VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Asmenybės

07 19. Ukrainietis Mychailas Maksimjukas (1): trys „kelionės“ į Sibirą

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Įdomus žmogus šalia mūsų

Jokiame žodyne nerasime sąvokos „įdomus žmogus“ apibrėžimo. Tačiau kiekvienas mūsų, formuluodamas vis kitokią apibrėžtį, į ją įpintų nemažai daugelio supratimui bendrų dalykų, būtent: solidaus amžiaus, daug kur buvęs ir daug patyręs, protingas, pozityviai gebantis vertinti realybę, mokantis džiaugtis gyvenimu, nuoširdus, paprastas, malonus bendrauti ir t. t. Išvada viena: iš tokio žmogaus mokytis ir mokytis gyventi išmintingiau. Tokių žmonių šalia mūsų ir daug, ir mažai. Vienas jų – Skaidiškėse (prie Vilniaus) daug dešimtmečių gyvenantis ukrainietis Mychailas Maksimjukas (Mychailo Maksymjuk), Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės apdovanotas sidabro garbės ženklu „Už nuopelnus“ (2016) gražaus jubiliejaus proga. Jis – Vilniaus ukrainiečių bendrijos narys.

Mychailo Maksimjukas (kairėje) ir kun. Joakymas (Jaroslavas Kovalčukas) OSBM Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje

Mychailą gimtadienio išvakarėse, t. y. 2016 m. birželio 12 d., sekmadienį, sveikino į Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią gausiai susirinkę artimieji, draugai, pažįstami. Ukrainiečiai ir lietuviai meldėsi už M. Maksimjuką, dėkodami Dievui už jam dovanotą malonę – 80 gyvenimo metų. Šv. Mišias aukojo t. Pavlo (Petro Jachimecas)OSBM.

Po šv. Mišių nusidriekė ilga Jubiliatą norinčiųjų pasveikinti eilė. Jam pagarbių, šiltų žodžių, netgi savo sukurtų poezijos posmų negailėjo nei ukrainiečiai, nei lietuviai. Kur to populiarumo šaknys? Pirma, nei ukrainiečių parapijoje, nei bendruomenėje nėra buvę renginio, kuriame nebūtų dalyvavęs ponas Mychailas. Tad už jo dėmesį kitiems kiekvienas norėjo atsilyginti dėmesingumu jam pačiam. Antra, Mychailas ne šiaip dalyvauja vyresnių ir jaunesnių žmonių susiėjimuose. Jo rankose visada skanios vaišės – paties tai iškilmei iškeptas simbolinis pyragas „Karavajus“ ar ypatingo skonio keksai (Velykiniai avinėliai), žagarėliai, kitokie gardumynai... Mychailo Maksimjukas savo keptus karavajus, kaip tautinį ukrainiečių paveldą, pristato įvairių Vilniaus miesto mokyklų mokiniams, jais vaišina susirinkusiuosius į Šv. Mikalojaus ir Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų parapijų organizuotus bendrus renginius. Ne sykį tą simboliniais ženklais puoštą pyragą skanavo Skapiškyje bei Kupiškyje vykusių švenčių, kuriose buvota su savo parapijiečiais, dalyviai. Ir visada Mychailas šventiškai pasipuošęs: vilki tik baltinius, siuvinėtus ukrainietiškais motyvais...

M. Maksimjuko asmenybė minima ne viename „Lietuvos aido“ (autorė A. Vasiliauskienė) straipsnyje, iš kurių, galbūt, visų įdomiausias – „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje Mišios, skirtos Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui“ (2015 01 27. Nr. 22, 23, 24. P. 6–7). Paminėtina 2016 m. birželio 18 d. „Trembitos“ laida (tęsinys birželio 26 d.), specialiai skirta Mychailui Maksimjukui jo 80-mečio proga.

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje prieš šv. Mišias. Priekyje stovi Lesė Mojsejenko, už jos – Liuba Šostak, Liuba Skroboč, Lida Gurnaja, Viktorija Korvel,Marija Šeduikienė

Kuo įdomus, žavus, patrauklus... šis šalia mūsų esantis žmogus? Atsakymo kodas paslėptas straipsnio pavadinimo žodžiuose – trys „kelionės“ į Sibirą.

