Asmenybės
06.10. Lietuvos vandensvydžio legendai Jonui Čirūnui – tik 80!
Vytautas Žeimantas
”Olimpinė žvaigždė”
Šiemet, birželyje mes gražiai paminėsime Lietuvos vandensvydžio legendos, kauniečio Jono Čirūno aštuoniasdešimtmetį. Ta proga man prisiminė keletas įvykių.
Pirmas įvyko lygiai prieš dešimt metų Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, kai čia susirinko gausus būrys Lietuvos vandensvydžio veteranų, buvę bei esami Lietuvos vandensvydžio federacijos vadovai. Tada tuometinis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas už nuopelnus olimpiniam judėjimui “Olimpine žvaigžde” apdovanojo buvusį garsų žaidėją, ilgametį Lietuvos rinktinės narį, trenerį ir olimpinį vandensvydžio teisėją Joną Čirūną.
"Jonas Čirūnas yra puikus ilgo sportinio meistriškumo, tikro sporto entuziazmo pavyzdys", - tada sakė LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas.
Aukštai Jono Čirūno nuopelnus įvertino ir tuometinis Lietuvos vandensvydžio federacijos generalinis sekretorius Rolandas Vizgirda. Ypač jis pabrėžė jo vaisingą darbą su jaunąja vandensvydininkų karta.
Lietuviai – išsaugojo vandensvydį
Tada Jonas Čirūnas, padėkojęs Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kitoms mūsų valstybės sporto organizacijoms, pasidžiaugė, kad šios išsaugojo vandensvydžio sportą Lietuvoje ir nepasielgė taip neapdairiai, kaip padarė mūsų kaimynai latviai ir estai, nustoję kultivuoti šią tikrai pasaulyje populiarią sporto šaką.
Jonas Čirūnas
Kauno „Elektros" krepšinio komandos startinis penketukas. Centre - žaidžiantis treneris Jonas Čirūnas. Pirmas iš kairės - šių eilučių autorius. 1960 metai
Jis pasidžiaugė ir tuo, kad Lietuvos vandensvydžio sporto federacija ypač daug dėmesio skyrė vaikams ir paaugliams, naujos vandensvydininkų kartos ugdymui.
„Elektra" - beveik prieš 60 metų
Antrą, ką prisiminiau, tai pirmuosius susitikimus su Jonu Čirūnu. Mes susipažinome Kaune, kai man buvo tik šešiolika metų. Buvau aukštas, artėjau prie l,90 metro ūgio ir, kaip visi Lietuvos paaugliai, labai mėgau žaisti krepšinį. Buvau priimtas į Kauno "Žalgirio" krepšinio jaunučių komandą, žaidžiau Kauno Jono Jablonskio vidurinės mokyklos krepšinio komandoje. Tačiau jau norėjosi pasigalynėti ir tarp vyrų. Taip patekau į Kauno "Elektros" gamyklos krepšinio komandą, kurią tuomet treniravo ir pats joje žaidė Jonas Čirūnas.
Čia galiu truputį pasigirti ir, aišku, nuoširdžiai padėkoti savo vienam iš pirmųjų trenerių. Su "Elektros" komanda gavau pirmąjį gyvenime apdovanojimą - respublikos profsąjungų krepšinio pirmenybėse užėmėme trečią vietą.
Ir štai - dar neužgesę paauglystės prisiminimai, o jau mano treneriui - aštuoniasdešimt metų.
Daugiau kaip per pusšimtį metų
Per tą laiką Jonas Čirūnas tapo žinomas sportininkas, treneris ir teisėjas, kurio švilpukas aidėjo dvejose olimpinėse žaidynėse. Tačiau ne krepšinio aikštelėje, o vandensvydžio baseine.
Jonas Čirūnas, pradėjęs žaisti vandensvydį, sparčiai tobulėjo kaip sportininkas, todėl nesiblaškė ir liko jam ištikimas. Visada domėjosi jo istorija, kokią padėtį tarp kitų Lietuvoje kultivuojamų sporto šakų vandensvydis užima. Kol kas nepraranda vilties visa tai apibendrinti ir savo mintis bei nuomonę suguldyti į kokią nors knygą. Manau, jis turės apie ką parašyti.
Jau beveik šešiasdešimt metų Lietuvoje jis propaguoja pasaulyje populiarų vandensvydžio žaidimą. Juk ši sporto šaka nuo antrųjų 1900 metais Paryžiuje vykusių olimpinių žaidynių visada puikuojasi didžiausių pasaulio sportininkų forumų programose.
Kaunietį Joną Čirūną daug metų buvo galima sutikti baseine. Metams bėgant, baigiantis sportinei karjerai, jis, kaip pats teigė, sugrįžo jaunystėn ir ilgai dar ugdė jauniausius savo mėgstamiausio žaidimo atstovus.
