Asmenybės
07.30 Lietuvių bičiulis ukrainietis Mychailas Maksimjukas (2): peržengus 80 metų slenkstį
Dr. Aldona Vasiliauskienė
„Lietuvos aido“ Nr.157-9 ir Nr.160-2skaitytojai buvo supažindinti su ukrainiečio Mychailo Maksimjuko šeima, jo vaikyste, gimtuoju kaimu, šeimos tremtimi į Sibirą, jo, vienuolikamečio vaiko, odisėjine „kelione“ pėsčiomis iš Sibiro į Ukrainą su 80 metų senole ir dar dviem vėlesnėmis „kelionėmis“ į tą patį tolimą kraštą. Kodėl M. Maksimjukas apsigyveno Lietuvoje? Kaip jam, grįžusiam iš Sibiro, čia sekėsi?
Mychailas Maksymjukas Lietuvoje
Sibire Mychailas susipažino su lietuvaite – tremtine Ona Pakalnyte. Jos brolis Vytas – partizanas – žuvo Laukuvoje, brolis Kazimieras – pabėgo. Į Sibirą iš Pakalnių šeimos buvo ištremta motina, jos sūnus Juozas ir dukra Ona.
Švč. Mergelės Marijos Globėjos paveikslą rankose laiko iškėlęs Juozas Valiušaitis (centre).Dešinėje – Jubiliatas Mychailas Maksimjukas, kairėje – t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM
Artimiau susipažinę jaunuoliai ėmė svajoti apie bendrą šeimą. Atėjo išsiilgtosios laisvės žinia. 1967 m. Mychailas išvyko į Ukrainą, bet tėvynėje jį – „tautos išdaviką“ –atsisakė priregistruoti, tad atvyko į Lietuvą.
Onutė Pakalnytė, grįžusi Lietuvon, namų tėviškėje neberado, prisiglaudė Skaidiškėse (prie Vilniaus) pas Andrių Tamulevičių. Politinis kalinys A. Tamulevičius, nuteistas 25 m. lagerio, į Lietuvą grįžo su žmona Veronika ir vaikais – Maryte ir Algiu. Įsidarbinęs ir gavęs 3 kambarių butą Skaidiškėse, po savo namų stogu priglaudė tremtinius Onutę Pakalnytę ir Vytą Jauneiką.
Onutei susituokus su M. Maksimjuku, nepaisant naujų nepatogumų, jiems davė atskirą kambarėlį. Čia jaunieji gyveno ištisus metus, net nemokėdami nuomos. Tamulevičiai laikė karvę, tad nuomininkai padėjo šienauti (tuomet buvo itin suku gauti pašaro), talkino kituose darbuose.
M. Maksimjukas, įsidarbinęs Skaidiškių remonto mechaninėse dirbtuvėse, gavo komunalinį kambarėlį, kurį suremontuoti padėjo A. Tamulevičius. Vėliau Maksimjukai gavo didesnį butą.
Mychailas ir Onutė Maksimjukai Skaidiškėse gyvena jau beveik50 metų, o jų namai, tiksliau sakant, butas yra tapęs savotišku dovanų muziejumi.
Maksimjukų ryšiai su Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia
Apsistoję Skaidiškėse, jaunavedžiai Vilniuje pradėjo ieškoti bažnyčios, kuri būtų jų širdžiai pati mieliausia. Mat, daugelis bažnyčių, kaip pasakojo Mychailas, sovietmečiu buvo paverstos sandėliais, kai kuriose buvo įrengti muziejai, o Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia , kaip sandėlis, buvo labai nuniokota, tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, grąžinta ukrainiečiams.
Jubiliatą sveikina Tautinių bendrijų namų direktorė Alvyda Gedaminskienė (viduryje), įteikdama jam Angelą Dešinėje – Jubiliatas Mychailas Maksimjukas, kairėje – t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM
Iš veikiančių bažnyčių Ona ir Mychailas pasirinko Šv. Mikalojaus, kurioje tuomet klebonu dirbo būsimasis vyskupas Juozas Tunaitis (1928 10 25–1954 09 12–1991 05 19–2012 06 01). Klebonas J. Tunaitis sutuokė jaunuolius. 1968 m. Maksimjukams gimė dukra. Sibire dirbusios mokytojos lietuvaitės Aldonos garbei ją pavadino Aldona.