Gimtasis kaimas – Bytkivai

Bytkiv – senas didelis kaimas – miestelis, įsikūręs ant Bubino kalno (Ivano Frankivsko sritis, Nadvirnos r., Ukraina). Prieškaryje Bytkive (Bytkivcuose) buvo per 700 sodybų, beveik 4 km. išsirikiavusių abiejose kelio pusėse. Šįmet (2016) Bytkivai minėjo 600 metų jubiliejų.

Prieš karą Bytkivas vadintas naftos siurbimo „centru“, miestelio viduryje stovėjo sena medinė cerkvė (toliau vadinsime bažnyčia), priklausiusi Graikų apeigų katalikams, kurią sovietmečiu sudegino komunistams ištikimiausieji ideologiniai komjaunuoliai. Gyventojai, nepaisydami sovietinės valdžios draudimų, ėmėsi bažnyčios atstatymo darbų, prie kurių vyksmo prisidėjo kiekviena troba. Deja, atgijo tik nedidelė.

Sulaukus Ukrainos nepriklausomybės, Bytkive pastatyta nauja didelė Šv. Juozapato bažnyčia, o ant senųjų, kadaise sudegintos bažnyčios pamatų, – Švč. Dievo Motinos Marijos bažnyčia (ją 600 metų jubiliejui statė 6-erius metus). Dabar Bytkive yra 4 šventovės ir visos Graikų apeigų katalikų.

Su Bytkivu beveik susijungia buvęs mažas, o dabar jau išaugęs kaimas panašiu – Bytkivčiko – vardu. Šiame kaime irgi pastatyta bažnyčia.

Rūta Andriulevičiūtė (kairėje), Mychailas Maksimjukas su žmona Onute (dešinėje)

Mychailo Maksimjuko giminė

Mychailo senelis – Prokopas Maksimjukas – kadaise Bytkivų kaime turėjo daug žemės. Ir gana gausią šeimą: išaugino 6 sūnus ir 6 dukras. Suaugę ir šeimas sukūrę vaikai tėvams priklaususiuose žemės plotuose statėsi savo namus. Todėl visi gyveno netoli vieni kitų.

 Vienas Prokopo sūnus – Mychailas Maksimjuko – Mychailo dėdė, tėtis – Vasylis Maksimjukas (1883–1961). Jis su žmona Marija Ivaniuk (1888–1962) sulaukė 7 vaikų: 2 mirė maži, tad išaugo penki. Pirmoji šeimoje gimė Justina (mirė visai mažytė), antrasis – sūnus Nykola (1928–1985), trečiasis – Ivanas (1933–2011) ir tada, 1936 m. birželio 13 d., gimė Mychailas Maksimjukas. Jaunesni Mychailo broliai ir sesuo: Petro (1938–2014), Justina (1941–2015), kuri buvo pavadinta mirusios pirmagimės vardu, ir Dmitro (mirė vos šešių mėnesių pakeliui į Sibirą).

Maksimjukų šeima gyveno ūkiškai: laikė karvių, arklių, ožkų, avių, turėjo paukščių (vištų, ančių), turėjo gražų didelį sodą, kuriame augo 16 didžiulių graikiškų riešutmedžių... Tėvas Vasylis Maksimjukas dirbo naftos gamykloje, po darbo ūkininkavo, taisė batus, garino savo kieme buvusio didelio druskingo šulinio vandenį, kurį pildavo į specialias metalines dėžes, po jomis užkurdamas liepsningą ugnį. Vanduo išgaruodavo, o susemtą druską veždavo į aplinkinius kaimus, kur mainydavo į ūkiui reikalingus padargus ar maisto produktus.

Motinai darbo buvo per akis auginant vaikus, prižiūrint ūkį. Marija labai skaniai gamino maistą, kepė karavajus (specialius pyragus, mokėjo apdirbti odą, siuvo kailinukus, juos siuvinėjo.

