VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Asmenybės

02 11. Istorikei Elenai Treinienei – 90

Šių metų vasario 8 d. istorijos mokslų daktarė Elena Treinienė peržengė savo 90-ojo gimtadienio slenkstį. Gimusi ir augusi Kaune darbininkų judėjimo dalyvio Juozo Stimburio šeimoje, anksti patyrė nelengvus gyvenimo išbandymus. Ypač buvo sunkūs karo metai, kai liko viena be tėvų Kaune tetos Petrusės, o vėliau draugių Aldonos ir Marytės globojama.

Su Pranu po metrikacijos. 1952 m.

Po karo gyvenimas grįžo į normalias vėžes. Baigusi Vilniaus universitete istorijos studijas, dirbo Partijos istorijos institute prie LKP CK, 1970–1986 m. buvo instituto direktoriaus pavaduotoja partinio archyvo reikalams, apsigynė istorijos mokslų kandidato disertaciją, paskelbė knygą „LKP gretų augimas ir stiprėjimas“(1977), kuri, be kita ko, susilaukė teigiamų atgarsių ir JAV lietuvių išeivių spaudoje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorijos mokslų daktaro mokslinį laipsnį Elenai Treinienei patvirtino prie Mokslų akademijos sukurta nostrifikavimo komisija. E. Treinienė juokauja: „Matyt, mokslo vyrai suprato, kad ateityje nagrinėjant tarybinio laikotarpio istoriją be mano knygos bus sunku išsiversti ir suprasti, kodėl Sąjūdžio patį aktyviausią branduolį sudarė komunistai, kodėl jie pasklido po naujai besikuriančias partijas ir tapo net jų lyderiais, vairavusiais mūsų šalį į Europą...“

Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje Partinis archyvas buvo reorganizuotas į Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyrių, o Partijos istorijos institutas su biblioteka perduotas Lietuvos istorijos institutui.

Elena Treinienė yra parašiusi turiningą, vaizdingą atsiminimų knygą „Mažas didelis mano pasaulis. Prisiminimai su ironiškom nūdienos atšvaitom“ (Literatūrinis talkininkas Pranas Treinys. Vilnius: Gairės, 2005, 400 p.). Knyga skirta: „Mano mieliems vaikams Eglei ir Vladui“.

Linkėdami sukaktuvininkei ilgiausių metų, pateikiame skaitytojams keletą šios knygos ištraukų.

Buvę bendradarbiai

* * *                                                  

„Rodos, ir senstam nūnai abi drauge, ir silpstam, bet mūsų draugystė vis dar stiprėja, ir mūsų sielos vis jaunėja be jokių suvaikėjimo požymių, juo labiau kad Aldona niekad nepameta geros nuotaikos ir humoro, kiekvieną sykį peržengdama mano namų slenkstį, vadina mane su savim į Paryžių. Ir aš neprieštaraučiau, aną pirmąją mūsų pažintį prisiminus, bet mano Pranas kol kas mus apramina ir retkarčiais nuveža į mūsiškį daržą prie Bezdonių – svogūnų paravėti. Tačiau aš šventai tikiu, kad mano Aldona nebūtų Aldona, jei savo užsibrėžto tikslo nepasiektų ir su savo sielos dvyne po Elisejaus laukus nepavandravotų, juolab kad, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, šviečiasi idealios sąlygos tarptautiniam turizmui – nebereikia jokių vizų, visos sienos atviros. O be to, visos mūsų partijos ir visi kandidatai į prezidentus prieš rinkimus žada finansiškai sustiprinti pensininkų padėtį. Mudvi gi savo ruožtu esame visada pionieriškai pasiryžusios mažiau valgyti, daugiau keliauti, nusižiūrėjusios į senas amerikones... Turime sukaupusios tarybiniais laikais ganėtinai tinkamo garderobo. Kodėl gi jo nepravėdinus, kol kandys nebaigė kapoti? Maža to, esame morališkai patikimos. Nei apsivogsim, nei užmušim ką ar išvesim iš doros kelio. O ir mums pačioms, kol viešėsim Europoj, bus žymiai saugiau nei Lietuvoj, kur, neturėdama net lieko lito, gali labai lengvai nukeliauti į Anapilį... Nors įkapėms irgi turime pasirinktinai iš tų senų prakeiktų laikų garderobo bei paruošiamosios patirties lig valiai, pratinantis prie minties, kad ši kelionė neišvengiama visiems. Aš asmeniškai per gyvenimą esu apturėjusi net šešias sunkias operacijas, arba „anapilines generalines repeticijas“, anot Prano... Bet vardan kelionės į Paryžių su Aldona dar šįmet, kai mūsų Seimas vertė iš sosto mūsų visų rinktą vilties Prezidentą lakūną Rolandą Paksą (sakau be jokios ironijos, nes ir jis žadėjo ilgesnį litą pensininkams ), aš ryžausi septintai eilinei “repeticijai“ su narkoze ir anuliavau kairės kojos išsiplėtusias venas, idant neatsilikčiau nuo jaunų turisčių, kai lakstysim po Monmartrą...“ (p. 48–49)