Kun. J. Tunaitis pakrikštijo šeimos pirmagimę. Šv. Mikalojaus bažnyčioje mergaitė priėmė Pirmąją šv. Komuniją. Šioje bažnyčioje būsimasis vyskupas J. Tunaitis Mychailo dukrą Aldoną sutuokė su Dainiumi Babičiumi.
Šv. Mikalojaus bažnyčioje pakrikštyti ir Mychailo vaikaičiai: Rokas ir Justinas. Jaunesnysis Justinas Babičius Šv. Mikalojaus bažnyčioje ilgą laiką patarnavo šv. Mišioms.
Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė (kairėje) Jubiliatui Mychailui (dešinėje) įteikia gėlių puokštę, sudėliotą iš žiedų, atspindinčių Ukrainos Respublikos vėliavos spalvas ir Vyčio vėliavą. Viduryje – Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas dr. Audrius Skaistys
„Man, –2014 m. gruodžio 26 d. kalbėjo p. M. Maksimjukas, – ši bažnytėlė yra labai miela ir sava, esu laimingas galėdamas čia melstis kartu su lietuviais, minint tokią svarbią Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios (UGKC) datą – 25-erius jos išėjimo iš pogrindžio metus, džiaugiuosi, kad šias metines pažymi ir Šv. Mikalojaus bažnyčia“. Savo pasakojimą apie ryšius su Šv. Mikalojaus bažnyčia ukrainietis užbaigė savo sukurtais, iki širdies gelmių jautriais poezijos posmais, kuriuose sielvartingai kalbama apie po pasaulį prievarta išblaškytų ukrainiečių – senelių, tėvų, vaikų ir vaikaičių – kaulus. O jų netektį, pasak poeto, kasdien primena pati gamta...
Iškilmės Šv. Mikalojaus bažnyčioje 2014 metais
Šv. Mikalojaus bažnyčia tapo vienintele šventove Lietuvoje, 2014 m. gruodžio 26 d. iškilniai paminėjusi Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios (UGKC) išėjimo iš pogrindžio 25-ąsias metines.
UGKC Ukrainoje ir kitose šalyse ta proga iškilmingai aukotos šv. Mišios, organizuotos mokslinės konferencijos, vyko koncertai. Pogrindyje aktyviausiai veikusieji (pasauliečiai, dvasininkai, vienuoliai bei vienuolės) šventinių renginių metu buvo apdovanoti specialiomis padėkomis, o Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vadovybė pasirūpino, kad Bažnyčios legalizacijos 25-mečiui įamžinti būtų pagaminti ypatingai spalvingi medaliai. Vienas jų Hošivo Kristaus Atsimainymo vienuolyne (Ivano Frankivsko sritis) 2014 m. lapkričio 23 d. buvo įteiktas straipsnio autorei.
Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje per šv. Mišias lietuvių ir ukrainiečių kalbomis melstasi už Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčią, minint 25-erius išėjimo iš pogrindžio metus, už dėl savo tikėjimo nukentėjusius vienuolius, melstasi už ukrainiečius ir taiką Ukrainoje.
Šv. Mišias aukojot. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM ir Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Aušvydas Belickas, pasakęs visiems didelį įspūdį palikusį pamokslą.
Stepanas Kubyšinas (viduryje) savo sukurtomis eilėmis pristato Mychailo Maksimjuko (dešinėje) gyvenimą. Kairėje – t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM
Po šv. Mišių Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimec OSBM, kalbėjo apie UGKC, jos padėtį iki pseudosoboro (sinodo, prievartinio susirinkimo 1946 m. kovo 9–10 dienomis) ir jam pasibaigus, akcentavo veiklą, išėjus iš pogrindžio ir ryšius su Lietuva.