Prie šv. Juozapato ikonos. Iš dešinės: Mychailas Maksimjukas, br. Pachomijus (Jurijus Levčunas) OSBM ir parapijietė Olia Gudanis

Iš vaikystės Mychailui ypač įsiminė, kaip, Bytkivcus užėmus vokiečiams ir jiems čia apsistojus, kaimo vaikai, nepaisydami tėvų draudimo, bėgdavo pas kareivius, o šie juos pamaitindavo, duodavo skanumynų. Prisimena ir vėlesnius metus, kai, užėjus rusams, vaikai tų kareivių bijojo – gąsdino apranga. Nors buvo šilta, bet jie vaikščiojo ant galvų užsimaukšlinę storas žiemines kepures, apsirengę šiltomis vatinėmis ir apsiavę didžiuliais purvinais, be to, suplyšusiais kareiviškais batais. Visas jų apdaras buvo purvinas, skarmaluotas. Sklandė gąsdinimai, kad jie geria vaikų kraują. Tuo neabejota dėl jų įžūlumo, žiaurumo: užėję į bet kurią trobą, nieko neklausdami ir neprašydami, viską – ne tik maistą, bet ir daiktus – ėmė, grobė, savinosi...

Mychailo brolis Nykola – partizanas

Sovietinė valdžia reikalavo, kad jaunuoliai demonstruotų lojalumą sovietinei valdžiai ir savo noru stotų į sovietinės armijos gretas. Vyresnysis Mychailo brolisNykola apsisprendė pasitraukti pas partizanus, įstojo į UPA (Ukrainiečių Sukilėlių Armijos trumpinys). Nykola kovojo Stepono Banderos vadovaujamų partizanų, kuriuos sovietai paniekinamai vadino banderovcais, būriuose.

Kadangi Nykola partizanavo, tai jo šeima buvo laikoma patikima: čia naktimis ateidavo 20–30 jaunuolių. Mychailas pasakoja, kad mama juos pamaitindavo, sulopydavo vaikinų drabužius, tėvas – sutaisydavo jų batus...

Lankantis partizanams, vaikai būdavo suvaromi ant pečiaus (didžiulės duonkepės krosnies), užtraukiamo stora marška, kad jie nieko nematytų ir paskui neišplepėtų...

Nykolo draugas, sugautas saugumo, neišlaikė kankinimų ir išdavė mažame Bytkivčikų kaimelyje esantį bunkerį. Baudžiamasis būrys suėmė partizanus, žiauriai juos kankino. Mychailo brolis Nykola buvo nuteistas 25 metus kalėti. Bausmę atliko Sibiro 9 skyriuje. Taip buvo vadinama ta vietovė – 50 km. nuo centro į taigą, netoli Nižnia (Žemoji) Poima (Poima – upės vardas). Nižnia Poima yra pakeliui į Irkutską. Netoliese dar buvo Rešiotų geležinkelio stotis, o toliau – Taišeto...

Po Stalino mirties Nykolai Maksimjukui panaikino konvojų (griežtą priežiūrą), tačiau grįžti į Ukrainą neleido – jam skirta tremtis į Sibirą iki gyvos galvos. Tad Mychailo Maksimjuko brolis partizanas ir mirė Sibire...

Suėmus Nykolą, šeima suprato, kad ir jų laukia Sibiras. Kad nebūtų išniekinti jų namai, viską, kas brangiausia ,– šventus paveikslus, senovinius indus ir kitas vertybes – paslėpė iškastose duobėse, išklotose lentomis ir šiaudais. Tiesa, tų daiktų siūlė giminėms, bet tie nenorėjo imti aiškindamiesi, kad ir jus gali išvežti, negalėsią naudotis, neišsaugosią...

Po daugelio metų grįžus iš Sibiro, tėvas surado slėptuvių vietas, atkasė duobes. Indai išliko drėgmės nepaliesti, o ikonos, tiek laiko išbuvusios žemėje, sutrešo, suiro. Tėvas vaikams padalino indus, kaip buvusio gražaus šeimos gyvenimo atminimą. P. Mychailas džiaugiasi turįs dvi senų laikų austriškas lėkštes. Sugrįžusiųjų, kaip ir visų tremtinių, valdžia neįleido į turėtus namus, pareikšdama, kad pastatai jau du kartus remontuoti valstybės lėšomis, kad juose įsikūrusi parduotuvė. Valdžia išreikalavo iš tėvų pasirašyti atsisakymą, kad jie į savo namus nereikš jokių pretenzijų.

Prieš šv. Mišias. Iš dešinės: Julia Pylypiuk, Olena Pylypiuk, Olehas Pylypiuk, Jurijus Jančuk ir Lesė Mojsejenko

Maksimjukų šeima – tėvai, broliai Ivanas ir Petro bei sesuo Justina – Sibire kentėjo 16 metų: nuo 1944 iki 1960 m. Partizanas Nykola Maksimjukas – 41-erius (nuo1944 iki 1985; iki mirties), Mychailo Maksimjukas – 23 metus (nuo 1944 iki 1967, įskaitant ir pabėgimo laiką).