* * *

„Ir vėlgi negaliu bobiškai nepasigirti, kad Lietuvos architektų sąjungos organizuotame konkurse

„Žvilgsnis į save“, kurio žiuri darbe greta savų lietuvių dalyvavo žinomi japonų, olandų, latvių, estų architektai, vadovaujami pasaulinio garso italų architekto Massiliano Fukso, mano sūnui Vladui paskyrė pagiriamąjį raštą už jo baltąją estakadą Viršuliškėse, o jo Karaliaus Mindaugo tiltas susilaukė išskirtinio prizo... Aš buvau laiminga jį čiupinėdama, lyg „medinę geležėlę“ radusi, kaip kadaise sakydavom Fredoj, nors tos prizinės geležėlės nevaliojau niekaip atkelti abiem rankom... Ką gi, garbę visada sunku pakelti. Sūnus, ačiū Dievui, dar tvirtas kaip švento Petro uola. Pakels...“ (p. 119)

* * *

 „Ar ne dėl to žodžiais neišsakomo ilgesio, kai padejuoją nematomi plieniniai paukščiai nakčia pakabindavo akinančius žibintus virš Kauno, kai visi, kas gali, bėgdavo į rūsius, tu likdavai lauke ir žiūrėdavai atvirom akim į dangų be jokios baimės, tik su viltimi, kad sulauksi savų...

Tau šito niekados nedovanos patriotiškai išauklėta šiųdienė laisvos Lietuvos skautija, kad laukei okupanto iš Rytų... Bet galgi supras ir pateisins bent anūkai ir proanūkiai, Dieve, duok jų sulaukt, kodėl jų senolei Rytai visad buvo mielesni už Vakarus, rusai už vokiečius ir Stalinas geresnis už Hitlerį?.. Atleisk, mieloji. Tu be kaltės kalta. Tu tada dar nežinojai, kas yra Molotovo ir Ribentropo paktas, kas tie Stalino gulagai Sibiro glūdumoj ir kas Hitlerio Osvencimas ar Buchenvaldas pačiame viduryje Europos. Tu težinojai tik Griunvaldą–Žalgirį, kur Vytautas sudaužė Kryžiuočių odiną. Ir dar Soldiną, kur sudužo mūsų „Lituanica“, atmušusi savo sparnelius į sausąją eglelę... Tau tada tik septinti meteliai ėjo, bet tu gerai meni tą vasaros dieną, kai daug laimingų Kauno Žaliakalnio vaikų su tėvais patraukė Aleksoto pusėn, kur aerodroman turėjo parskristi didvyriai lakūnai... Ir tu būtum ėjus, bet tavo tėvas sėdėjo Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime. O tavo mama dirbo tarnaite pas šeimininkę. Tau su broleliu reikėjo saugoti mažąjį savo namelį. Bet ir judu tąsyk nenuleidot akių nuo dangaus su viltimi pamatyti Atlantą nugalėjusį lėktuvą...O kai sugrįžo Mateikos gatve draugai su juoda žinia, tai žliumbei ant Vlado peties tų didvyrių lakūnų, kaip tikrų savo brolių netekusi, ir amžinai įsiminei jų vardus, kaip ir visa Lietuva. Kai parskraidino juos sidabriniuose karstuose (kažkodėl taip man atrodo ligi šiol), tu ir tada su Vladu saugojai savo namelį, nors niekas masiškai Aleksotan nebetraukė. [...]