T. Pavlo, padėkojęs visiems – lietuviams ir ukrainiečiams – atėjusiems pasimelsti už UGKC, kuo nuoširdžiausius žodžius išsakė ir parapijos klebonui Aušvydui Belickui, įteikdamas specialų padėkos raštą, būtent: „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Aušvydas Belickas apdovanojamas už bendradarbiavimą ir maldos vienybę,minint Švč. Trejybės bažnyčios,kurią Dievo garbei pastatė kunigaikštis Ostrogiškis,500 metų jubiliejų.
Padėką pasirašė: Vilniaus Bazilijonų ordino Šv. Juozapato vienuolyno igumenas t. Vinkentijus (Vasylis Janickis) OSBM(1973 05 07–1998 06 07–2015 03 04) ir Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios klebonas t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM.
Tik iškilmėms skirtą ukrainietišką pyragą „Karavajų“ pats p. M. Maksymjukas įteikė parapijos klebonui A. Belickui. Tą simboliniais ženklais papuoštą šventinį pyragą Mychailas išmoko kepti iš savo močiutės Varvaros (lietuviškai –Barbora, mirė peržengusi 90-metį)ir iš mamos Marijos. Kaip sako pats „Karavajaus“ specialistas, tam nacionaliniam pyragui iškepti reikia visos dienos – tiek daug pačių įvairiausių reikalavimų ir veiksmų. Tai šiek tiek analogiška senovės lietuvių vestuvių karvojaus kepimo apeigoms, susietoms su dainavimu bei šokiais, kad pyragas būtų linksmas, kad įspausti ratilai ir kiti ženklai magiškai lemtų apdovanojamųjų gerovę. Mychailas, ruošdamasis kepti tą pyragą ir kepamas jį, meldžiasi. Tiesa, ir kitus darbus dirbdamas, garsusis Vilniaus ukrainiečių karavajininkas nepamiršta maldos.
Nepaisant garbaus amžiaus, Mychailas Maksymjuk yra vienas aktyviausių Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios parapijiečių, kuriam labai sava ir lietuvių Šv. Mikalojaus bažnyčia.
Mychailas Maksimjukas pagerbtas Valstybiniu apdovanojimu
2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena 154 tautybių atstovai. Kitataučiai sudaro apie 16 proc. šalies gyventojų. Gausiausios tautinės bendruomenės yra lenkų (6,6 proc.), rusų (5,8 proc.), baltarusių (1,2 proc.). Veikia apie 300 tautinių mažumų organizacijų, penki tautinių mažumų kultūros centrai.
2013 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimas gegužės 21-ąją paskelbė atmintina Lietuvos tautinių bendrijų diena. UNESCO sprendimu ši data paskelbta Pasauline kultūrų puoselėjimo diena.
2016 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų Didžiojoje salėje įvyko 3-asis renginys, skirtas Lietuvos tautinių bendrijų dienai paminėti (2014 m. ir 2015 m. tokie renginiai organizuoti Vilniaus Rotušėje). Šiemet Vyriausybės rūmuose buvo atidaryta paroda „Lietuvos tautinės bendrijos. Istorijos keliu“, kurioje atspindėta dvidešimties tautinių bendrijų istorija ir veikla per 25-erius Nepriklausomybės metus.
Lietuvos tautinių bendrijų dienos proga sidabro garbės ženklu „Už nuopelnus“Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės apdovanojo Vilniaus ukrainiečių bendrijos narį Mychailą Maksimjuką – „Už sėkmingą visuomeninę veiklą išsaugant ir puoselėjant tautinę tapatybę bei skatinant įvairių tautybių Lietuvos gyventojų kultūrinį dialogą“.
Jubiliejinės šv. Mišios, sveikinimai
2016 m. birželio 12 d., sekmadienį, kaip minėta, Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje gausiai susirinkę ukrainiečiai ir lietuviai meldėsi už Mychailą Maksimjuką, dėkodami Dievui už jam dovanotus 80 gyvenimo metų. Šv. Mišiose meldėsi ir Jubiliatą sveikino lietuvių bei ukrainiečių organizacijos, Mychailo bičiuliai, draugai, pažįstami.
Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM pradėjęs Jubiliato sveikinimų „maratoną“, žodžiu pagerbė visus tą savaitę šventusius gimimo ar vardo dienas, pabrėždamas, kad seniausias šios bažnyčios parapijietis Mychailas tikrai vertas to didžiulio dėmesio, kurį šiandien patiria iš visų čia susirinkusiųjų.
Klebonas perskaitė parapijiečių išmąstytą ir t. Pavlo pasirašytą padėką:
Didžiai gerbiamas ir brangus pone Mychailai Maksimjukai,
Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų parapijos ir bazilijonų vienuolių Vilniuje vardu nuoširdžiai sveikiname Jus 80-mečio jubiliejaus proga, linkėdami stiprios sveikatos,laimės ir džiaugsmo Jūsų gyvenime.
Kartu su Jumis dėkojame Dievui už Jums suteiktas gausias Dievo dovanas ir talentus, kuriuos naudojate nepailstamoje veikloje ir maldoje.
Jau 25-eri metai mūsų bažnyčia ir vienuolynas tapo Jūsų gyvenimo dalimi ir Jūs, nuolat dalyvaudamas šventovėje, esate pavyzdžiu mums visiems,kaip reikia mylėti bažnyčią ir gimtinę.
Meldžiamės, kad Visagalis ir Gailestingas Dievas apdovanotų Jus savo gausiomis dovanomis, o Dievo Motina tegul visada Jus saugo ir globoja.
Dievo palaimos Jums ir Jūsų artimiesiems ilgiems ir prasmingiems metams.
Sveikintojų grupelė. Iš kairės: Viktorija Korvel, Tatjana Narkevičienė, Lida Kolčeva, Natalija Šertvytienė, Alvyda Gedaminskienė. Antroje eilėje kairėje stovi Liubomyras Vovk
Po šio gražaus ukrainiečių bendruomenės išsakyto pagerbimo klebonas t. Pavlo Jachimecas OSBM pristatinėjo individualius sveikintojus.
Žana Lupenkojubiliatui nupiešė nuotaikingą piešinėlį, o kitoje pusėje užrašė savo sukurtą eilėraštį. Eilėraštyje (ukrainiečių kalba) džiaugiamasi, kad net gamta garbiam Jubiliatui dovanoja gražią saulėtą dieną, o į namus atkeliauja šventė, nešdama pačius šilčiausius bičiulių ir svečių sveikinimus. Skambiomis eilėmis linkėta, kad būsimais laikas neskaičiuotų metų, pripildytų saulės ir gerų darbų, kad nuotaikingos dainos lengvais šokių žingsneliais spalvintų likimą gėriu.
Juozas ValiušaitisJubiliatui įteikė Švč. Mergelės Marijos Globėjos paveikslą, kuriame vaizduojami prieš Dievo Motiną suklupę kazokai, kuriame lietuvių ir ukrainiečių kalbomis įrašyti Taraso Ševčenkos žodžiai „Kovokite ir nugalėkite!“ Kitoje paveikslo pusėje pasirašė visi bažnyčios šventėje dalyvavę lietuviai ir ukrainiečiai.
Tautinių bendrijų namų direktorė Alvyda Gedaminskienė sakė neįsivaizduojanti ukrainiečių renginių be Mychailo ir metaforiškai pavadino jį geruoju angelu, visiems visada randančiu gerą žodį, saugančiu ir globojančiu, nepamirštančiu visus pavaišinti savo skaniais kepiniais. Kaip materialų savo išsakytų minčių liudijimą A. Gedaminskienė, žodžiu pasveikinusi Jubiliatą, be kitų dovanų, jam įteikė angelą.
Sveikino iš Kijevo atvykusi Anna Dovbač ir Vilniaus ukrainiečių bendrijos atstovai: pirmininkė Natalija Šertvytienė, Lida Kolčeva, Viktorija Korvel, Valentina Kukinienė. Jubiliatui įteiktos ne tik pačių gražiausių gyvų gėlių, bet ir didelis geltonų saulėgrąžų paveikslas. Ir dar nuotrauka, primenanti tą iškilmingą dieną, kai M. Maksimjukas valstybinių vėliavų fone į rankas paėmė Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės apdovanojimą – sidabro garbės ženklą „Už nuopelnus“.