Pribloškianti pirmosios tremties iš Ukrainos data

Tamara Vronskaja straipsnyje „Represijos prieš pasipriešinimo dalyvių šeimos narius Vakarų Ukrainoje (1944–1952 m.)“, išspausdintame 2008 m. mokslo žurnale „Genocidas ir rezistencija“ (Nr. 2), remdamasi gausia archyvine medžiaga, konstatuoja:

1944–1952 m. represinės trėmimų akcijos įgijo masinį ir žiaurų pobūdį Vakarų Ukrainoje, kurios gyventojai aktyviai dalyvavo nacionalinio išsivadavimo judėjime. Jos prasidėjo jau pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais ir vyko 1944 m. pavasarį, kai iki Ukrainos išvadavimo iš hitlerinių okupantų buvo dar toli. Jau tada partijos vadovai daugumoje oficialių dokumentų ėmė grasinti represijomis moterims ir vaikams, atvirai pareikšdami, jog greta ginkluotų metodų naudos šeimos įkaitų ėmimą, kad pasiektų trokštamą tikslą – paverstų Vakarų Ukrainą šimtaprocentine sovietine šalimi“.

Partizanų šeimų nariai sovietų dokumentuose buvo įvardyti „Tėvynės išdaviko šeimos nariais“ arba „UPA dalyvio šeimos nariais“.

 Ankstyvą 1944 m. pavasarį, kai iki visiško Vakarų Ukrainos išvadavimo buvo dar toli, valdžia ir jos represiniai baudžiamieji organai, jau vadovavosi dar 1940 m. priimtomis direktyvomis, numatančiomis ištremti sovietų valdžios „priešų“ žmonas, vaikus ir kitus gimines.

Jau 1944 m. kovo 31 d. pasirodė L. Berijos pasirašytas SSRS NKVD įsakymas ištremti į Sibirą (nelaukiant Ypatingojo pasitarimo sprendimo) „aktyvių OUN gaujų dalyvių“ šeimas. Ukrainos SSR NKVD savo ruožtu išleido dvi instrukcijas (1944 m. balandžio 5 ir 15 d.), kurios reglamentavo pasipriešinimo dalyvių šeimų narių įforminimo ir trėmimo tvarką. Kitaip nei ankstesniuose tokio pobūdžio dokumentuose, minėtų žinybų potvarkiuose nebuvo tiksliai apibrėžtas giminystės laipsnis, galintis tapti trėmimo pagrindu. Juose nurodyta tremti „visus pilnamečius šeimos narius“, dėl to netrukus prasidėjo neregėta šios gėdingos akcijos savivalė...“

NKVD dokumentai buvo lemtingi žmonėms. Juose nebuvo nei preambulės, nei represijų motyvacijos. Pasipriešinimo dalyvių gimines tiesiog besąlygiškai paskelbdavo sovietų valdžios įkaitais. Tai buvo daroma tuo metu, kai režimas galėjo tik spėlioti, kokį mastą įgaus pasipriešinimo judėjimas Vakarų Ukrainos žemėse.

Taigi, 1944 m. gegužės mėn. pirmieji ešelonai su pasipriešinimo dalyvių šeimų nariais (3493 žmonėmis) pajudėjo iš Rovno ir Volynės sričių Krasnojarsko krašto link. Antrojo pusmečio įvykiai parodė, kad vietos valdžios organai ir NKVD didina tempus ir taip pat uoliai „išvalys“ iš jiems pavaldžios teritorijos „antisovietiškus pavojingus elementus“.

Ukrainos SSR vidaus reikalų organų duomenimis, per beveik trejus metus (1944–1946) ištremta 14 729 šeimos – 36 609 žmonės.

Mychailas Maksimjukas su savo iškeptais karavajais. Iš kairės: Olga Kasjanova, Mychailas Maksimjukas, Stepanas Kubyšinas, priekyje stovi Žana Lupenko, už jos Anna Dovbač, Juozas Valiušaitis ir dr. Audrius Skaistys

Maksimjukų šeimos kelias į tremtį

Maksimjukų šeima buvo išvežta su pačiais pirmaisiais tremiamaisiais. Kai atvyko tremti jų šeimos, Mychailas ėjo aštuntus metus. Puikiai atsimena, kad mama tądien kūreno krosnį – rengėsi kepti duoną. Atėjusieji – ugnį užliejo vandeniu. „Jus ten pamaitins!“ – rėkė. Ir neleido nieko pasiimti.