"Ruonis" - tokią pravardę jis gavo už atsparumą šaltiems ežerų vandenims, nes pirmieji Lietuvos vandensvydžio čempionatai vyko Zarasų, Lanpėdžių, Kaišiadorių ežeruose. Vėliau tuo vardu buvo pavadintas Jono Čirūno vadovaujamas Kauno veteranų vandensvydžio klubas.
Spartakiados, čempionatai, olimpinės žaidynės
Jonas Čirūnas dalyvavo net aštuoniose buvusios SSRS tautų spartakiadose: trijose (1959, 1963 ir 1967 m.) kaip žaidėjas atstovavo Lietuvos rinktinei, trijose (1971, 1975 ir 1979 m.) buvo rinktinės vyriausiasis treneris, o dviejose (1983 ir 1987 m.) teisėjavo.
Be to, Tarptautinės vandensvydžio federacijos tarptautinę A teisėjo kategoriją turintis Jonas Čirūnas teisėjavo dvejose olimpinėse žaidynėse -1980 m. Maskvoje ir 1988 m. Seule, taip pat trijuose pasaulio čempionatuose.
Šį sąrašą dar būtų galima pratęsti vardijant Europos čempionatų, pasaulio taurės, universiadų bei kitų aukščiausio rango tarptautinių varžybų vietas ir metus.
Būtina paminėti, kad grėsmingasis vidurio puolėjas Jonas Čirūnas net aštuoniolika kartų pelnė Lietuvos čempiono titulą. Vėliau tai padaryti savo auklėtiniams padėjo dar daugiau - net 27 kartus!
"Su Jonu Čirūnu buvo gerai žaisti. Jis buvo tvirtos valios, labai sportiškas, žinantis visas vandensvydžio subtilybes. Vėliau tapo puikiu tarptautinio lygio teisėju, treneriu", - sako ilgametis Lietuvos vandensvydžio rinktinės narys, žinomas žurnalistas Vytautas Petras Vaitkus.
Knyga “Vandensvydis Lietuvoje”
Trečia, kas man prisiminė – tai knygos “Vandensvydis Lietuvoje” rašymas, jos išleidimas. 2011 metais tuometinis Lietuvos vandensvydžio federacijos generalinis sekretorius Rolandas Vizgirda, man, kaip žurnalistui, pasiūlė surinkti informaciją apie vandensvydį ir ta tema parašyti knygą. Aš sutikau, o pradėjęs kaupti faktus, netrukus pajutau, kad šios knygos paantraštę “Su Lietuvos vandensvydžio 80-mečiu!” galima būtų praplėsti sakiniu: “Jono Čirūno lobiai” ar panašiai. Jo pavardė knygoje pirmą kartą pasirodo 10, paskutinį – 147, priešpaskutiniame puslapyje. Be Jono Čirūno praktiškai nebūtų ir Lietuvos vandensvydžio istorijos.
Prisiminė ir Lietuvos vandensvydžio federacijos jubiliejinis vakaras, kai Jonas Čirūnas stipriai paspaudė man dešinę, dėkodamas už knygos turinį.
Kartu su vandensvydininkais
Jonas Čirūnas ypač vertina žmones, su kuriais jį suvedė vandensvydis. Pasak jo, tarp jų ne ką mažiau nusipelniusių visuomenei žmonių ir puikių asmenybių nei kitose kur kas populiaresnėse sporto šakose. Jis neretai mintimis grįžtą į tas dienas, kai bendraudavo su šviesaus atminimo pirmuoju treneriu Kęstučiu Šmitu, linksmuoliu garsiuoju dailininku Stasiu Krasausku, profesoriumi Rimantu Puodžiukynu, kuris pirmas Lietuvoje 100 m distanciją nuplaukė greičiau nei per minutę, taip pat vaikystės ir komandos draugu Algimantu Babavičiumi, garsiu vandensvydininku, vėliau diplomatu Rimantu Tonkunu, kitais.
Geru žodžiu jubiliatas prisimena ir metus, praleistus su inžinieriumi Tadu Friču, profesoriumi Kalikstu Paulausku, istoriku Romu Batūra, žurnalistu Vytautu Petru Vaitkumi, europarlamentaru Justu Paleckiu ir daugeliu kitų bendražygių. Treneris nepamiršta ir savo auklėtinių, priklausančių ne vienai sportininkų kartai.
Jonas Čirūnas dabar filosofiškai žvelgia į bėgančius metus: "Sutinku su poetais, teigiančiais, kad tai žirgai nekinkyti, arba didžiausias turtas. Bet kuriam tobulėjimo keliui įveikti reikia laiko - vienam daugiau, kitam mažiau. O pastovumas, manau, įsitvirtina tada, kai žmogus įsivažiuoja nuolat riedėdamas tuo keliu ir ima viską atlikti taip, kaip priklauso”.
Palinkėkime veteranui sėkmės.
Atgal
.jpg)