Tą svarbų įrėmintą apdovanojimo momentą gera linkinčiais sveikinimo žodžiais ir originalia dovana išplėtojo Valentina Kukinienė, įteikdama Jubiliatui diskelį su renginių, kuriuose užfiksuotas jubiliatas, nuotraukomis.
Daug nuoširdžių žodžių Solenizantui išsakė Andriaus Tamulevičiaus vaikaitė Rūta Andriulevičiūtė ir Lietuvos nacionalinės radijo laidos ukrainiečių kalba „Kalyna grona“ (Putino kekės) redaktorius Jurijus Pankivas.
Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas dr. Audrius Skaistys – šaulys, įdomiai pasakojo apie savo pažintį su Mychailu. Sužinojęs, kad už meilę savo Tėvynei Ukrainai Mychailas prorusiškų vietinių Skaidiškės gyventojų buvo sumuštas ir paguldytas į VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje Lazdynuose, dr. A. Skaistys su šauliu Haroldu Daubliu aplankė jį. Vėliau, Mychailą išsiuntus reabilitacijai į Druskininkus, ten jį globojo kitas šaulys, rūpinęsis Druskininkuose besigydančiais ukrainiečių kariais. Pažintis tęsėsi ir vėliau.
Mychailo Maksimjuko patriotizmas neliko nepastebėtas ir gimtinėje. Todėl Ivano Frankivsko universitetas per savo partnerius įgaliojo A. Skaistį įteikti Sukaktuvininkui dovaną ir Garbės diplomą. Ukrainos Priekarpatės nacionalinis Vasilijaus Stefaniko universitetas už lietuvių – ukrainiečių bendradarbiavimo ryšių plėtrą, minint Atlanto sutarties Lietuvos asociacijos 20-metį, p. Mychailą Maksimjuką pagerbė Garbės diplomu. Jį perduodamas Jubiliatui dr. Audrius Skaistys palinkėjo dar daug užsimezgusios bendrystės su Lietuvos šaulių sąjunga metų.
Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė, sveikindama Jubiliatą kalbėjo, kad Druskininkuose besigydančius Ukrainos karius globoja savanoris, Šaulių sąjungos narys Ramūnas Ščerbatauskas. Jau įsigalėjusi tradicija, kiekvienam iš ATO (Antiteroristinės Operacijos Zona) dalyvių, besigydančių Druskininkuose, kaip ypatingos pagarbos ženklą, dovanoti Lietuvos trispalvę, nes tai žmonės, kovojantys už visų mūsų demokratiją ir laisvę. Kai kuriais atvejais dovanojama ir istorinė Vyčio vėliava. Įteikiamos vėliavos – tai savanorių dovanos. Tarp savanorių – daug Kultūros paveldo departamento darbuotojų, prisidedančių prie karių pagerbimo įamžinimo.
„Žinodami p. Mychailo praeitį, – sakė Kultūros paveldo departamento direktorė D. Varnaitė , –Kultūros paveldo departamento darbuotojų siūlymu ir Ramūno Ščerbatausko, kuris yra tokios globos siela, pritarimu nusprendėme, kaip ypatingą pagarbos ir padėkos simbolį Jubiliatui įteikti Vyčio vėliavą, atspindinčią Lietuvos ir Ukrainos bendros istorijos fragmentą.
P. Mychailą Maksimjuką sveikino atvykusieji iš Skaidiškių, o taip pat –net iš gimtojo kaimo Ukrainoje. Tai Liubomyras Vovk, dabar gyvenantis Utenoje.
O Stepanas Kubyšinas, priminęs, kad ir Jubiliatas rašo gražias, lyriškas ir istorinei tematikai skirtas eiles, visą sudėtingą Mychailo Maksimjuko gyvenimą perteikė sklandžiais posmais, tuo nustebindamas ne vieną ukrainietį, o juo labiau – lietuvį...