Naktį arkliais nuvežė į Nadvirnią, iš čia mašinomis – į Ivano Frankivską, tada – ešelonu į Lvovą, kur dar prikabino gyvulinių vagonų. Kitas stabtelėjimas – Charkovas. Čia pirmąkart davė džiūvėsių ir arbatos. Charkove prikabino naujų tokių pat vagonų su žmonėmis... Ir buvo tęsiama ilga kelionė į Sibirą. Novosibirske davė balandų sriubos.

Kadangi buvo vasara, tai grotuoti langai būdavo atviri. Sustojus traukiniui, atidarydavo ir duris. Iš visų pusių girdėjosi šaukiant: „Žiūrėkit, veža banderas, mūsų vaikų žudikus!“ Taip niekinančiai rėkė sovietinės valdžios pakalikai, aršiai nuteikti prieš Tėvynę mylėjusius žmones.

Tačiau buvo ir kitokių žmonių. Tokių, kurie, matydami iškankintas moteris ir vaikus, įmesdavo į vagoną duonos, daržovių (morkų, bulvių).

Pasiekus Sibirą – Krasnojarsko kraštą, Rešiotuose atkabino vagoną, kuriame buvo ir Maksimjukų šeima, nuvežė į Poimą, paskui – į Pokanajevką, o iš čia – 25 km. į taigą. Išlaipino gražaus pavadinimo vietovėje „Solnečnyj“ (Saulėtoji), kurioje stovėjo didžiulis barakas. Jame jau didžiulėje spūstyje gyveno lietuvių, baltarusių, kitų tautybių žmonių. Barako viduryje stovėjo didžiulė krosnis.

Po kurio laiko tėvas Vasylis Maksimjukas netoli barako išsikasė žieminę: žemės daug, medžių pilna – niekas nedraudė juos naudoti. Įrengė net tris kambarėlius. Kadangi kambarėliai buvo giliai žemėje – tik maži langučiai palubėje, tai, tirpstant sniegui, duobėn pribėgdavo vandens. Šioje žeminėje šeima išgyveno beveik 5 metus. Vėliau tėvas pastatė namą Verchnej (Aukštutinėj) Pokanajevkoj: panaudojo ardomo barako medieną. Šiame name jie gyveno iki 1960 metų – iki leidimo išvykti iš Sibiro.

Michailas Sibire pradėjo dirbti nuo 8 metų – nedirbantiems nedavė duonos. Dirbo ir vyresnysis brolis Ivanas. Tėvas pjovė mišką, motina ir vaikai valė medžius, genėjo šakas. Tik sesuo Justina ir jaunesnis brolis Petro dar neprivalėjo eiti darban. Visi kentėjo ne tik nuo bado, bet ir nuo 45–50 laipsnių šalčio.

Tremtiniai pradėjo dirbti žemę, sėjo ir sodino, gaudami nemažą derlių ir tuo iki neapykantos apraiškų piktindami kai kuriuos vietinius rusus, į tremtinius (juk čia – „žmogžudžiai“) žiūrėjusius ideologijos įbaugintomis akimis.

Pėsčiomis iš Sibiro į Ukrainą

Po kurio laiko iš Maksimjukų tėviškės Bytkivų buvo atitremta Nastia Sajenko – kaimynė, gyvenusi per du namus nuo jų ir turėjusi didelį sodą. Mat, jos sūnus, dirbęs banke, pasiėmė visus pinigus ir pabėgo į UPA, bet greitai bunkeryje žuvo. Jo žmona, kaip „bendrininkė“, buvo nuteista 25 m. kalėjimo, o sena motina ištremta į Sibirą. Senutei netrukus buvo pranešta apie marčios mirtį – ji užduso šachtoje kasdama anglis.