Bet baigėsi ruduo, baigėsi astros, reikėjo langelį dubultą dėti, nes žiemužė atšokavo į tavo sodelį, lyg kaimynų ožkelė baltoji pro tvorą... O be to, lakūnų veidai portretėlyje išbluko ir mamutė liepė jį į brolio elementorių paslėpti, kuris jau buvo tavo paveldėta nuosavybė, nes pavasarį privalėjai eiti į pradžios mokyklą... Taip pamažėle atmintyje ėmė blukti ir patys didvyriai... O kai pradėjai lankyti mokyklą, jie vėl atgydavo tik jau be liūdesio spalvos, drauge su visa Lietuva traukiant linksmą dainą, kurią ir šiandien kiekvienas dar gyvas mano kartos bendražygis gali užtraukti iš giliausio vaikystės sapno prižadintas: Darius ir Girėnas/ Narsūs vyrai buvo,/ Perskridę Atlantą,/ Vokietijoj žuvo!“ (p. 126, 127–128)

* * *

Palydėjęs Ireną [Bučienę] į Anapilio sodus, Pranas kniubo vėl prie stalo, rašė toliau pjeses apie aktorių gyvenimo lyrinę ir dramatinę kasdienybę ir savo 75–metį sutiko su vaidinimų knyga „Šilojų medus“, kurią dedikavo Irenai...

Kaipgi man, Prano gyvenimo draugei, po to neįsižadėti nešti raudonas tulpes jo artimiausiai darbo kolegei šviesaus atminimo Režisierei?

Nešu... Bet nešdama, vis nedrąsiau Pranui primenu, kad nereiktų skubėti į Anapilio teatrą, nežiūrint, jog ten jau baigia susirinkti beveik visas senasis Akademinis [...] Ir dar. Atsimink, kad mūsų šeimos teatre tu esi vienintelis aktorius,kuris su mažuoju Praniūkščiu mus retsykiais palinksmini nors per rinkimus, kai gimsta viltis,kad bus geriau Lietuvoj kada nors. Tad luktelkim abu seneliai, susitvėrę už rankų, vardan to „kada nors“ ir todėl, užuot gadinęs širdį prie stalo, užsiiminėtum verčiau promenadu bei Lietuvos dramatiškos istorijos kelių apmąstymais Vingio parke drauge su mano buvusiu bendradarbiu, lituanistu ir istoriku, bei tokiu pačiu karštakošiu kaip tu – dzūku Vytautu Kancevičium, kuris Sąjūdžio audringais metais buvo visų partijų-naujagimių priėmėju, geriau už visus profesorius išmano, kas buvo Lietuvai Antanas Smetona, kas Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Motiejus Šumauskas, Antanas Barkauskas ir kas Vytautas Landsbergis su Algirdu Brazausku bei Valdu Adamkum... Ir ką reikia palaikyt per rinkimus, ir ko ne?.. Ir kur mus konservatoriai nuvestų, ir kur socdemai su Darbo partija nuves, ir ką faktiškai duos Europos Sąjungos milijonieriams, ir ką runkeliams, ir ką pamestinukei kultūrai?..

Tad kaip Jėzus Kristus Lozoriui savo rašytojui nuolatos kartoju: „Kelkis ir vaikščiok!“

Kai kada Pranas paklausė, o dažniausiai – ne. Knarksojo prie kompiuterio ir čiauškino klaviatūrą, jau įklimpęs ligi ausų į naują romaną apie jaunystės laikus.

Maža to, ėmė ir mane pasodino prie stalo, kad šratinuku savo prisiminimus parašyčiau draugams ir anūkams...“ (p. 347–349).

Atgal