Visi ne be jaudulio klausėsi Stepano posmų apie ne vieną tūkstantį kilometrų nusidriekusį vienuolikmečio Mychailio ir aštuoniasdešimtmetės bobulės Nastios Sajenko, troškusios numirti savo Ukrainoje, pabėgimą iš Sibiro, kelionės į gimtinę baimes, vargus ir sutiktus gerus žmones. Šioje unikalioje beveik pusantrų metų užtrukusioje kelionėje pėsčiomis, be maisto, nakvynės, skarmaluotais drabužiais, suplušusiu apavu, slapstantis nuo pašalinių akių, nuoširdžiausiai meldžiantis Aukščiausiajam ir tik Jam padedant, gebėjo jiedu pasiekti gimtąjį kaimą. Didžiulis, iš Dievo išmelstas troškimas išsipildė – Nastia Sajenko, išgyvenusi maždaug pusantrų metų gimtinėje, mirė savo namuose. Palaidota kaimo kapinėse. Mychailo rūpesčiu jos kapas sutvarkytas ir jį puošia paminklas.
Visi jaudindamiesi klausėsi Stepano eilių apie tai, kaip Mychailas, jau grįžęs iš Sibiro ir apsistojęs Lietuvoje, eidavo į geležinkelio stotį ir ten valandų valandas laukdavo traukinių, atvykstančių iš Ukrainos ar išvyksiančių į Ukrainą, kad bent keletą minučių iš išlipusių keleivių lūpų galėtų išgirsti gimtąją ukrainiečių kalbą – jam tada širdyje pasidarydavę taip saldu ir gera, kad baisu buvo nenualpti. Išgirdęs ukrainietiškai kalbant, laimingas grįždavęs į Skaidiškes...
„Ukrainiečių bendrijos aktyvistui p. Mychailui Maksimjukui už ilgametę aktyvią, nepailstamą pagalbą Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčiai, nuoširdų bendradarbiavimą dvasiniame atgimime 80-ojo gimtadienio proga“ įteikta Ukrainos ambasados konsulo Volodymyro Sergijenko kartu su Kultūros atašė – Svitlana Kovtun padėka, pasirašyta Ypatingojo ir įgaliotojo Ukrainos ambasadoriaus Lietuvos Respublikoje Volodymyro Jacenkivskio.
Kitą ambasadoriaus pasirašytą padėką Garbės konsulas ir Kultūros atašė įteikė t. Pavlo. Padėkoje rašoma: „Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonui Vilniaus bazilijonų ordino Šv. Juozapato vienuolyno igumenui t. Pavlo (Petro Jachimecui)OSBM 55-ojo gimtadienio proga už ypatingą indėlį išsaugant dvasines ukrainiečių vertybes Lietuvoje“.
Sveikinimus Jubiliatui užbaigė dukra Aldona Babičienė, džiaugdamasi šia gražia švente ir dėkodama visiems, atėjusiems pagerbti jos tėvelio, papasakodama epizodų iš savo vaikystės.
Jubiliejinius sveikinimus nesyk papildė įvairiomis melodijomis giedotas „Ilgiausių metų“ (Mnohie lita). Dera pastebėti, kad Mychailas Maksimjukas charakterizavo kiekvieno sveikinusiojo asmenybę, pasakojo apie pažintį su juo, bendrystę ir kuo nuoširdžiausiai dėkojo už suteiktą džiaugsmą.
Mychailas Maksimjukassakė: „Nesitikėjau tokios gražios šventės, nesitikėjau sulauksiąs tiek dėmesio ir sveikinimų ne tik iš ukrainiečių, bet ir iš lietuvių. Ir noriu visiems pasakyti, kad pasijutau visai jaunas – man tikrai ne 80 –metų!Ir aš labai laimingas. Tegul Dievas jus visus apdovanoja savo malonėmis, o Švč. Mergelė Marija nesiliauja globojusi!“
Pasibaigus šiltiems oficialiems sveikinimams, niekas neskubėjo namo, nesiskirstė, ieškojo laisvų Sukaktuvininko minučių asmeniškai pabendrauti, nusifotografuoti, pasveikinti individualiai, o vėliau – susėsti prie gausių, skoningų ir skanių Zojos Šakūnienės parengtų vaišių, paskanauti paties Jubiliato iškeptų Karavajų, kitų skanumynų...
Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Atgal