Nastia Sajenko, vieniša senutė, kitų tremtinių padedama, gavo mažytį barako kambarėlį. Ji, vaikščiodama palei geležinkelį, rinkdavo išbyrėjusias anglis, o taigoje – uogas. Nastia labai susidraugavo su Maksimjukų šeima. Vasylis Maksimjukas jai daug padėdavo: supjaudavo malkas, ką reikėdavo – pataisydavo. Nastia atsidėkodavo skaniais virtinukais. Mychailas pas ją lankėsi ir jiedu labai artimai susidraugavo...

Kaimynė berniukui vis kalbėdavosi: „Taip nenoriu mirtiSibire, padėk pabėgti!“ Jai buvo 80, o Mychailui Maksimjukui – 11 metų. Apie tą suokalbį niekas nežinojo. Susirinkę svarbiausius daiktus (kokių tuo metu galima buvo turėti!), vieną ankstų rytą jiedu pėsčiomis iškeliavo į Ukrainą. Niekas jais ir nesirūpino: prapuolė bobulė ir vaikas. Nedidelis nuostolis. Gal išėjo į mišką? Gal užėjo „ant meškų“? Gal pasiklydo? Tik ilgai – beveik dvejus metus – sūnų Mychailą apraudojo motina Marija Maksimjuk. Laikė jį mirusiu ir meldėsi.

Bėgliai nieko neturėjo: nei pinigų, nei maisto, nei drabužių, nei žemėlapio. Kurion pusėn sukti?.. Ėjo neišleisdami iš akių bėgių, slapstydamiesi. Laimė ir išsigelbėjimas, kad Nastia Sajenko gerai pažino žvaigždes, gerai orientavosi pagal jas. Jiedu ėjo į vakarus. Senolė vis kartojo: „Tilki na Zapad...“

Pasiekę kurį nors kaimą, užsukdavo į trobą. Nastia mokėjo „mesti kortas“, tad už būrimą gaudavo šiek tiek maisto. O jei vietovėje būdavo cerkvė, Mychailas sėsdavo prie jos durų, daug ir nuoširdžiai melsdavosi. Praeinantieji, matydami visai sulysusį ir nuskurdusį berniuką, aukodavo maisto. Nei senolė, nei Mychailas neėmė pinigų, nes neturėjo, ką su jais daryti – bijojo pasirodyti viešoje vietoje...

Taip jiedu ėjo Ukrainon ištisus metus ir du mėnesius „keliavo“. Vasarą buvo lengviau – miegojo laukuose esančiose šiaudų stirtose. Tačiau atėjo ruduo, žiema: šaltis, pūgos. Pasiekė stepę, kur jokios užuovėjos nuo pūgos. Tik aukšta aštri žolė. Mychailas visai nebeteko jėgų, bet Nastia Sajenko kartojo: „Tik nesustoti! Reikia eiti ir eiti!“ Itin sunkiomis valandomis garsiai kalbėjo seną, dabar jau pamirštą maldą. Gerais Dievas jos maldas išklausė. Kai jau buvo beviltiškai blogai, tolumoje iš pūgos išniro kažkoks į juos artėjantis didelis juodulys. Trys arkliai (Trojka) traukė roges, kuriose sėdėjo vyras ir moteris, didžiuliais kailiniais apsivilkę ir šalikais apsisupę, gūniomis apsivynioję. Jiedu grįžo į savo viensėdį Sinoj iš Povorino miesto, kur prieš Kalėdas buvo nuvežę saulėgrąžų, o dabar į namus vežėsi kelias statines aliejaus. Pagailo jiems pusnuogių keliauninkų, sustojo ir įsisodino į roges. Bobutė Nastia Sajenko jiems papasakojo visą teisybę. Jiedu, pasirodo, buvo starovierai (senieji stačiatikiai), nekentė sovietų valdžios, tad ėmėsi globoti priklydėlius. Ponas Mychailas ir dabar akyse tebemato ilgą juodą to vyriškio barzdą...

Parsivežę į namus, geradariai pirmiausia tuos keistus keleivius ilgai girdė tik karšta arbata. Po to davė valgyti, liepdami neskubėti. Išprausė, paguldė koridoriuje, apklojo – bėgliai po daugelio mėnesių pirmąsyk šiltai ir patogiai išsimiegojo.

Šeimininkai sudegino senus jų drabužius, pakeisdami juos švariais. Mychailui davė didelius vailokus (veltinius), tad vaikas, kad nesmuktų, prisikimšo į juos šiaudų. Šeimininkai parodė, kaip geriau eiti link Volgos, pamokė, kaip per ją persikelti į kitą pusę.

