Paparčio žiedą rast geidi.
3. Rugio rugpjūtis
Rugys išblyško. Ilgos dienos –
Žaibuoja dalgių mėnesienos.
Jos nusivilko marškinius iš lino,
Juos ant gubų rugpjūtis pakabino.
Rugpjūtis tavo, o ne dalgio kito,
Jo ašmenys rugių bare nušvito.
Rugpjūčio dalgį saulė išgalanda,
Bet tavo laimė mėlyna balanda.
Vis tiek eini per baltąjį rugpjūtį:
Svajonių daug, svarbi: kuo būti.
Ir tu renkies rugpjūčio baltą kelią,
Eini su juo – mintis apie duonelę.
Rugpjūtis baltas – pūkas pienės,
Vargu pakvipę valandos kasdienės.
4. Šalčio pjūklai
Žiema šalčiu ir tavo kelią ardo,
Neklausia ji nei pavardės, nei vardo.
Vienodai puola didelį ir vaiką,
Visiems ji siūlo paslaugą nesveiką.
Jos paslaugos – sloga, tai gripas purto –
Jinai negaili niekam šito turto.
Bacilom kokliušo vaikus apdalo,
Nušalę nosys šniurpščioja prie stalo.
Žiemos speigus šarmotos dienos teikia,
Nors tau ledinių pjūklų nebereikia.
Bet jais žiema tau per pirštus vis traukia,
Balta žiema, bet jos ledinė kaukė.
Tu ledo pjūklams nugarą atgręžus –
Giliuos pusnynuose Vičiūnai gražūs.
5. Kelionės
Žiūri į toli, kelio vingis matos,
O kas už jo, ant regračio neparašyta.
Kelionių džiaugsmo valandėlės retos,
Atsimeni nedaug, tik vieną kitą.
Dangaus neiškočiotas – lino drobės.
Lietaus netrūksta, nors jam per anksti.
Tik artinas vakaras, tamsa apsigobęs,
Ir grumias vakaro šešėliai atminty.
Bet savo kelią tu lyg sodą augini,
Nors plaukia debesys, šalnų aklų pilni,
Ir prasilenkia šonais vos ne vos.
Tu savo keliones visas supratus,
Matai: įeit pasaulin vartai platūs,
Bet kaip išeit, griebiesi už galvos.
6. Tylėjimo akys
Žiūri tavo tylėjimo akys gilios,
O kojoms skirtos nenumintos mylios.
Reikės tikėt, kad jas įveikt turi,
Tikroji laimė – vėtros sūkury.
Į rytdieną tylėdama žengi,
O kasdienybė kaip usnis dydi.
Po galvą juodą vargą pasikloji,
Žūtis tėvelio – atmintis skaudžioji.
Maža širdelė didį skausmą saugo.
Prie beržo glaudžiasi – geriausio draugo.
Tylėjimo akys skausmo pilnos
Ir mala ašaras kasdienybės girnos.
Tau iš tamsos akla diena išnyra
Ir drasko tavo geraširdę lyrą.
7. Svajonių maištas
Kas buvo, daugiau nebe tavo,
Nors metai vėl sužaliavo – – –
Nors metasi iš naujo nušvito,
Tau reikia ne jų, – saulės ryto.
Tu kontūrus jo jau matai,
Nors irsta minčių apmatai.
Šviesos ištroškus sąžinė maištauja,
Ir netelpa būtis į vieną saują.
Gyvenimas tas tavo, – ne kitų,
Išplaukia jis iš siekių atmintų.
Ir tu žinai labai gerai žinai –
Tauri būtis – ugnis ir pelenai.
Tu vėl svajonėm maišto gyveni,
Ir dega jos būties žaizdrioj ugny.
Dvidešimtoji
Naujoji Birutės Silevičienės knyga „Sutilpote sielos rūke...“ – apie meilę, džiaugsmą, būtį... (UAB „Dobilo leidykla“, 96 p., 2014).
Ją sudaro išsami įžanga, gimtinės vaizdai, eilėraščiai skirti vyrui, sūnui Gintui, dukrai Kristinai, Tėveliui, kitiems artimiesiems. Jos lyrinio herojaus pergyvenimai, džiaugsmai, svajonės sutampa su poetės siekiais, mintimis. Lyrinis subjektas teigia:
Plaukiu gyvenimo upe šiandien –
Matydama gėrį, blogį, skausmą, kančią.
Esu aš tik moteris, mama, žmona, močiutė...
(Eil. „Plaukiu gyvenimo upe“)
Lyrinį herojų jaudina gamta, pilna gyvybės:
Štai briedis pievelėje ramiai ganos,
Ir stirna drąsiai bėga takeliu,
Kiškutis su reikalais skuba...
Ir varnos lavina balsus pušyne.
(Eil. „Ankstų rytą“)
Lyrinio subjekto širdy liūdesys:
Be sustojimo mala mus gyvenimas,
Tartum girnos maltų grūdus duonai.
Galvojame, ir mūsų mintys skirtingos,
Kartu, bet širdys plaka nevienodai.
Po pasaulio kraštus išsibarstę –
Mūs vaikai, anūkai, tėvai...
Kita kalba išmoksta kalbėti,
(Eil. „Gyvenimo malūne“)
Nuoširdus prašymas Mamai:
Ateik, Miela Mama, į šventę –
Velykų ankstyvąją naktį,
Žemėje kelią parodys, Mamyte,
Bažnyčių švytintys bokštai...
Medžiai, žalumos skraistę išskleidę...
(Eil. „Ateik, Miela Mama“)
Poetė sako: „Aš bitės sesuo esu“.
Iš tikrųjų taip ir yra. Iš bitės poetė mokosi darbštumo, neskina žiedų, kuriuos lanko bitės. Ji su bite taikiai sugyvena:
Nei pykčio, nei pavydo
Viena kitai nejaučiam!
Mums meilė, džiaugsmas, pagarba –
Suprantama be žodžių.
(Eil. „Aš – bitės sesuo“)
Lyrinis herojus suvokia giliai, kad ateina tokia minutė, kai:
Ir gaila nugyvento laiko.
Gegutės kukavimo pavasarį nebeskaičiuoju,
Žinau, kad stoviu ant gyvenimo ribos...
Aš nieko iš gyvenimo nebeprašau,
Grožiuosi rudenio spalvom ir jam dėkoju...
(Eil. „Kai norisi sugrįžti...“)
Įsimintinas poetės kreipinys:
Poezija, svajone, mano drauge,
Dėkoju tau, kad esi su manimi:
Džiaugsme, varge, skausme, sielvarte
Tu moki guosti ir visada raminti.
Brangesnė esi man už auksą
Ir pasaulio visą turtą, gėrybes!
Tu esi upės bėgsmas harmoningas,
Kurio negali niekas atimti iš manęs!..
(Eil. „ Tu – mano poezija“)
Poetė laimingiausia gimtinėje:
Tas vienišas kaimo berželis
Vis saugo atmintį, čia gyventų kartų.
Ten akmenų krūvos surinktos
Iš mūsų žemelės laukų –
Alyvų kekės vėjuj supas
Ir man taip gera ir jauku!
(Eil. „Tėviškės berželis“)
Rinkinyje yra poetų Artiom Čanov, Liudmilos Cerenia eilėraščių vertimai iš rusų kalbos.
Atgal
.jpg)
(1).png)