Į pavasarį bėgliai pasiekė Volgą, tiksliau sakant, Volgogrado sritį. O kaip Volgą perplaukti? Pakrantėse matėsi sargybiniai. Keliautojai bijojo būti pastebėti. Pasuko link Medvedicos upės, kairiojo Volgos intako. Čia jiems mielai pagelbėjo žvejai – perkėlė į kitą Volgos pusę...

Po dviejų dienų kelio išgirdo ukrainietiškai kalbant, suprato, kad jau pasiekė Charkovo sritį. Priėjo didžiulę galvijų fermą. Melžėjos paprašė atsigerti. Nuo bado iš senutės ir Mychailo buvo likę tik kaulai ir skūra (oda). Melžėja įpylė pieno ir liepė neskubėti – gerti tik mažais gurkšneliais.

Bėgliai iš Sibiro sužinojo, kad melžėjos vyras žuvo džiovinant grūdus. Mašinos be perstojo vežė grūdus, pylė į elevatorių, kur užpylė ir jį, vyras užduso. Moteris liko viena su septyniais vaikais.

Baigusi darbą, našlė pasikvietė bėglius į namus. Priglaudė. Mychailui nukirpo plaukus – per visą kelionės laiką jie buvo labai išaugę, ir gyvių buvo atsiradę nemažai. Jautrioji šeimininkė abu išmaudė, sušelpė, pamaitino. Mychailą aprengė savo vyro drabužiais – nors jie ir buvo labai dideli... Kelionėn įdėjo džiovintos duonos, džiovinto sūrio, kareiviškus indelius pripylė pieno.

Senutė ir jos mažasis palydovas, pasiekę Ukrainą, buvo ramesni – savi tautiečiai, savi žmonės. Ne taip baimindamiesi pasiekė Dniestrą. Tik tiltas saugomas. Bobulė žinojo seklią vietą – brastą, tad ja ir perėjo upę.

Aplenkdami kaimus, pasiekė Ivano Frankivską ir kalną – uolą Picigą. Po jos apačia teka upė Bystrica. Upę perėjus – ir Bytkivčikai, o už jų – Bytkivcai. Pasuko į namus pas tėvo brolį Mychailą Maksimjuk. Kelionė namo – unikali, trukusi beveik pusantrų metų, pėsčiomis iš Sibiro, dažniausiai alkaniems, slapstantis nuo sovietinės valdžios atstovų akių.

Bobulės namas jau buvo be langų, be durų. Mychailo dėdė jį aptvarkė. Nastia Sajenko liko juose gyvent. Neilgai džiaugėsi – maždaug po 1,5 metų mirė. Palaidota kaimo kapinėse.

Prieš metus gimtinėje viešėjusio Mychailo Maksimjuko iniciatyva, vietos seniūnija sutvarkė kapą ir pastatė šiai didvyrei paminklą. Mychailas džiaugiasi, kad seniūnijoje yra muziejus, kuriame surašytos tremtinių bei žuvusiųjų pavardės, o nuotraukose atsispindi vietos gyventojų kančios Sibiro lageriuose.

Prie Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios. Iš kairės: Mychailo Maksimjuko dukra Aldona Babičienė jo sūnus (Mychailo vaikaitis) Justas Babičius, dr. Audrius Skaistys ir Diana Varnaitė

Antroji Mychailo „kelionė“ į Sibirą

Mychailas pora dienų pagyveno pas bendravardį dėdę. Paskui, pasijutęs didvyriu, sumanė susitikti su buvusiais draugais. Praneša sovietinei valdžiai. Jam buvo pasiūlyta alternatyva:grįžti į Sibirą, ar keliauji į vaikų namus? Mychailas pasirinko tėvus ir Sibirą.

Tik dabar į Sibirą Mychailas grįžo „prabangiai“: visur milicijos pasitinkamas ir jos palydimas, o kiekviename sustojime ar persodinimo punkte buvo pasirašomas jo priėmimo ir perdavimo aktas. Štai kaip visa tai atrodė: į Nadvirną atvežtas traukiniu, persodinant į Lvovo traukinį, akte pažymėta, kas nepilnametį atvežė iš Nadvirno ir kas priėmė į Lvovo traukinį. Kitas panašus persodinimas buvo Charkove, o iš ten – tiesioginis traukinys į Vladivostoką. Pakely Rešiotai. Čia Mychaylą pasitiko milicija ir nuvežė į Pokanajevką, perdavė tėvams. Jie irgi pasirašė Mychailo grąžinimo į Sibirą dokumente...

Mychailui kasdien reikėjo eiti į kontorą ir pasirašyti, kad nepabėgo, kad tebėra tėvų namuose. Vėliau registracija retėjo – pakako pasirašyti kartą per savaitę, dar vėliau – sykį per mėnesį...

Mychailo mokslai, sovietinė armija

Vaikystėje Mychailo svajojo tapti menininku – skulptoriumi ar dailininku. Visi jį gyrė, kad labai nuostabiai piešia: pamatys pievoje gražią gėlę ir paišo, o ji – lyg gyva... Domėjosi siuvinėjimu, šventėmis. Prisimena, kad ypač įspūdinga būdavusi Šv. Jono šventė. Visas jaunimas eidavęs į kalnus ieškoti raudonosios rūtos ar paparčio žiedo. Nors jų niekada nerasdavo, tačiau prisirinkdavo vaistažolių: Karpatų kalnuose jos labai sveikatingos.

Ukrainoje buvo baigęs vieną pradinės mokyklos klasę. Rešiote baigė 7 klases. Tada mokėsi Kulinarijos technikume Krasnojarske.

Baigus technikumą, buvo pašauktas į sovietinę armiją privalomai karinei tarnybai atlikti. Dvejus metus tarnavo Estijoje (Taline – 6 mėnesius; vėliau kariniame miestelyje Tappo). Po armijos grįžo pas tėvus į Sibirą.

Šeima grįžta į tėvynę

1960 m. Mychailo tėvai, broliai Ivanas ir Petro bei sesuoJustina sugrįžo į Ukrainą. Su jais ir Mychailas. Ne iš karto grįžo į Ukrainą. Mėnesį gyveno Moldavijoje, čia buvo priregistruoti, nes Ukrainon iškart grįžti neturėjo teisės. Nebūtų registravę. Buvo prirašyti netoli Kišiniovo esančiame kaime. Dabar jau planavo sugrįžimą į tėviškę. Apsigyvenę gimtinėje Ivanas, Petro ir Justina sukūrė šeimas. Mychailas į Moldaviją nebevažiavo, grįžo į Sibirą – pas brolį Nykolą.

Maksimjukų šeima apsigyveno močiutės Varvaros(motinos mamos)namuose, netoli gimtųjų namų. Visi talpinosi viename dideliame kambaryje. Tačiau atgauta laisve Maksimjukai džiaugėsi neilgai: 1961 m. mirė tėvas, o 1962 m. – motina. Abu palaidoti Bytkivcų kapinėse.

Trečioji Mychailo kelionė į Sibirą

Mychailas, kaip jau minėta, grįžo į Sibirą – tai buvo jo jau trečioji keli0onmė į Sibirą. Įsidarbino Pokanajevkos valgykloje. Gamino maistą komjaunuolių brigadoms, atvykstančioms statyti geležinkelį. Tad jis kartą per metus gaudavo nemokamą bilietą geležinkeliu į bet kurią Sovietų sąjungos vietą. Tą privilegiją panaudojo kelionėms į Ukrainą... Taigi, M. Maksimjukas gimtinėje būdavo tik retas svečias.

 Paskutinį kartą Bytkivcuose lankėsi 2015 m. t. y. prieš pusmetį iki ten gyvenusios sesers Justinos mirties. Ar buvo ji čia laiminga? Sesuo Justina, mažytė patekusi į Sibirą, rusų kalbą geriau mokėjo negu ukrainiečių. Grįžus į Tėvynę, su bendraamžiais kalbėjo rusiškai ir ukrainietiškai tik su akcentu (vėliau išmoko taisyklingai kalbėti), todėl ją pravardžiuodavo „maskole“, „maskalka“. Sukūrusi šeimą, Justina išaugino dukrą Mariją ir sūnų Vasylį. Sūnus išvyko uždarbiauti į Tiumenę, sukūrė šeimą ir ten pasiliko visam laikui. Dukra gyvena motinos namuose, išaugino tris mergaites, jau džiaugiasi provaikaičiais...

 

Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

 

Atgal